Кристиан Жак - Ramzis. Milijonų metų šventykla

Ir Setau mostelėjo maišu, pilnu gyvačių.

Nubių kariai ėmė trauktis atatupsti.

— Ant kelių, — vėl įsakė Faraonas. — Antraip jus ištiks šiurpi mirtis.

— Mirsi tu, ir tuoj pat!

Vadas iškėlė virš galvos ietį, pasirengęs smogti, bet išgirdęs klaikų riaumojimą sustingo it statula. Atsigręžęs jis dar spėjo pamatyti ant jo šokantį Ramzio liūtą plačiai pražiotais nasrais. Plėšrūnas perdrėskė nagais nubio krūtinę ir sutraiškė nelaimėliui galvą savo galingais žandikauliais.

Seramanai davus ženklą, egiptiečių lankininkai nusitaikė į suglumusius nubius, o pėstininkai puolė priešininkus ir juos nuginklavo.

— Tegu jiems suriša rankas už nugaros! — pareikalavo sardas.

Pasklidus garsui apie Ramzio pergalę, šimtai nubių paliko savo slėptuves ir kaimus, norėdami pareikšti jam pagarbą. Valdovas parinko naują vadą — pagyvenusį, pražilusį vyriškį, ir skyrė jam naująjį derlingą plotą aplink iškastus vandeningus šulinius. Jis taip pat patikėjo jam belaisvius, kurie turėjo dirbti žemę, prižiūrimi nubių — tvarkos sergėtojų. Bėglių laukė mirties bausmė.

Paskui ekspedicinis korpusas pasuko oazės link, kur maištininkai buvo įkūrę savo būstinę. Čia egiptiečiai susidūrė su menku pasipriešinimu ir rado pagrobtąjį auksą, kurį auksakaliai naudojo šventyklų durims ir dievų statuloms puošti.

Sutemus Setau paėmė du gerai išdžiūvusius palmės lapų gabaliukus, prispaudė juos savo keliais ir ėmė vis greičiau trinti tą palmės lapų masę įsprausta į ją sauso medžio šakele. Šakelė vis labiau kaito, kol galiausiai sutrinti į dulkes palmės lapai įsidegė. Kariai turėjo paeiliui prižiūrėti ugnį, saugančią juos nuo kobrų, hienų ir kitų nepageidaujamų gyvūnų.

— Na, kaip, ar roplių užderėjo? — paklausė Ramzis.

— Vandens Lelija tiesiog sužavėta. Gyvačių mes prigaudėm tiek, kad šįvakar ilsimės.

— Argi tai ne puikus kraštas?

— Atrodo, kad tu myli jį taip pat kaip mes.

— Nubija rengia man išbandymus ir verčia pranokti save patį. Jos galia — mano galia.

— Jei ne mano gyvatė, maištininkai būtų tave užmušę.

— Bet to neatsitiko, Setau.

— Vis dėlto tavo planas buvo labai rizikingas.

— Jis padėjo mums išvengti kruvino susirėmimo.

— Ar tu visada supranti, koks būni neatsargus?

— O kam?

— Aš — tik Setau, todėl galiu kiek tinkamas žaisti su nuodingomis gyvatėmis; bet tu esi Dviejų Žemių valdovas. Tavo mirtis sukeltų šalyje sąmyšį.

— Nefertarė sugebėtų išmintingai ją valdyti.

— Tau tik dvidešimt penkeri, Ramzi, tačiau nebeturi teisės būti jaunas. Palik kovų įkarštį kitiems.

— Argi faraonas gali būti bailys?

— Nustok vaikęsis kraštutinumų! Būk truputį atsargesnis — tai viskas, ko aš tavęs prašau.

— Bet juk aš apsaugotas iš visų pusių! Mane saugo karalienės magija, tu su savo gyvatėmis, Seramana su jo kariais, Budrius ir Nugalėtojas — mano šaunusis liūtas... Kam dar nusišypsojo tokia laimė?

— Žiūrėk, neiššvaistyk jos.

— Ji neišsenkama!

— Kadangi tavęs niekaip neįmanoma atvesti į protą, geriau jau eisiu gulti.

Setau atsuko Ramziui nugarą ir išsitiesė guolyje šalia Vandens Lelijos. Ši atsiduso iš malonumo, ir Ramzis paskubėjo palikti juos vienudu, puikiai suvokdamas, kad gyvačių kerėtojas dar negreit galės ramiai snūstelėti.

Kaip jį įtikinti, kad jis — valstybės vyras, turįs visas tokiam veikėjui reikalingas savybes? Setau buvo pirmoji stambi Ramzio nesėkmė. Atkakliai siekdamas žengti savu keliu, jis kategoriškai atsisakė bet kokios karjeros. Palikti jį ramybėje? O gal priversti Setau tapti vienu iš aukščiausių karalystės pareigūnų? Tačiau kaip tai padaryti?

Ramzis praleido naktį žvelgdamas į žvaigždėtą dangų, švytinčią jo tėvo ir anksčiau už jį iškeliavusių faraonų sielų buveinę. Jis didžiavosi radęs dykumoje vandens, kaip kadaise Setis; didžiavosi sutramdęs maištininkus, bet toji pergalė jo netenkino. Juk Setis dar anksčiau buvo numalšinęs sukilimą Nubijoje, ir vis dėlto viena gentis vėl sukilo. Dabar kurį laiką bus ramu, o paskui vėl pasikartos tai, kas buvo. Jam pavyks sustabdyti tą užburtą ratą tik tuo atveju, jei jis išraus blogio šaknį, bet — kaip ją rasti?

Paryčiu Ramzis pajuto, kad jam už nugaros kažkas stovi. Jis lėtai atsigręžė ir išvydo ateivį.

Didžiulis dramblys negirdimai įėjo į oazę, netrakštelėjęs net žemę nuklojusiais sausais palmių lapais. Liūtas ir šuo atsimerkė, bet nė nekrustelėjo, tarsi būtų žinoję, kad jų šeimininkui niekas negresia.

Tai buvo tas pats milžinas plačiomis ausimis ir ilgomis iltimis, kurį Ramzis išgelbėjo prieš daugelį metų, ištraukęs iš straublio giliai įsmigusią strėlę.

Egipto faraonas paglostė savanos valdovui straublį, o milžinas taip sutrimitavo iš džiaugsmo, kad pažadino visą stovyklą.

Dramblys ramiai nužingsniavo šalin, bet, nuėjęs kokį šimtą metrų, sustojo, pasuko galvą ir pažvelgė į faraoną.

— Reikia eiti paskui jį, — nutarė Ramzis.

53

Ramzis, Seramana, Setau ir dešimt ištvermingų pėstininkų sekė paskui dramblį, kuris kirto siaurą, tuščią lygumą ir pasuko taku, iš abiejų pusių apaugusiu dygliuotais krūmais. Takas kilo į plokščiakalnį, kuriame augo daugiau nei šimto metų akacija.

Dramblys sustojo. Ramzis priėjo prie jo.

Žiūrėdamas ta pačia linkme, kuria buvo nukreiptas milžino žvilgsnis, Ramzis išvydo nuostabiausią kraštovaizdį, kokį tik galima įsivaizduoti. Didžiulis uolėtas iškyšulys, puikus orientyras navigacijai, buvo iškilęs virš plačiu lanku besidriekiančio Nilo. Ramzis, Egipto faraonas, gėrėjosi didingąja upe, kurios vandenys turėjo paslaptingą kuriamąją galią. Uolose iškalti hieroglifai bylojo, kad šią vietą globoja deivė Hatora, žvaigždžių ir mielai čia sustojančių upeivių valdovė.

Dešiniąja priekine koja dramblys nustūmė žemyn didelį gabalą smiltainio, kuris nusirito nuo uolos ir nukrito ant rusvo smėlio. Šiaurėje stati uolų siena leidosi beveik ligi pat vandens, pietuose ji tolo nuo upės, palikdama atsiveriančią į rytus erdvią aikštę.

Prie kranto stovinčioje valtyje, padarytoje iš išskobto palmės kamieno, miegojo kažkoks berniukas.

— Atveskite jį čia, — įsakė valdovas dviem kariams.

Pamatęs besiartinančius egiptiečius, nubis puolė bėgti kiek kojos neša. Jau atrodė, kad jam pavyks pasprukti, bet berniuko koja užkliuvo už akmens, vos vos kyšančio iš smėlio, ir jis išsitiesė kiek ilgas Nilo pakrantėje. Kariai užlaužė jam rankas ir nuvedė pas faraoną.

Bėglys vartė išgąstingas akis, bijodamas, kad jam nupjaus nosį.

— Aš ne vagis! Prisiekiu, ta valtis — mano, ir...

— Atsakyk į mano klausimą, — pertraukė jį Ramzis, — ir būsi laisvas. Kaip vadinasi ši vieta?

— Abu Simbelis.

— Gali eiti.

Berniukas nubėgo prie valties, įšoko į ją ir ėmė iš visų jėgų irtis rankomis.

— Neužtrukime čia, — patarė Seramana. — Vieta man neatrodo saugi.

— Aš nepastebėjau nė vienos gyvatės, čia nėra net jų pėdsakų, — tarė Setau. — Keista... Nejaugi jos bijo dieviškosios Hatoros?

— Neikite paskui mane, — įsakė valdovas.

Seramana žengė jo link:

— Jūsų Didenybe!

— Ar privalau pakartoti, ką pasakęs?

— Jūsų saugumas...

Ramzis ėmė leistis žemyn, prie upės. Setau sulaikė sardą.

— Paklusk valdovui, taip bus geriau.

Vis niurzgėdamas, Seramana liko stovėti šlaito viršuje. Valdovas — vienas pats, šitoje dykvietėje, priešiškoje šalyje! Širdyje sardas pasižadėjo nepaisyti Ramzio įsakymo ir nedelsdamas imtis priemonių, kilus kokiam nors pavojui.