Кристиан Жак - Ramzis. Milijonų metų šventykla

— Aš neprieštarausiu jūsų sprendimui, bet jis man atrodo per ankstyvas. Jūs įpareigojote Bakheną prižiūrėti darbus Luksore bei jūsiškėje milijonų metų šventykloje ir buvote visiškai teisus: šis žmogus vertas jūsų pasitikėjimo. Bet neužkraukite jam pernelyg sunkios naštos, neleiskite jam blaškytis tarp šimtų įvairiausių darbų ir reikalų. Ateis laikas, ir jis pats įveiks kitas žynių hierarchijos pakopas.

— Ką gi tu siūlai?

— Paskirkite į Dokio vietą kokį nors senuką — panašų į mane, linkusį į apmąstymus ir daugiausia besirūpinantį apeigomis. Tokiu būdu Amono šventykla Karnake nekels jums jokių rūpesčių.

— Tuomet parink jį pats. Ar jau susipažinai su Ramezėjaus planu?

— Aš nugyvenau ilgą ir ramų gyvenimą, ir jeigu ko nors gailiuosi, tai tik vieno dalyko: kad nesulauksiu tos dienos, kada galėčiau pamatyti jūsiškę milijonų metų šventyklą visiškai užbaigtą.

— Kas žino, Nebu, gal dar pamatysi?

— Jūsų Didenybe, man gelia kaulus, akys silpsta, ausys menkai begirdi, o miegu aš vis daugiau. Artėja galas, aš tai jaučiu ir žinau.

— Juk išminčiai sulaukia šimto dešimties metų.

— Aš — tik senas žmogus, kurį likimas gausiai apdovanojo savo malonėmis. Kodėl turėčiau prikaišioti mirčiai už tai, kad ji atsiims laimę, kuria aš taip ilgai naudojausi, ir perduos ją kam nors kitam?

— Tavo protas dar aštrus, o nuovoka kuo puikiausia. Kas būtų atsitikę, jei tu nebūtum padavęs savo žiedo ir lazdos anam žyniui?

— Atsitiko taip, kaip turėjo atsitikti; Maat įstatymas mus sergsti.

Ramzis pažvelgė į plačią erdvę, kur turėjo iškilti jo milijonų metų šventykla.

— Aš regiu didžiulį pastatą, Nebu, — didingą šventyklą iš granito, smiltainio ir bazalto. Jos pilonai rems dangų, o durys bus paauksuotos bronzos; ant tyro vandens baseinų kris medžių šešėlis; aruodai bus pilni grūdų; iždinėje bus saugoma daug aukso, sidabro, brangakmenių ir retų vazų. Puikios statulos puoš kiemus ir koplyčias, o visus tuos stebuklus patikimai saugos ir gins aukšta, tvirta siena. Saulei tekant ir leidžiantis mes kartu kilsime į terasą ir garbinsime akmenyje įsikūnijusią amžinybę. Šioje šventykloje amžinai gyvuos trys būtybės: mano tėvas Setis, mano motina Tuja ir mano žmona Nefertarė.

— Jūs pamirštate ketvirtąją būtybę, kuri yra ir pirmoji, — save patį, Ramzi.

Prie faraono priėjo didžioji valdovo sutuoktinė, nešdamasi akacijos sodinuką.

Ramzis atsiklaupė ir pasodino medelį, o Nefertarė atsargiai jį palaistė.

— Prižiūrėk tą medį, Nebu; jis augs kartu su mano šventykla.

Teleidžia man dievai kada nors ilsėtis jo išganingame pavėsyje, pamiršus žmones ir pasaulį, ir išvysti jo kamiene bei lapijoje įsikūnijusią Vakarų deivę dar prieš tai, kai ji paims mane už rankos ir išsives anapus.

49

Mozė išsitiesė savo figmedžio lovoje.

Jis jautėsi labai pavargęs, tiesiog sunkte išsunktas. Kokie penkiasdešimt nelaimingų atsitikimų — dar gerai, kad nereikšmingų; du darbininkai lengvai susižeidė rūmų statybose; trečiųjų kareivinių statybos aikštelei pavėluotai pristatytas maistas; apie tūkstantį netinkamai pagamintų plytų teko sunaikinti... Nieko ypatinga; tiesą sakant, visa tai tebuvo įprasti nesklandumai, bet šitaip besikaupią krūvon rūpesčiai ėmė pamažu pakirtinėti jo ištvermę.

Mozę vėl apniko sunkios mintys ir begaliniai klausimai. Jis džiaugėsi statydamas šią sostinę; bet statyti šventyklas daugybės dievų, kuriems priklausė ir pražūtingasis Setas, garbei — argi tai nereiškė įžeisti vienintelį dievą? Būdamas Pi-Ramzio statybų prižiūrėtoju, Mozė prisidėjo prie įamžinusio senuosius kultus faraono šlovės augimo.

Kažkas sukrutėjo kambario kampe prie lango.

— Kas ten?

— Draugas.

Iš prietemos išėjo liesas vyriškis plėšraus paukščio profiliu ir žengė į mirguliuojančią šviesą, kurią skleidė aliejinė lempa.

— Ofiras!

— Norėčiau su tavim pasikalbėti.

Mozė atsisėdo lovoje.

— Aš pavargęs ir noriu miego. Pasimatysime rytoj statybų aikštelėj — jei aš turėsiu tam laiko.

— Bičiuli, man gresia pavojus.

— Kodėl?

— Pats žinai! Todėl, kad aš tikiu vienintelį dievą, žmonijos išgelbėtoją. Dievą, kurį paslapčia garbina tavo tauta ir kuris rytoj viešpataus visame pasaulyje, sunaikinęs stabus. O jo pergalė turi prasidėti Egipte.

— Gal pamiršai, kad Ramzis — faraonas?

— Ramzis — tironas. Jam rūpi tik jo paties galybė, o į visa tai, kas dieviška, jam nusispjauti.

— Patarčiau jį gerbti. Ramzis — mano draugas, aš statau jo sostinę.

— Aš vertinu tavo kilnius jausmus ir ištikimybę draugui. Bet tave kankina abejonės, Moze, ir tu tai supranti. Širdyje tu atsisakai šios karalystės ir tikiesi, kad ateis tikrojo Dievo karalystė.

— Ofirai, tu kliedi.

Libis įsmeigė atkaklų žvilgsnį į pašnekovą:

— Būk nuoširdus, Moze, liaukis sau melavęs.

— Bene pažįsti mane geriau nei aš pats?

— Kodėl gi ne? Mes atsisakome tų pačių paklydimų ir išpažįstame tą patį idealą. Sujungę savo jėgas, mes pakeisime šį kraštą ir jo gyventojų ateitį. Nori tu to ar ne, bet tu tapai hebrajų vadu, Moze. Tavo vadovaujami jie liovėsi riejęsi. Tu net nepajutai, kaip susiformavo tauta.

— Hebrajai paklūsta Faraono valdžiai, o ne manajai.

— Aš neigiu tą diktatūrą! O tu — tu taip pat ją neigi.

— Klysti: kiekvienas tedirba savo darbą.

— Tavo darbas — vesti savo tautą į tiesą; manasis — įvesti vienintelio dievo kultą, pasodinant Egipto sostan Litą, teisėtą Echnatono įpėdinę.

— Liaukis svaičiojęs, Ofirai; kurstymas sukilti prieš Faraoną gali baigtis tik katastrofa.

— Tai gal žinai kitokį būdą vienintelio dievo viešpatijai įkurti? Kai tau atsiveria tiesa, reikia mokėti už ją pakovoti.

— Litą ir tu... Du aiškiaregiai! Tiesiog juokinga.

— Nejaugi tu tikrai manai, kad mudu su ja visai vieni?

Mozė susidomėjo.

— Na... juk tai — akivaizdu...

— Nuo tada, kai mes su tavim susitikome pirmą kartą, padėtis gerokai pasikeitė, — tarė Ofiras. — Vienintelio dievo šalininkų daugiau, nei tu manai, ir jie kur kas ryžtingesnį, nei tau atrodo. Ramzio galybė — tik iliuzija, į kurios spąstus jis pats įklius. Nemaža dalis šios šalies aukštuomenės seks mūsų pėdomis, kai tu, Moze, atversi kelią.

— Aš... Kodėl aš?

— Dėl to, kad tu sugebi mums vadovauti ir stoti tikrojo tikėjimo šalininkų priešakyje. Litą ligi savo iškilimo turi likti šešėlyje, o aš — tik maldos žmogus, neturįs įtakos miniai. O kai prabilsi tu, tavo balsas bus išgirstas ir išklausytas.

— Kas tu esi iš tikrųjų, Ofirai?

— Paprastas tikintysis, kuris, kaip kadais Echnatonas, įsitikinęs, kad vienintelis dievas viešpataus visoms tautoms, iš pradžių pažeminęs pasipūtėlį Egiptą.

Mozei jau seniai reikėjo išprašyti lauk tą pamišėlį, bet jo kalbos jį užbūrė. Ofiras pagarsino tai, kas slypėjo hebrajo galvoje, bet tos mintys turėjo tokią griaunamąją galią, kad Mozė tuoj pat vydavo jas šalin.

— Tu kuri beprotiškus planus, Ofirai, ir neturi jokių šansų laimėti.

— Laiko srautas teka mūsų kryptimi, Moze; savo kelyje jis nušluos viską. Stok hebrajų priekyje, duok jiems šalį, kur jie galėtų suklupti prieš vienintelį dievą ir pripažinti jį visagaliu. Litą valdys Egiptą, mes būsime sąjungininkai, ir ši sąjunga taps židiniu, iš kur sklis tiesa visoms tautoms.

— Tai viso labo tik svajonė.

— Nei tu, nei aš nesame svajotojai.