Кристиан Жак - Ramzis. Milijonų metų šventykla

Pašnekesiai nuščiuvo.

— Pagal papročius turėtų būti taip: aš sėdžiu soste, Mozė puola prieš mane kniūbsčias, o aš įteikiu jam aukso vėrinius, atsilygindamas už nepriekaištingą tarnybą. Bet Mozė — mano draugas nuo pat vaikystės, ir mudu darbavomės petys į petį.

Aš sumaniau šią sostinę, o jis įgyvendino mano sumanymą.

Ir Ramzis iškilmingai apkabino Mozę. Tai buvo pati didžiausia garbė ir dovana, kokią tik faraonas galėjo suteikti.

— Mozė keletą mėnesių liks karališkųjų statybų prižiūrėtoju — kol paruoš sau įpėdinį. O paskui jis kartu su manimi dirbs Egipto labui ir gerovei.

Amenis su Setau pasveikino Mozę ir nustebo, kad šis kažkoks lyg susierzinęs, lyg sumišęs, bet priskyrė tai susijaudinimui.

— Ramzis klysta, — pareiškė hebrajas. — Jis priskiria man savybes, kurių aš neturiu.

— Iš tavęs išeis puikus viziris, — nutarė Amenis.

— Bet tau vis tiek teks paklusti tam nelemtam raštininkiūkščiui, — pasakė Setau. — Iš tikrųjų čia jis viską tvarko.

— Pasisaugok, Setau!

— Koks skanus čia maistas... Jeigu mudu su Vandens Lelija dar rasime kur nors netoliese vieną kitą šaunią gyvatę, tai galbūt ir įsikursime Pi-Ramzyje. O kur Aša? Kodėl jo nėra?

— Nežinau, — atsakė Amenis.

— Tai ne į naudą jo karjerai. Šitaip elgtis visai nediplomatiška.

Trys draugai pamatė, kaip Ramzis priėjo prie Tujos, savo motinos, ir pabučiavo ją į kaktą. Nors rimtą, subtilių bruožų Sečio našlės veidą visada gaubė liūdesys, ji neslėpė pasididžiavimo. Kai Tuja pranešė, kad tuoj pat apsigyvens Pi-Ramzio rūmuose, šis nutarimas buvo lyg paskutinė gėlė, įpinta į jos sūnaus triumfo vainiką: dabar Ramzio džiaugsmui nieko nebetrūko.

Nors didžiulis voljeras, skirtas egzotiškiems paukščiams, turėjusiems džiuginti dvariškių akį ir ausį, buvo baigtas, jis dar stovėjo tuščias. Atsirėmęs nugara į stulpą, sunėręs rankas ant krūtinės, įtemptu ir net lyg staiga sumenkusiu veidu, Mozė nedrįso pažvelgti į Ramzį. Jam reikėjo prisiversti pamiršti, kad tas žmogus — jo draugas, ir kreiptis į priešininką — Egipto faraoną.

— Visi miega, išskyrus mudu.

— Tu atrodai pavargęs, Moze. Ar negalėtume atidėti mūsų pokalbio rytdienai?

— Nenoriu ilgiau vaidinti tos komedijos.

— Kokios komedijos?

— Aš — hebrajas ir tikiu vienintelį dievą. Tu — egiptietis ir garbini stabus.

— Ir vėl tos vaikiškos šnekos!

— Jos tau nemalonios, nes tai tiesa.

— Moze, tau tapo prieinama visa egiptiečių išmintis, o tavo vienintelis dievas, nepažinus ir neturįs formos, yra toji galia, kuri slypi kiekvienoje gyvasties dalelytėje.

— Jis neįsikūnija avino pavidalu!

— Amonas yra gyvybės paslaptis, atsiskleidžianti neregimame vėjyje, kuris išpučia laivo burę; avino raguose, kurių spiralė simbolizuoja harmoningą visatos raidą; akmenyje, iš kurio statomos mūsų šventyklos. Jis yra visa tai — ir nėra. Tu žinai tą išmintį lygiai taip pat kaip aš.

— Ji — tik iliuzija! Dievas yra vienas ir vienintelis.

— Argi tai jam trukdo įsikūnyti savo kūriniuose ir likti vienam ir vieningam?

— Jam nereikia tavo šventyklų ir statulų!

— Kartoju: tu pavargęs, net labai pavargęs.

— Aš nusprendžiau, ir mano įsitikinimų niekas nepakeis — netgi tu.

— Jeigu tavo dievas įkvepia tau tokį nepakantumą, saugokis: jis pavers tave fanatiku.

— Saugotis veikiau reikia tau, Ramzi! Egipte bręsta galinga jėga. Kol kas ji žengia pirmuosius, dar nelabai tvirtus žingsnius, bet ji pasiryžusi kovoti už tiesą.

— Apie ką tu kalbi?

— Ar prisimeni Echnatoną ir jo tikėjimą vieninteliu dievu? Jis nurodė kelią, Ramzi. Išklausyk jo balso, išklausyk manojo. Kitaip tavo galybė žlugs.

58

Mozei padėtis buvo aiški. Jis neišdavė Ramzio ir net įspėjo apie jam gresiantį pavojų. Dabar Mozė ramia sąžine galėjo pasitikti savo likimą ir duoti visišką laisvę jo sielą lyjančiai liepsnai.

Vienintelio Dievo — Jahvės buveinė yra ant kalno. Mozė privalo jį surasti, kad ir kokie sunkumai jo tykotų tos kelionės metu. Keli hebrajai nutarė išvykti kartu, rizikuodami viską prarasti. Mozė buvo bebaigiąs susirinkti daiktus, kai staiga prisiminė neįvykdęs vieno pažado. Prieš visiems laikams palikdamas Egiptą, jis atliks savo pareigą ir atlygins tą moralinę skolą.

Norint pasiekti Sario namą vakarinėje miesto dalyje, Mozei teko įveikti visai trumpą nuotolį. Namą supo senų, storų palmių giraitė. Mozė rado šeimininką, begurkšnojantį šaltą alų prie tvenkinio, kuriame plaukiojo ir nardė aibė žuvų.

— Moze! Kaip malonu priimti savo namuose tikrąjį Pi-Ramzio kūrėją! Kuo nusipelniau tokios garbės?

— O aš nejaučiu jokio malonumo pas tave atėjęs ir nė neketinu suteikti tau garbės.

Susierzinęs Saris pakilo nuo tvenkinio kranto:

— Puiki ateitis, kurią tu užsitikrinai, nesuteikia tau teisės būti nemandagiam. Gal pamiršai, su kuo kalbi?

— Su niekšu.

Saris užsimojo, ketindamas skelti Mozei antausį, bet hebrajas sugriebė jį už riešo, užlaužė ranką ir privertė Sarį iš pradžių susilenkti, o paskui atsiklaupti.

— Tu persekioji žmogų, vardu Abneras.

— Aš jo nepažįstu.

— Meluoji, Sari. Tu jį apvogei ir šantažavai.

— Tai viso labo tik plytų dirbėjas hebrajas.

Mozė stipriau sugniaužė Sariui ranką. Šis suvaitojo.

— Aš taip pat tik hebrajas, bet galėčiau sulaužyti tau ranką ir padaryti luošiu.

— Tu neišdrįsi!

— Mano kantrybė baigėsi, turėk tai galvoje. Palik Abnerą ramybėje, arba aš nutempsiu tave už sprando į teismą. Prisiek!

— Aš... aš prisiekiu palikti Abnerą ramybėje.

— Faraono vardu?

— Faraono vardu.

— Jei sulaužysi savo priesaiką, būsi prakeiktas.

Mozė paleido Sarį:

— Lengvai išsisukai.

Jeigu Mozė nebūtų susiruošęs išvykti, būtinai būtų iškėlęs Sariui bylą; dabar jam beliko tikėtis, kad pakankamai rimtai perspėjo nedorėlį, ir šiam to užteks.

Tačiau Mozę apniko dvejonės. Egiptiečio akyse jis spėjo įžvelgti ne paklusnumą, o neapykantą.

Hebrajas pasislėpė už storos palmės. Laukti jam teko neilgai.

Saris išėjo iš namų nusitvėręs vėzdą ir nužingsniavo į pietinę miesto dalį, kur gyveno plytų dirbėjai.

Mozė sekė jį iš tolo ir pamatė įeinant pro praviras duris į Abnero namus. Beveik tuoj pat iš ten ėmė sklisti šauksmai ir dejonės.

Hebrajas puolė bėgti, savo ruožtu įėjo vidun ir prietemoje pamatė, kaip Saris daužo Abnerą vėzdu. Išsitiesęs ant plūktos aslos, vargšas bandė prisidengti rankomis galvą ir veidą.

Mozė išplėšė vėzdą iš Sario rankų ir smarkiai trenkė jam per galvą. Apsipylęs krauju, egiptietis parkrito.

— Kelkis, Sari, ir nešdinkis.

Bet šis nė nekrustelėjo. Abneras prišliaužė prie jo ir iš arti pažvelgė į gulintį:

— Moze... Jis, atrodo, nebegyvas...

— Negali būti, aš smogiau ne taip stipriai, kad jį užmuščiau!

— Jis nebekvėpuoja.

Mozė atsiklaupė, palietė Sarį ranka ir suprato, kad liečia lavoną.

Jis ką tik nužudė žmogų.

Gatvėje buvo tylu ir tuščia.

— Tau reikia bėgti, — tarė Abneras. — Jeigu tvarkos sergėtojai tave sučiups...

— Tu mane apginsi, Abnerai; tu paaiškinsi, kad aš išgelbėjau tau gyvybę!

— Kas manimi patikės? Pamanys, kad mes — bendrininkai, ir apkaltins abu. Bėk, bėk greičiau!

— Ar turi didelį maišą?

— Taip, įrankiams dėti.

— Duokš jį čia.