Кристиан Жак - Ramzis. Milijonų metų šventykla

Mozė įkišo Sario lavoną į maišą ir užsimetė jį ant pečių. Jis užkas kūną smėlingoje dykvietėje, o pats pasislėps kokiame nors tuščiame name, kol šiek tiek atsipeikės.

Tvarkos sergėtojų patrulio šuo elgėsi neįprastai: šiaip jau visada ramus, dabar jis kiauksėjo ir iš visų jėgų veržėsi pirmyn, taip įtempdamas pavadėlį, kad šis vos laikėsi netrukęs. Šeimininkui jį paleidus, šuo kiek įkerta puolė į miesto pakraštį, smėlėtos aikštelės link, ir ėmė ten įnirtingai rausti žemę.

Priėję arčiau, tvarkos sergėtojai išvydo iš pradžių ranką, paskui petį, o paskui — šuns atkasto negyvėlio veidą.

— Aš jį pažįstu, — tarė vienas iš tvarkos sergėtojų. — Tai Saris.

— Faraono sesers vyras?

— Taip, tai tikrai jis... Pažiūrėk, jo pakaušis aptekęs sukrešėjusiu krauju!

Iškasus lavoną, nebeliko jokių abejonių: Saris buvo nužudytas. Smūgis į galvą buvo mirtinas.

Visą naktį Mozė nerimdamas blaškėsi po tuščią namą kaip Sirijos lokys savo narve. Be reikalo jis taip padarė, be reikalo mėgino paslėpti to sukčiaus lavoną ir pabėgti nuo teismo, kuris būtąjį išteisinęs. Be abejo, jis pasielgė neteisingai. Bet jam prieš akis stovėjo Abneras, jo baimė, jo dvejonės... Ir jiedu buvo hebrajai — ir vienas, ir kitas. Norėdami jį sužlugdyti, Mozės priešai nepraleistų progos pasinaudoti tuo dramatišku įvykiu. Net Ramzis būtų nuteiktas prieš jį ir pasirodytų nepalenkiamai griežtas.

Kažkas ką tik įžengė į nebaigtą statyti namą. Mozė buvo prisiglaudęs centrinėje jo dalyje, kur jau buvo įmanoma apsigyventi. Tvarkos sergėtojai — jau... Ne, jis priešinsis — jeigu reikia, kausis, bet jiems nepasiduos.

— Moze... Moze, tai aš, Abneras! Jei tu čia, pasirodyk.

Mozė išėjo iš tamsos.

— Ar liudysi mano naudai, Abnerai?

— Tvarkos sergėtojai rado Sario lavoną. Tave kaltina žmogžudyste.

— Kas drįso?

— Mano kaimynai. Jie tave matė.

— Bet juk jie — hebrajai, kaip mudu!

Abneras panarino galvą:

— Kaip ir aš, jie nenori turėti nemalonumų su valdžia. Bėk, Moze. Tu nebeturi ateities čia, Egipte.

Mozė pasipiktino. Jis, karališkųjų statybų prižiūrėtojas, būsimasis Dviejų Žemių valdytojas, paverstas nusikaltėliu ir verčiamas bėgti! Per keletą valandų nusiristi nuo viršūnės į prarają... Ar tik ne Dievas atsiuntė jam tą nelaimę, norėdamas išbandyti jo tikėjimą? Vietoje beprasmio ir patogaus gyvenimo bedievių šalyje Jis dovanoja jam laisvę.

— Naktį aš išvyksiu. Sudie, Abnerai.

Mozė užsuko į plytų dirbėjų kvartalą. Jis tikėjosi įtikinti savo šalininkus išvykti kartu su juo ir sudaryti branduolį, apie kurį pamažu susiburtų kiti hebrajai, net jeigu jų pirmoji tėvynė būtų tik nuošali vietovė, panaši į dykumą. Pavyzdys... Bet kuria kaina reikėjo duoti pavyzdį!

Kai kur dar degė lempos. Vaikai miegojo, moteriškės pasakojosi viena kitai savo paslaptis. Sėdėdami dengtuose prieduriuose, jų vyrai prieš miegą gurkšnojo kokių nors vaistinių žolių nuovirą.

Gatvelėje, kur gyveno Mozės draugai, pešėsi du vyrai. Priėjęs arčiau, jis juos atpažino — tai buvo du jo karščiausi šalininkai! Jiedu koneveikė vienas kitą dėl suoliuko, kurį kažkuris iš kažkurio pavogęs.

Mozė juos perskyrė.

— Vaje, čia tu?!

— Liaukitės muštis dėl niekų ir eikite su manim. Palikime Egiptą ir keliaukime ieškoti savo tikrosios tėvynės.

Vyresnysis hebrajas pažvelgė į Mozę su panieka:

— Kas tave paskyrė mūsų vedliu ir valdovu? Jeigu mes tau nepaklusime, ar užmuši mus, kaip užmušei egiptietį?

Įskaudintas ligi pat širdies gelmių, Mozė nerado, ką atsakyti. Ką tik sudužo jo didžiausia svajonė. Dabar jis buvo tik visų apleistas bėglys ir nusikaltėlis.

59

Ramzis būtinai norėjo pamatyti Sario lavoną: juk tai buvo pirma mirtis Pi-Ramzyje nuo tos akimirkos, kai miestas oficialiai tapo Egipto sostine.

— Tai žmogžudystė, Jūsų Didenybe, — pasakė Seramana. — Žudikas smogė aukai lazda per pakaušį.

— Ar mano seseriai jau pranešta?

— Tuo pasirūpino Amenis.

— Ar kaltininkas suimtas?

— Jūsų Didenybe...

— Ką reiškiamos dvejonės? Kad ir kas jis būtų, kaltininkas bus teisiamas ir nubaustas.

— Kaltininkas — Mozė.

— Nesąmonė.

— Mes turime visiškai aiškių parodymų.

— Aš noriu išgirsti, ką sako liudytojai!

— Visi jie — hebrajai. Pagrindinis kaltintojas — plytų dirbėjas Abneras. Jis matė, kaip įvyko nusikaltimas.

— Kas atsitiko?

— Liūdnai baigęsis kivirčas. Mozė ir Saris jau seniai vienas kito nekentė. Mano atliekamas tardymas parodė, kad jiedu pykosi dar Tėbuose.

— O jei visi tie liudytojai klysta? Mozė negali būti žudikas.

— Tvarkos sergėtojų raštininkai užrašė jų parodymus, ir liudytojai juos patvirtino.

— Mozė ginsis.

— Ne, Jūsų Didenybe. Jis pabėgo.

Ramzis įsakė iškrėsti kiekvieną namą Pi-Ramzyje, bet tai nedavė jokių rezultatų. Raiti tvarkos sergėtojai pasklido po Nilo deltą, apklausė aibę kaimiečių, bet neaptiko jokių Mozės pėdsakų. Šiaurės rytinių Egipto sienų sargybiniai gavo griežčiausius nurodymus, bet, ko gero, jau buvo per vėlu.

Valdovas nuolat reikalavo vis naujų pranešimų, bet taip ir nesulaukė nieko tikra, kokiu keliu Mozė pasuko. Gal jis slapstosi žvejų kaimelyje prie Viduržemio jūros, gal pasislėpė laive, plaukiančiame į Pietus, o gal prisiglaudė tarp atsiskyrėlių kokioje nors atkampioje šventykloje?

— Tau reikėtų užkąsti, — susirūpinusi pasakė Nefertarė. — Nuo to laiko, kai dingo Mozė, tu nė karto žmoniškai nepavalgei.

Ramzis švelniai spustelėjo žmonos rankas.

— Mozė buvo baisiai pavargęs. Turbūt Saris pakurstė jo pyktį. Jeigu Mozė būtų čia, jis viską paaiškintų. Jo pabėgimas — ne kas kita, kaip pervargusio žmogaus klaida.

— Jis gi užsigrauš, kamuodamasis sąžinės priekaištais.

— Kaip tik to aš ir bijau.

— Pažiūrėk, koks nusiminęs tavo šuo. Jam atrodo, kad tu jo nebemyli.

Ramzis leido Budriui užšokti jam ant kelių. Apsvaigęs iš džiaugsmo, šis puolė laižyti savo brangiajam šeimininkui skruostus ir padėjo galvą jam ant peties.

Tie treji valdymo metai buvo nuostabūs... Praplėstas prašmatnusis Luksoras, statoma milijonų metų šventykla, įkurta nauja sostinė, įvesta taika Nubijoje — ir staiga tas baisus įvykis, lyg įskilimas, bjaurojus puikų pastatą! Dingus Mozei, pasaulis, kurį Ramzis pradėjo kurti, galėjo subyrėti į šipulius.

— Tu ir mane pamiršai, — pusbalsiu ištarė Nefertarė. — Gal aš galėčiau padėti tau įveikti tą skausmą?

— Žinoma. Tik tu viena gali tai padaryti.

Šenaras susitiko su Ofiru vis labiau gyvėjančiame Pi-Ramzio uoste. Čia buvo iškraunami maisto produktai, baldai, namų apyvokos reikmenys ir aibė kitokių gėrybių, kurių reikėjo naujajai sostinei. Laivai atgabendavo asilų, arklių ir jaučių. Javų saugyklų atsargos gausėjo, puikūs vynai buvo sandėliuojami rūsiuose. Tokie pat karšti ginčai kaip Memfyje ar Tėbuose prasidėjo tarp stambių didmeninės prekybos šulų, konkuruojančių dėl pirmųjų vietų aprūpinant sostinę visomis būtinomis prekėmis.

— Ofirai, Mozė dabar — tik pabėgęs žudikas.

— Neatrodo, kad ši naujiena būtų jus labai nuliūdinusi.

— Jūs suklydote jo atžvilgiu, jis niekada nebūtų perėjęs mūsų pusėn. Kvailystė, kurią jis iškrėtė, atėmė iš Ramzio vertingą sąjungininką.

— Mozė — nuoširdus žmogus. Jo tikėjimas vieninteliu dievu — ne užgaida.