Kristina Sabaliauskaitė - Silva rerum II

Tą vakar ji dar liko apačioje, menėje, sėdėjo, galvojo, žiūrėjo į portretus ant sienų, rezgė planus, mąstė ir taip, ir šiaip, ir anaip; paskui lėtai sau pakilo, užkopė laiptais ir ėjo į savo alkovą, bet išvydo šviesos pluoštelį, besiskverbiantį iš vieno iš kambarių, ak, tai vis dėlto Jonas Izidorius nutarė tąnakt miegoti atskirai, ir nežinia, kas ją pastūmėjo, galbūt vienuolyno noviciate užgimęs įprotis šmirinėti, bet pirma, nei pagalvojo, ji pasilenkė ir pažvelgė pro rakto skylutę, ir jos žingeidi akis sublizgėjo, ji tyliai šyptelėjo, užgniaužusi skausmą nusiavė kurpes ir nušlamėjo atgal, link Onos Kotrynos alkovos, ir po akimirkos jos abi, basos, jau žvelgė pro rakto skylutę, ir senutė švelniai, it klausykloje kažin ką šnibždėjo Onai Kotrynai: pažvelkit, mano miela, ar kada matėt tokį grožį; ir jai nespėjus prieštarauti, priglaudė savo seną pirštą prie lūpų: žvelkit, tik nieko nesakykit, tai Viešpaties dovana, ir tos dvi akys pakaitom, viena sena, ruda ir raukšlėta, kita — melsvai žalia, jauna ir dabar neįprastai drėgna, dabar godžiai žiūrėjo pro tą mažą plyšelį, glamonėdamos žvilgsniu tai, ką pamatė. O ten, senoj varinėj vonioj, išklotoj drobės rankšluosčiais, dabar stovėjo grįžęs Milkantų šeimininkas; stovėjo nuogas, kaip tą dieną, kai motina jį pagimdė; nuogas, jei tik neskaičiuosim auksinių jo kūno gaurų ir auksinės mažutės plokštelės, kuri dabar švietė jam ant krūtinės, įaugusi į kūną it skydas, ten, kur kažkada išpuvo Barboros Statkutės šautinė žaizda, nes, pasirodo, šitaip keistai jam Biržų tvirtovės cyrulikas anuomet išgelbėjo gyvybę — nulupdamas vienintelį paauksintą daiktą, buvusį po ranka — kulkų išvarpytą kryžiaus plokštelę nuo šarvo, ir dabar, stebėtina likimo užgaida, Jono Izidoriaus krūtinėje virš širdies, šiek tiek aukščiau, tarp krūtinplaukių blausiai spindėjo raidės Pro Lege, ak, betgi kaip šiąnakt juos abu priversti paklusti vienam, senam kaip pasaulis įstatymui, geismo įstatymui — mąstė Uršulė, ir ji galėjo būti nevykusi novicė, prasta motina ir netikusi krikščionė, betgi apie aistras ji dabar, į gyvenimo pabaigą, šį tą jau išmanė ir šitą išmintį dabar žadėjo ir panaudoti, todėl pakuždom bėrė žodžius it ispaniškos musės miltelius Onai Kotrynai į ausį; kuždėjo ir vedė jos žvilgsnį paskui šilto vandens sroveles — garbanotais jos vyro plaukais, per kaktą, per lūpas, per kaklą, per tvirtus raktikaulius, per dailius raumenis ant pečių, per aukso plokštelę krūtinėj, auksiniais krūtinplaukiais, žemyn, tarp balkšvų it kirčiai randų, dar žemyn, link tamsaus sutankėjimo, kur palaimingai ilsėjosi tai, į ką Ona Kotryna iš Kotovičių Norvaišienė niekad neprisiversdavo pažiūrėti, nes jai dingojos, jog pas vyrus ten prie juosmens kabo ne kas kita, o patsai nuodėmės raktas, raktas nuo pragaro vartų, ir senutė it pats Šėtonas dabar veik be garso kuždėjo: ak, mano miela, ar matėt ką nors gražesnio? Jei tik būčiau jaunesnė, jei tik nebūtų jis giminė, šitoks grožis, šitokia Viešpaties dovana; pažvelkit į gyslą, vingiuojančią it geidulio upė, reikia tik potvynio ir atves jus į aistros jūrą audroj, ak, mano miela, negi negaila, kad šituo naudojas atsitiktinės prasčiokės, o juk tik dėl to, kad ponia jį veltui atstūmėt, kokie švedai, kokios nesąmonės, jei tik būčiau jaunesnė, sielą velniui parduočiau už šitokį grožį, ir ji kuždėjo toliau, ką gi galima nuveikti, ir galiausiai pamačiusi, kaip kilnojasi Onos Kotrynos krūtinė, pasakė: betgi užteks, paskubėkim, man regis, jis šiąnakt ateis, ir jos abi nuskubėjo.

„Bet…" — vis žiojosi tarti Ona Kotryna; „psst, tylėkit, tik paskubėkim", — tildė ją Uršulė, į tą moterį žvelgdama it menininkas į drobę, o drobės būta nekokios — ji buvo sulysusi, išvarginta negandų; tad žvakę štai čia, kad būtų blausiau, plaukus paleisti, ne, nesiginčykit — taip, visiškai, be nieko, kokie marškiniai; juk turėsit papuošalus: vėrinį — štai čia, auskarus, apyrankę; o čia — parausvinkim, gulkit štai taip, apsimeskit, kad miegat, ir ji it tapytojas mikliai nutapė neįtikėtino geidulingumo paveikslą; akimirkai dingo, grįžo su mažutėliu brangiu buteliuku ir vargais negalais atkimšusi suteikė paskutinius potėpius — ant kaklo, krūtų, strėnų ir sėdmenų; ir patenkinta nuo slenksčio dar nužvelgė vaizdą, prieš kurį turėjo nublankti visos jaunos tarnaitės, ką ten tarnaitės, netgi — Fatima; ką ten, ji ką tik sukūrė vaizdą, prieš kur į jos tėvų Venera ir Marsas atrodė tarsi nekalti paaugliai ir virš kurio pleveno paskutiniai stebuklingi Maršalienės vandens lašai, nes ten, žvakės sumaniai išvogtos iš tamsos, tarsi laukiančios vaišės gulėjo brandžios Onos Kotrynos grožybės — vien tik pasklidę plaukai, praviros parausvintos lūpos, blausiai žėrintis auskaras, vėrinys, užuomina į krūtį po ranka, liemens linkis, iš po apkloto išnirusi daili šlaunis — po lygiai begėdystės ir apsimestinio nekaltumo, lygiai tiek, kiek reikia gašlumo, ir kiek — paslapties; ir Uršulė iš Norvaišų Birontienė, koridoriuj dar išvarvinusi kelias paskutines to geidulio aromato ašaras, idant kaip Ariadnės siūlas neleistų paklysti Jonui Izidoriui ir atvestų jį po jojo maudynės ten, kur reikia, grįžo į savo kambarį, atsigulė į lovą ir pagaliau, po ilgų dešimtmečių, ėmė melstis, kad jos planas pavyktų.

Artėjo 1710-ųjų šventos Kalėdos, ir Uršulė iš Norvaišų Birontienė nė neabejojo, kad jos jai bus paskutinės — jos liga vis ūmėjo, skausmas vis graužė labiau ir labiau, ir ji, tiesą sakant, Milkantuose pasiliko numirti. Ji išsiuntė Joną Izidorių ir Oną Kotryną į jai priklausančias Svirkas — laikinai, kol Milkantai pamirš jų nevykusį valdymą, nors, tiesą sakant, visi jie suprato, kad šitai Norvaišų kartai geriau čia nebegrįžti, nes giminės dvaras taip ir netapo jų namais, o žmonių atmintis — ilga ir negailestinga; ir kai prieš keletą mėnesių Ona Kotryna sėdėdama karietoj paskutinįkart atsigręžė į Milkantus tolumoje, į du bokščiukus, boluojančius tarp lapus jau numetusių medžių, į ežerą, jai nė nežinant priglobusį švedų kareivius ir jų kapitoną Turę Tibelijų Magnussoną, kažkada ją laikiusį įkalintą jos pačios pažadintos aistros nelaisvėje, visa tai tebuvo blankūs prisiminimai; dabar priešais ją karietoje sėdėjo jos sutuoktinis, į atsargą išėjęs rotmistras Jonas Izidorius Norvaiša, sėdėjo sau, vartė šeimos silvos puslapius ir pūtė sau pypkės dūmus iš po trikampės skrybėlės — kiek mažiau paniuręs, kad ir vis dar nelabai savas, nepaisant kelių geidulingų naktų, per kurias jie, regis, pradėjo dar vieną kūdikį, bet dabar jau jis buvo jai bent jau pakenčiamas, jos bent jau neerzino taip, kaip anksčiau, ir Ona Kotryna iš Kotovičių Norvaišienė jau buvo pakankamai užgrūdinta negandų, pakankamai patyrusi, o galbūt — suvalgiusi pakankamai daug sraigių per savo gyvenimą, todėl visiškai ramiai tikėjo, kad žmogaus namai ten, kur jis juos susikuria, ir taip, ji visai bevelijo pasistengti, kiek tik metai ir sveikata leis, kad paveldėtų ir likusius keturis penktadalius Norvaišų ir Birontų palikimo, kad tik būtų berniukai, nors ji mylėjo ir savo mergaitę, Teofilę Norvaišaitę, kuri dabar štai sėdėjo ir linksmai tavalavo kojelėm, nes, pasirodo, jiems jau išsiruošus į kelionę, skrynelėj tarp daiktų ėmė ir netikėtai atsirado jos mylimas žaislas, andainykštis tėvo dovanotasis bandaloras, ir dabar ji čia pat karietoje juo smagiai sau žaidė — zvimbt žemyn, ūžt aukštyn, dievaži, visiškai kaip žmogaus gyvenimas, niekada negali žinoti; dar, regis, vakar jie su Jonu Izidorium buvo mirtinai susipykę, ant separacijos ribos ir vos ne mirė badu, o dabar štai — šiaip ne taip, gyvens, ne kur dėsis, ji pasiruošusi žiūrėt pro pirštus į vyro išdaigas, jei tokių vėl bus, juolab kad suktoji teta Uršulė netgi sugebėjo ištekinti Teklę Pilypaitę už Kristoforo Kniukštos, davė jai šiokį tokį kraitį ir dvaras atšoko tas keistas vestuves, o vėliau tyliai priglaus ir dar vieną Norvaišų benkartą; retos išminties moteris toji Uršulė iš Norvaišų Birontienė, daug ko ją, Oną Kotryną, primokė; išmokė gudrumo, kantrybės, tad ji pakentės ir tuos Jono Izidoriaus dūmus dabar karietoj, juolab tas palikimas jiems nukrito lyg iš dangaus, ir baugi toji teta Uršulė Birontienė, dievaži, gali priversti žmogų elgtis taip, kaip jis pats to nė nenorėjo prieš akimirką, tarsi tikras Šėtonas, bet kartu ir visai miela — užrašė visas savo brangenybes jų Teofilei; betgi, ak, vaikystė… vaikui visi tie turtai, paveldėjimai, giminės pratęsimai nė motais; ak, ta nuostabi nekaltybė, Teofilei dabar svarbiau jos senas nudrengtas bandaloras — ūžt aukštyn, zvimbt žemyn; ak, pakilimai ir nuopuoliai, tas žmogaus gyvenimas, betgi niekada neverta pasiduoti, nes juk rytoj viskas gali būti gerai.