Kristina Sabaliauskaitė - Silva rerum II

Vėliau, jau po kelių valandų, jau išsisklaidžius rūkui, vėl šąlant ir po truputį temstant ir virš ežero skleidžiantis vaiskiai žydrumai, Astrachanės regimento pulkininkas Aksentijus Petrovičius Fominas, pašauktas vieno savo kareivių ir nusileidęs per sodą prie ežero, išvydo keistą ir netikėtą vaizdą — ant gruodo, jau po truputį dengiami retų krintančių snaigių, prie senovinio saulės laikrodžio ir prie marmurinio antkapio gulėjo du kūnai — vienas, kiek buvo galima suprasti iš drabužių, nes buvo beveik be galvos, kurią, akivaizdu, ištaškė šūvis, priklausė vyrui, regis — tarnui ar medžiokliui, kitas — nuvirtęs greta, su visu krėslu, nusismaukusiais kailių apklotais — mažulytei, susitraukusiai it sudžiūvęs rudens lapas senutei su juodu našlės šydu, kurios krūtinėje žiojėjo gan didelė durtinė žaizda, ir pulkininkas Aksentijus Petrovičius Fominas dievobaimingai persižegnojo, tada karišku įpratimu tvarkingai ir nuosekliai nuo jos sustingusių pirštų nutraukė kelis nemažus deimantinius žiedus — vis tiek bedniažkai [129] Vargšiukei. (Rus.) jau jų neprireiks — ir išvydęs dar kažką blizgant tarp lavono sijono klosčių pasilenkė patikrinti; ten pririšta pasirodė besanti nedidelė, meniško darbo auksuota dėžutė su dangteliu, kurią atidaręs jis išvydo dailų šilko ryšulėlį, jį išvyniojęs — rado pakulas, o tarp jų — ir jis net iš netikėtumo išmetė tai iš rankų — buvo maža, sudžiūvusi, bet neabejotinai žmogaus širdis. Kyššš, bliad [130] „Štiš, kekše." (Rus.) , — dar bandė jis nuvyti priskridusią varną, bet nespėjo — toji įžūliai karkdama nuplasnojo šalin su visu kraupiu radiniu snape, betgi tiek to, Aksentijus Fominas įsidėjo tą aukso dėželę į savo uniformos kišenę ir patraukė atgal į dvaro rūmus, visa tai buvo labai keista; taip, keista istorija — kai jie prieš porą valandų užėmė šitą dvarą, didžiulis akmeny iškaltas herbas virš židinio jam pasirodė lyg matytas, o paskui jis suprato kur — buvo baisiai nustebęs, kai tarp kitų portretų pamatė nuo sienos žvelgiant andainykštį savo pažįstamą iš Biržų, rotmistrą Norvaišą; nu, ty už menia prosti, Izydor Kazimirovič, na vojne kak na vojne [131] „Na tu jau ma n atleisk, Izidoriau Kazimirovičiau, kare kaip kare." (Rus.) — pratarė jis portretui; geras žmogus buvo tas rotmistras, nors kitados jie turėjo tam tikrų nesutarimų, betgi apskritai tiems lietuviams taip ir reikia, išsisemiantis, pakrikęs, silpstantis jie narodas [132] Tauta. (Rus.) , jų šlovės dienos jau praėjusios, o dabar aušo naujas šimtmetis, naujas amžius, ir šitas amžius bus mūsų, šitas amžius bus rusų pergalių amžius — mąstė sau pulkininkas Aksentijus Petrovičius Fominas.

„Vis tiek ateinantis šimtmetis priklausys mums, tai bus mūsų laikas, tie keli pralaimėjimai — nieko nereiškia, dabar mes — laimėsim", — dėl stebėtino sutapimo beveik lygiai tą patį galvojo ir švedų armijos kapitonas Erikas Kristianas Edensvardas, traukdamas kardą iš makštų ir savo vyrams duodamas ženklą pulti. Jie šį seną dvarelį prie ežero, kuris dabar viliojančiai švietė savo žiburiais, stebėjo beveik visą dieną ir deramai palaukė, kol rusai jį užims, įsikurs ir atsipalaiduos; geriausia buvo pulti iš pasalų, priešui to nė nesitikint, ir nors rusų buvo daugiau, betgi jiems pavyko paslapčia keliomis parako statinaitėmis užminuoti ūkinius dvaro pastatus ir vieną rūm o kampą, tad jei reikalai pakryptų į blogąją pusę, viską galima bus paleisti tiesiai į orą.

„Didis Hašeme, jei lėmei man tai išgyventi, jei mes visa tai išgyvenom, tai neabejotinai Tavo valia, tai ženklas, kad ateinantys šimtas metų bus geresni, kad Tavo valia mums neleido išnykti iš Vilniaus, tai bus mūsų amžius Vilniuje, didis Hašeme, mazel tov [133] Pažodžiui — įvyko didi sėkmė. (Hebr.) !" — lygiai taip pat, tik už šimtų mylių, Vilniuje, ateitim tikėjo garbusis medikas Aaronas Gordonas, pagaliau išėjęs iš savo kvarantanos — ir tikrai, negi jis galėjo skųstis ir, kaip vilniečiai mėgdavo sakyti, varyti Dievą į medį? Visko būta, sunkūs buvo tie metai, ir buvo bjauru, kad jį, užkaltą savo paties namuose, keli susitarę prekijai apgaudinėjo dar ilgus mėnesius, sakydami, jog maras dar siautėja, kai iš tiesų jis jau buvo bepasibaigiąs, betgi, žinoma, jiems buvo parankiau plėšti nežmonišką kainą už maistą, tiekiamą Gordonui į virve pro langą nuleidžiamą pintinę, „na palaukit, pakliūsit susirgę jūs man į nagus", — tyliai guodėsi pats sau medikas; et, betgi tai buvo tokia smulkmena, svarbiausia, kad viskas baigės laimingai jo Rivkai, mat visai ten būta ne maro, kai ji visus išgąsdino pradėjusi nei iš šio, nei iš to vemti gatvėje, ten tik būta nemalonaus palaimintos padėties ženklo, ir, ačiū tau didis Hašeme, jai viskas baigės gerai, jis pats savo rankom priėmė kūdikį, mažą mergaitę, Esę, gal iš tikrųjų tokia buvo aukštesnė valia, kad juos suklaidintų, kad jie patektų į tą kvarantaną ir prasėdėtų visus tuos mėnesius atskirti nuo pasaulio, nesgi kas gi žino, kaip ten viskas būtų pasibaigę, juk Vilniuje ir jo priemiesčiuose išmirė net keturi tūkstančiai žydų, betgi vis tiek mažiau nei kad gojų — jų išmirė dešimtys tūkstančių, ir, didis Hašeme, miestas dabar po truputį vėl tiesėsi, betgi buvo toks ištuštėjęs; kaipgi reikės gyventi — geriausi amatininkai buvo išmirę, išmirė didžiausios giminės, šeimos, beveik visi jo pacientai; ir šiandien, antrą jų Kalėdų dieną, Aaronas Gordonas lyg tarp kitko, daug nesitikėdamas nuėjo aplankyti ponios Birontienės į Arklių gatvę, betgi, kaip keista, jos namai buvo tušti, išparduoti, pabeldus bromą atvėrė tik senas gaižus vienuolis: ponia Birontienė viską pardavė prieš pusmetį ir išvažiavo, dabar čia tik jos funduotas našlaitynas, ir jis mostelėjo į kiemą, kur stovėjo kelios auklės, jos laikė ant rankų kūdikius, o kiti, jau vaikštantys ar dar didesni, šiltai sau aprengti, įraudę dūko ir lakstė tiesiai ant sniego; ne, jis neturįs jokių žinių iš ponios Birontienės, ji išvykusi į savo tėvų dvarą, ką ten gali žinoti, ar dar begyva, tesaugo ją Viešpats, tą šventą moterį, ir vienuolis paskubom persižegnojo; „o ne, tik ne dar vienas", — suniurzgė, nes jiems ten su žydu besišnekant prie vartų priėjo jauna, bet suvargusi motina, vedina gal dvejų metų vaikeliu; „priimam tik kūdikius, ir vien našlaičius, netekusius abiejų tėvų", — nesvetingai pasakė vienuolis, betgi moteris papurtė galvą: „aš ne į našlaityną, aš — į Birontų namus, tai — Sebastiano Bironto sūnus, štai įrodymas, turiu jo žiedą", ir ji pratiesė vienuoliui aukso signetą su išraižyta šerno galva, ir tasai jį įdėmiai apžiūrėjo, o tada tik paklausė: „ar buvot priėmę santuokos sakramentą?", ir moteris vėl papurtė galvą: „ne, bet štai žiedas, pats jį man įteikė, sakė būtinai pripažinsiąs, tai tikrai Sebastiano Bironto sūnus", ir čia vienuolis tik užvertė akis į dangų ir mostelėjo į kiemą: „ten dar du tokie neteisėti įpėdiniai laksto, — jis paniekinančiai atsikrenkštė, dar vienas velionio Sebastiano benkartas; tiek jau to, užeikit, koks gi dabar skirtumas, vienu benkartu daugiau ar mažiau", ir, atsisveikinęs su Gordonu, vis dėlto įsileido tą moterį su vaiku vidun.

Kaip keista, kaip keista, kad po viso šito mieste dar yra vaikų — šiek tiek susigraudinęs mąstė sau Aaronas Gordonas iš Arklių gatvės eidamas atgal namo pro Rotušės aikštės kampą; betgi gyvenimas tęsėsi toliau; kad ir ištuštėjęs, Vilnius jau po truputį vėl gaiveliojosi po maro, po truputėlį taisėsi, po truputėlį buvo įvedinėjama tvarka; štai ir dabar aikštėje stypsojo kartuvės — ten dabar naujasis vaitas korė sugautus maro vagis ir marodierius, štai šeši jų stovėjo su kilpomis ir Aaronui Gordonui einant pro gan skystoką žioplių minią — nes mirtis Vilniuje jau kurį laiką nebebuvo nieko ypatinga, ji nebebuvo priežastis susirinkti spoksoti — vienas jų pasirodė lyg ir matytas, bet, tik perėjęs Vokiečių gatve ir tik jau sukdamas į Žydų kvartalą, tik pakeliui namo valgyti kad ir skystos, bet su meile Rivkos išvirtos zupės, garbusis Aaronas Gordonas prisiminė, kur ir kokiom aplinkybėm tą niekšelį jis matė.