Kristina Sabaliauskaitė - Silva rerum II

Betgi kaip keista, net ir tada, kai prie Valkininkų, brolžudiškam kare lietuvis prieš lietuvį, žuvo abu vyresnieji, net ir tada, kai liko tik Sebastianas, tas ištvirkęs puvėkas, net ir tada, kai ligos sukeltos beprotybės priepuolyje jis pakėlė ranką prieš ją, kai plūsdavo ją šlykščiausiais žodžiais, ji širdies gilumoje tikėjo, kad gali įvykti stebuklas, kad viskas dar pasikeis, kad paskutinysis iš Birontų grįš į doros kelią, pasveiks, ves ir pratęs giminę; Viešpatie šventas, o tada prieš trejus metus, prieš pat marą, įvyko ta baisi istorija, tas baisus nusikaltimas, kai Sebastianas Birontas buvo viešai apkaltintas nužudęs savo paties benkartą; ir Uršulei tada jis ir mirė, tądien ji ir išrovė jį iš savo širdies, nes šito buvo per daug, pakelti ranką prieš nekaltą kūdikį; tai buvo diena, kai Uršulei iš Norvaišų Birontienei iš gėdos plyšo širdis — taip ir įvyko, ji sprogo, Aaronas Gordonas jai taip ir pasakė: kartais nutinka, širdys suplyšta, jos gali mirtinai trūkti, bet, būna — sugyja, tik lieka randai, jis apie tai skaitęs senų rabinų raštuose; ir Uršulė tądien dar buvo Rotušės aikštėje, negalėjo nenueiti, kai ten skelbė nuosprendį, Sebastianas Birontas buvo savo žiaurumu visiems pernelyg įsipykęs, jį nuteisė mirti, tik jis kažkaip, veikiausiai iš tėvo paveldėtos gražbylystės dėka, įtikino teisėjus vietoj trinkos jam leisti pabandyti rūsiuose įveikti baziliską, kas neva buvo lygiai taip pat mirtina, nes tas pabaisa žudo žvilgsniu; kaip jam ir pavyko; Uršulės galva, tas Vilniaus siaubūnas tebuvo niūrus miesto padavimas, slogi pasaka ar tik susikaupusių miesto nuodėmių tvaikas, snaudžiantis giliai rūsiuose, betgi, Viešpatie, žmonių kvailumui ir lengvatikystei kartais nėra ribų; ir ji tada aikštėje, išgirdusi nuosprendį ir savo sūnelio paskutinę išdaigą, tik abejingai gūžtelėjo pečiais ir visai nevalingai nusijuokė, ir tą akimirką ją, net po šydu, kažkas atpažino, regis, tai buvo viena kažkada jos pašieptų ponių, iš smalsumo karieta atvažiavusi paspoksoti į viešą Bironto infamiją [127] Bajorams už sunkiausius nusikaltimus taikyta vieša bausmė, kurios melu būdavo paskelbiama bajorą netekus garbės, jis išstumiamas už visuomeninio gyvenimo ir įstatymo ribų. , „žiūrėkit, štai ir kūdikių žudiko motina, tebūnie ji prakeikta", sušuko, ir minia tebebijojo žiauriojo Sebastiano Bironto, kad ir vienmarškinio, kad ir prie gėdos stulpo, bet visiškai nebijojo jo nusenusios motinos, Uršulė nebepamena, kuris pirmas į ją spjovė, kuris ją pastūmė, sviedė akmenį ar šiaip tik baubė, reikšdamas panieką ir nepasitenkinimą, bet ant jos prapliupo smūgių, skreplių kruša, jai nurovė našlės šydą ir kyką, ją būtų gyvą sudraskę į gabalus, kažkas suriko „ji dar drįsta juoktis? nė neatgailauja? ant laužo ją, tą išdidėlę seną raganą", tada ji ir suklupo, jai plyšo širdis, ir, dievaži, nedaug trūko ir ją būtų sudeginę, jei ne garbusis Aaronas Gordonas, kažkaip, nepaaiškinamu būdu, nebijodamas, nes minia galėjo atsigręžti ir prieš jį, ją pargabeno į jos namus Arklių gatvėje, kelias dienas slaugė, pastatė ją ant kojų ir, stebėtina, netgi vėl privertė juoktis iš jojo facecijų, nepaisant to, kad ji mintyse palaidojo savo paskutinįjį sūnų, nes Sebastianas Birontas nuo tada jai buvo miręs visiems laikams; ji sunkiai, bet susitaikė su tuo, kad Birontų giminė mirė, ji niekada nebeįleido jo atgal į namus, išrovė iš savo suplyšusios širdies su visomis motiniškos meilės šaknimis ir išginė iš savo jau visiškai ištuštėjusios atminties. Ji, Uršulė iš Norvaišų Birontienė, deja, nebuvo Teresėlė Bartaševičiūtė ir nemokėjo apgaudinėti savęs, ji matė dalykus taip, kaip yra: ji davė gyvybę kūdikių žudikui, ji nesugebėjo pratęsti Birontų giminės, jos visas gyvenimas buvo visiškai veltui; jos visas gyvenimas tebuvo deginantis ir tvankus sapnas, po kurio prabundama šaltame prakaite ir blaivinančioje ryto žvarboje; vaiduoklių knibždantis sapnas, po kurio prabundama tuštumoje. Ir todėl kiek vėliau, kai per šias Velykas ji pagaliau savo akimis pamatė Sebastianą Birontą nebegyvą, virtusį maro duobkasiu ir kastuvu užmuštą kažin kokio padugnės, nebepanašų į save, Viešpatie, netgi Birontų signetas nuo jo piršto buvo kažkur dingęs; išvydo visiškai sunykusį, bet, pagaliau, su stebėtina ramybe veide, kaip ten pasakė tas brolis rokitas: „žiūrėkit, ponia, šitaip atrodo šventasis, įsidėmėkit šį veidą, nes taip atrodo šventybė", vargšas vienuolis, jei jis tik būtų žinojęs, kokį nusidėjėlį laiko savo glėbyje, su kokiu nusidėjėliu palaidojo tūkstančius kitų, nebūtų šnekėjęs tokių kvailysčių, bet būtent tada Uršulė iš Norvaišų Birontienė suprato, jog jos laukia dar vienas darbas, ir jei dėl jos išmirė Birontai, tai nors Norvaišų giminei išnykti ji neleis.

Betgi dabar, Milkantuose, vėl visa tai atrodė nelengva: nors Ona Kotryna jau buvo jos iškaršta it vilna ir paruošta susitaikyti su nuosavu vyru, nors Uršulės iš Norvaišų Birontienės testamente buvo įrašas, jog visas jos ir andainykštis Birontų turtas, nesant tiesioginių paveldėtojų, atitenka jos sūnėnui Jonui Izidoriui Norvaišai su sąlyga, kad giminę pratęs — ką ten smulkintis — ne mažiau kaip penkiais sūnumis, paskutiniosios valios vykdytojams išmokant paveldėjimą po penktadalį, sulig kiekvienu vyriškos lyties įpėdiniu, tačiau niekas, visiškai niekas Uršulės negalėjo paruošti apmaudiems Viešpaties suregztiems atsitiktinumams. Jonas Izidorius Norvaiša į Milkantus atvyko, atvyko pagaliau vieną tvankią rugpjūčio popietę: gyvas, kad ir nelabai sveikas, po sužeidimo, bet anaiptol ne vienas; atvyko ne raitas, išlipo iš karietos, o paskui jį, atsargiai statydama koją ant kiekvieno pakojos laiptelio, išsiropštė, kas gi daugiau — dar viena šauniojo Norvaišos žemakilmė meilužė: Teklė Pilypaitė iš Hermaniškių, raudonskruostė, kiek sutrikusiai besišypsanti, tačiau išdidi, nes — padėty, su didžiuliu pilvu, pono rotmistro prieš pusmetį apvaisinta ir dabar viešai pripažinta, nesgi atgabenta ne šiaip vežimu, o tikroje pono karietoje, ne kur kitur, o į pačią pono tėvoniją, kur jo dargi ir laukė teisėta žmona.

Ir tą akimirką Uršulė iš Norvaišų Birontienė pajuto, jog visas jos planas dūžta į smulkias šukeles, Viešpatie, ką gi dabar daryti, Ona Kotryna iš pradžių stovėjo ant slenksčio it šlapiu skuduru gavusi per veidą, o paskui tik išraudo dėmėm ir dingo, ir tik Uršulė nesutrikusi pratiesė rankas sūnėnui, nužvelgė jo prietelką, tarė: turbūt esat pavargus po kelionės, mano miela, paliepsim jums paruošti vietos oficinoj, ir pažvelgė į Joną Izidorių taip, kad tasai tik palinksėjo Teklei nesiginčyti, ir visą vakarą Uršulės galvoj net zvimbė nuo minčių apie tai, ką daryti, nes Ona Kotryna raudojo viršuj, užsidariusi alkovoj, Jonas Izidorius apačioj po kelionės pratiesęs kojas prie židinio rūkė, ir, tik atplėšus nuo jo Teofilę, juodu, abu Norvaišos, teta ir sūnėnas, galėjo sau ramiai pakalbėti; ir žodis po žodžio it medų Uršulė jam varvino užuominas apie palikimą, žodis po žodžio kvotė Joną Izidorių apie jo pastaruosius metus; ir tai, ką išgirdo, jos anaiptol nepradžiugino, nes dabar priešais ją sėdėjo vyriškis, dar jaunas, bet jau mirtinai pavargęs nuo savo prakiurusio gyvenimo: pernelyg iškamuotas žaizdų, kiaurai peršautas moters, kiaurai perdurtas švedų, su kuriais dar spėjo pakovoti šiems besitraukiant po Poltavos sutriuškinimo, nebetinkamas karinei tarnybai, išvargintas pralaimėjimų, praradęs pasitikėjimą, slegiamas graužaties, gyvas lavonas be jokio noro gyventi, kurio vienintelė svajonė ir palaimos viršūnė dabar tebuvo kasvakarinė pypkė ir taurė, na ir dar koks jaukus nuolankus kūnas patale, kuriam nereikia žiūrėti į akis. Mes pralaimėjom, mes visiškai pralaimėjom, niekada jau nebebus taip, kaip buvo — kartojo jis Uršulei iš Norvaišų Birontienei, ir ji linksėjo, ir pritarė, sakė jam — taip, nebebus, bus visiškai kitaip, juk tamsiausia būna prieš aušrą, vis tiek bus geriau, naujas šimtmetis, nauja pradžia, gal Viešpats ne veltui viską norėjo nušluoti, galvokit apie savo vaikus, mano mielas, juk jų dar turėsit; et, miela teta, argi yra prasmės juos leist į pasaulj? Ir jis liejo širdgėlas dėl pralaimėtų mūšių, dėl prastų vadų, dėl buvusios prabangos, dėl karaliaus abdikacijos ir dėl jo meilužės juodų akių, dėl savo silpnybės ir nuolaidžiavimo rusams, dėl sudegintų maro sodybų; dėl visos tos pilkumos, nei juodos, nei baltos, didžiai abejotinos moraliniu požiūriu; dėl abejotinų poelgių, dėl abejotino savo likimo, dėl savo dvejonių, ar visa tai verta pratęsti, ir Uršulė staiga pajuto trūkstant savo kantrybę, ir ji jam tik tarė: kartais, mano mielas, viskas būna kur kas paprasčiau; pakilkit, pailsėkit ir eikit, kaip Viešpats prisakė, bent dėl akių, pas savo nuosavą žmoną, kiekgi galima išnaudoti tas vargšes tarnaites, juk gerą ponią turit, sakėt, kad andai krito į akį iš pat pirmo žvilgsnio, tad kas gi nutiko; ji neįleis? o jūs pabandykit… ir Uršulė jau žinojo, ką padarysianti, nes jos galvoje gimė paprastas planas, beveik paikas savo paprastumu, betgi ji dabar jautėsi it jos velionis brolis Kazimieras, kai lošė iš visko, užstatęs signetą su Ašaka, ir jai dabar rodės svarbiausia tuodu kaip nors suguldyti, kad ir trumpam, kad ir laikinai, suklijuoti it skilusį puodą ir melstis, kad Norvaišos tęstųsi, nes ji matė, jog čia viskas dėl vieno vienintelio meilės prakeiksmo, tokio, atrodytų, menko, bet kartu tokio žiauraus — kai meilei nepakanka tų pačių norų, bet reikia, kad jie dar būtų ir vienu metu, o čia dabar Onos Kotrynos ir Jono Izidoriaus meilingieji laikrodžiai aiškiai rodė skirtingas valandas, ir jai, Uršulei iš Norvaišų Birontienei, tereikėjo juos imt ir suderint.