Kristina Sabaliauskaitė - Silva rerum II

Ir ten, Svirkose, ji pradėjo laukti, o laukdama — stebėtinai vėl jo ilgėtis ir, keisčiausia, lyg ir vėl miglotai apie jį svajoti, lyg galėtų mylėti tik tai, kas nepasiekiama, ir keisčiausia, kad nuo jos mintis vėl užplūdusios meilės stebėtinai ėmė gyti ją kadaise išdavęs jos kūnas; ir pradžioje pėda lyg ir lengviau ėmė slysti į kurpę, o vėliau išryškėjo seniai neberegėtos čiurnos ir smulkūs jos riešai; galiausiai teko siaurinti ir taisyti sukneles, ir dar vėliau ji jau nebesibaimindama, bene pirmąkart po gero dešimtmečio, be baimės galėjo pakelti akis į veidrodį — ir iš jo žvelgė Uršulė iš Norvaišų Birontienė, vyresnė, tas tiesa, gal keletu raukšlių daugiau, bet kartu tokia pati kaip buvusi, vėl išalkusi meilės, vėl aistrai paruoštu kūnu; ir ji, žvelgdama į savo degančias akis blausiame dvarelio veidrodyje, nė neabejojo galėsianti susigrąžinti Jono Kirdėjaus Bironto meilę; ji nė neabejojo, jog visa tai ne veltui, jog tai — ženklas; jog jo laiškas anksčiau ar vėliau ateis.

Ir kai pagaliau Svirkų keliuke sudundėjo žirgo kanopos, ji pamena, sėdėjo ir gėrė savo brangųjį kokoatlį ir, padėjusi puodelį, tyliai ir palaimingai sau nusišypsojo; ji atsistojo ir pati išėjo į prieangį, tikėdamasi, jog tai bus žygūnas, bet tai buvo Kazimieras, blyškus it lavonas; dar blyškesnis nei kad anuomet, kai grįžo iš Bazelio, ir jis nušoko nuo žirgo, numetė pavadžius ir, netaręs nė žodžio, dviem žingsniais žengė prie jos ir skėlė jai tokį antausį, kad ji vos nesuklupo, ir ji net nespėjo įsiusti, nes pamatė jo veidą ir tas veidas buvo it žaizda, tas veidas buvo gryna kančia, ir Kazimieras pravirko, Viešpatie, tai buvo bene vienintelis kartas, kai matė jį šitaip raudantį, o juk juodu buvo dvyniai; ir Kazimieras klausė: „ką tu jam padarei? už ką? kodėl tu neatvažiavai? juk aš jį irgi mylėjau, galėjai atiduoti jį man, jei tau jo nebereikėjo", ir ji tik suprato, jog nutiko kažkas nepataisoma; ji tik suprato, kad Jono Kirdėjaus Bironto nebėra.

Kas nutiko vėliau, ji paminė tik pro miglą; ji daug ko nesuprato ateinančiom dienom; ji nebeatsimena, kaip susiruošė atgal į Vilnių, ir nesuprato, kaip neišprotėjo; ir ji nevisiškai suprato, kaip Kazimieras pasakojo, jog Jonas Kirdėjus jai rašė; jis parašęs jai laišką, kaip? ji jo negavusi? juk jis pats matęs, Birontas jo akivaizdoj savo žiedu užantspaudavęs ir įdavęs žygūnui; dar ištaręs: „Viešpatie, man padėk, galvą dedu, joks vyras nieko panašaus dar nėra nė vienai moteriai rašęs, bet jei ir tai nesuminkštins jos širdies…"; ir ji nežinanti, kaip vis dėlto nutiko, jog ji neapako, jog Viešpats jos neapakino, kai ji išvydo Joną Kirdėjų Birontą; tiesa, jau ne jį patį, bet tik jo kūną — Arklių gatvėje, vienoje užtamsintų kampinių svetainių, jau balzamuotojų paruoštą šarvoti — įmirkytą jų tepalais, pašalintais gyvybiniais organais, storu siūlu įstrižais dygsniais susiūtu pjūviu per visą jo vis dar dailų, raumeningą nebegyvą pilvą, išimtom akim ir tuščiais, pakulom iškimštais vokais, ant kurių dabar buvo uždėta po auksiną, įkritusiom kitados ją bučiavusiom lūpom, kietom it marmuras plaštakom, iš kurių mirtis stebėtinai pašalino gyslas; ir keista, net jo juodus plaukus, kuriuose buvo daugiau žilės, nei kad ji paminė, jau, regis, buvo apleidusi gyvybė; gyvybė, ištekėjusi pro didžiulę juodą žaizdą jo smilkinyje — grynas atsitiktinumas, kažin kas į jį metė plytgalį, taip ir nerado kas, gal net užmušti nenorėjo, tik paerzinti, kažkas iš minios, įsiutintas jo prakalbos, nes Birontas pastaruoju metu buvo it patrakęs, pavojingai audrindavo minią, pataikaudamas jai ir ją tuo pat žemindamas, visiškai be reikalo, jis tarsi tampė likimą už ūso, buvo įsitikinęs savo nebaudžiamumu, lyg neturėtų ko prarasti; man regis, — kalbėjo Kazimieras, — kai išsiuntė laišką, ir praėjo du mėnesiai be jokio atsakymo, jis nustojo laukti, jam buvo tas pat; aš nežinau, kaip jūs išsiskyrėt, tikiuosi, ne taip, kaip aš su jo šviesybe jaunuoju kunigaikščiu; ak jei galėčiau, praryčiau tuos žodžius atgal, ištartus Amsterdame, juk pasakiau įsiūčio įkarštyje, jog jo nekenčiu, tai buvo paskutinieji man o žodžiai tam, kurį suvedžiojau ir dėl kurio beveik jau buvau bepamirštąs Joną Kirdėjų; o Birontą paskutinįkart matydamas jį tik guodžiau: „Viskas Viešpaties valioje, viskas bus taip, kaip lemta."

Ir Uršulė iš Norvaišų Birontienė dar ir dabar savęs tebeklausė, kas gi tai — Viešpaties nesuvokiamai išmintinga valia ar paprasčiausias atsitiktinumas, — jog ir ji, ir jos dvynas brolis iki pat savo dienų pabaigos abu gailėsis ištartų tų pat žodžių, tik kiekvienas kitam, kiekvienas savaip; bet tada jie abu savaip gedėjo Jono Kirdėjaus Bironto, nes abu jį mylėjo; Viešpatie, kaip jinai jį mylėjo, tik štai suprato per vėlai, tik tuomet, kai jo jau nebebuvo, ir niekas nežinojo ir nė nedrįso spėlioti, ką ji veikė užsirakinusi toj svetainėj ilgas valandas šalia Bironto kūno, betgi ji prigulė paskutinįkart šalia jo, prigludo ir ilgai ilgai mintyse su juo kalbėjosi, o kai išėjo iš svetainės ir užvėrė duris — išėjo našlė, mintyse palaidojusi savo vyrą, nors iki laidotuvių buvo dar toli gražu, mat turėjo būti iškilmingos, su castrum doloris ir kviestiniais svečiais, pas tėvus karmelitus, po metų ar net dvejų, kaip ir dera garsiam didikui; bet Uršulė po ilgų valandų išėjo jį jau palaidojusi, trisdešimt šešerių našlė, vėl stebėtinai atgautam vėlyvam savo grožyje, kurio jai dabar, kad ir kaip keista, visiškai nebereikėjo, mat prie jos juosmens, gerai paslėpta po sijonais, dabar buvo mažytė auksuoto sidabro dėželė, kurioje, susupta į šilką ir suvyta pakulom, buvo Jono Kirdėjaus Bironto širdis; su metais ji vis džius, dėželė — lengvės, bet tai jos vis nevalingai ieškos Uršulės ranka kas kartą, kai nuo skausmo plyš jos pačios širdis; ir pirmą kartą už dėželės teko griebtis jau greitai, mat, vos išėjus iš svetainės, prie Uršulės prigludo jos sūnūs — kas, kad dideli, Jonas Motiejus jau devyniolikos, Samuelis Jeronimas — šešiolikos, bet vis tiek jos vaikai, vis tiek jos berniukai; tik Sebastianas, vos trylikos, bet vienintelis žvelgė į ją su neapykanta, jis kreipėsi be jokios pagarbos, jis jai sakė: „tu, tu dėl visko kalta", ir taip, Uršulei tąkart iš skausmo plyšo širdis, bet ji buvo tikra, tai praeis, ji vis dar buvo išdidi ir laiminga it Niobė; išdidi ir laiminga tol, kol už jos stovėjo jos sūnūs.

Kazimieras tomis juodomis dienomis jai padėjo — jis pasiliko Vilniuje ilgam; jie sėdėdavo kurioj nors iš jos gražiųjų svetainių ir kalbėdamiesi abu sau, kiekvienu ištariamu žodžiu gedėdavo jųdviejų mylėto Bironto, ir ji negalėjo pykti ant nuosavo brolio, nei jam kaip nors pavydėti, nesgi pavydėti nebuvo ko — pavydėti numirėlio? pavydėti jo atminimo? ar pavydėti kančios? Ir Kazimiero sopulio juk būta didesnio — ji bent jau buvo su Birontu kaip jo žmona, Viešpaties ir žmonių akyse, ir alkovos vienumoj; gimdė jam jo vaikus ir sprūdo iš kasdienybe dusinančios santuokos glėbio, ir galiausiai apmaudžiai suprato jį mylinti tik jo netekusi; o jos vargšas brolis žinojo tai nuo pat pradžių, bet nuo pat pradžių tegalėjo mylėti studentišką Bironto žingsnių aidą universiteto koridoriuose; mylėjo be atsako, draudžiamai ir pavojingai nuodėmingai; visą gyvenimą geidė bekūnio vaiduoklio, kurį vogčia tebuvo prilietęs vieną vienintelį kartą, kažkada seniai praeity; ir vien apie Birontą galvodamas jis tegalėjo dalintis su Eufemija lova ir pradėti Joną Izidorių, tai Bironto užuominų jo akys ieškodavo žvelgdamos į berniukiškus velionio jaunojo kunigaikščio bruožus, tai Joną Kirdėjų jis bandė įžvelgti žvakės šviesoje Amsterdame kokio jauno jūreivio prišnerkštame guolyje ir vėliau Bazelio bursose, tarp baltų krakmolytų jaunų kalvinistų paklodžių, ir tai Bironto šešėlio jis eidavo ieškoti į Vilniaus katedrą, nes vieno iš berniukų mišių patarnautojų stotas ir eigastis jam priminė Joną Kirdėjų; jie abu anuomet, 1687-aisiais, gedėjo jo kiekvienas savaip, Uršulė ir Kazimieras Norvaišos, ir dabar, šitiekai metų praėjus, ji nesupranta, kaip abu visa tai ir ištvėrė; tas skausmas, ta gėla, tas sielvartas buvo nenusakomi žodžiais; Bironto buvo neįmanoma žodžiais apsakyti, ir Uršulė pagavo save vis dar tebelaikant rankose plunksną virš Norvaišų silvos puslapių, ir ji tik dabar pastebėjo, jog jai taip bemąstant nuo plunksnos galiuko ant popieriaus užtiško rašalas, ir ji susimąsčiusi įsmeigė plunksną atgal rašalinėn: galbūt tatai, ta juodo kraujo ašara, ir buvo Jonas Kirdėjus Birontas, nes jokiais žodžiais jo nebuvo galima aprašyti?