Kristina Sabaliauskaitė - Silva rerum II

Betgi Birontas niekad jai nerašė laiškų, neparašė ir tąkart, kada atvyks — jis tiesiog ėmė ir apsireiškė mediniam jos globėjų Pacų dvarelyje Belvederyje, ir būtent ten Uršulė, ką tik parlėkusi iš dvaro baliaus Ujazdove, kur šoko beveik iki nualpimo, jį ir atrado — buvo pranešta, kad kanclerienės fraucimerio dama turinti kažin kokį lankytoją, ir Uršulė iš Norvaišų Birontienė net nuraudo, nes manė, jog ten gali būti toks pataurininkis, ją bombardavęs meilės laiškeliais, betgi kai ji įskubėjo į nurodytą antikamerą — išraudusi, atsilapojusi, net užkimusi nuo juoko, — išvydo ne ką kitą, tik savo teisėtą sutuoktinį, jo įsiutusį barzdotą, it pragaro Jėzaus, veidą ir dulkėtas pušnis, mat tasai, vos gavęs jos laišką, viską metė ir raitas, tik su tarno palyda, palikdamas kritusius arklius, tuoj pat atjojo į Varšuvą. Cest seulement une commerce, tikslas pateisina priemones — pamanė tuomet Uršulė, ir ji padarė viską, kad tąvakar savo gudrybėm suminkštintų sutuoktinio širdį, svarbu, kad jis jos kviestas atvyko, dėl tų kalbų ji išsiaiškins vėliau, ir, regis, tąvakar jie ir pradėjo Sebastianą; taip, kai dabar pagalvoja ir paskaičiuoja, ji yra tikra, jie savo trečiąjį sūnų pradėjo būtent tą naktį, aršioj aistroj, iš nirtulingo piktumo, galbūt — vardan susitaikymo, bei veikiausiai iš nevilties, kad jų meilė jiems sprūsta tarp pirštų, kad ji baigia išdegti, atvėsti; ir Uršulė vėliau, jau pastojusi, jau Bironto pargabenta į Vilnių, pasiekus žiniai apie jų bevaikio valdovo mirtį ir jaunosios našlės išvykimą atgal į savo gimtuosius kraštus, save tuo ir paguodė — paguodė giminei padovanojusi net tris įpėdinius; kokios meilužės, jis jų galįs turėti nors šimtą, bet ji visuomet bus jo teisėta žmona, Birontams atlikusi pareigą; ir dar vėliau, kai mirė ir ponia kanclerienė, nelaimingai pergyvenusi savo pačios mirusį vaikelį, ir visas Pacų turtas ir palikimas atiteko — kaipgi apmaudžiai — jų sūnėnui, skaistybės įžadus davusiam Maltos ordino kavalieriui, paskutiniam bevaisiam tos giminės šakos ūgleliui; taigi tada Uršulė iš Norvaišų Birontienė, Jono Motiejaus, Samuelio Jeronimo ir Sebastiano Birontų motina, stovėdama su ponios kanclerienės širdies urna delnuose, išdidi it legendinė Niobė, jautėsi vertesnė už pačią andainykštę karalienę, laimingesnė už pačią kanclerienę ir deramai atlikusi krikščionišką pareigą, nesgi ko verti žemiškieji turtai, ko verti postai ir šlovė, jei giminei lemta išmirti?

Taip, ji pamena, tada jai tik tuo ir telikę buvo guostis; Sebastianas kėlė bėdų nuo pat pradėjimo — o gal tai tebuvo likimas, kuris pradėjo jai keršyti it jos lengvabūdiškai įerzintas šuo? Su pirmaisiais dviem sūnumis jai viskas būdavo lengva, o štai būdama padėty su Sebastianu iš tikrųjų, tarsi jai būtų keršijama už andainykštį melą laiške, susirgo — jai buvo taip bloga, kaip dar niekad nebuvo, ji tino, kraujavo, ir kūdikis įsčiose kartais ištisom dienom nejudėdavo, ir tik atvykus į Vilnių, laimei, ją išgelbėjo tas, anuomet dar visai jaunutis, tačiau labai išmintingas žydas gydytojas Gordonas, ir jei ne jis, paliepęs gulėti ir nejudėti, kas ten žino, kuo ten viskas būtų pasibaigę; Sebastianą ji gimdė savaitę, baisiuose skausmuose, o pagimdžius jis, tas vaikelis, tarsi keršydamas už jos melagystes, tuštybę ir įnoringumą, pavogė iš jos jaunystę ir grožį — ji taip ir liko sutinusi, išburkusi, išpampusi ir nelaiminga, su savo nerimastinga siela it lakštingala įkalinta svetimam, vos pajudančiam nutukusios žąsies kūne, ir Birontas tai matydamas jai buvo keistai švelnus, turbūt vien iš gailesčio, ir tuo savo gailesčiu ją pykdė ir erzino dar labiau; ją dabar guodė vien tik tas kūdikis, vien tik jis jai žadino džiaugsmą, ir jei Jonas Motiejus stebėtinai buvo panašus į josios velionį tėvą, o Samuelis Jeronimas — nežinia į ką, bet gal į kažką iš Birontų, tai Sebastianas Birontas buvo grynas Jonas Kirdėjus, tik štai turėjo rudas Uršulės akis ir priklausė vien tik jai.

Taip, tas vaikas buvo ne toks kaip kiti jų sūnūs, ne toks kaip kiti vaikai — jis buvo suktas nuo prigimimo, jis buvo apdovanotas neatremiamu žavesiu, jis buvo išpaikintas išdykėlis, visiems keliantis atlaidžią meilę, bet tik vėliau jis tą pradėjo naudoti piktam, ir Uršulė širdies gilumoj žinojo, kada tai įvyko, betgi šitas žino211) jimas buvo nukištas į tolimiausią atminties užkampį; nukištas ir ten užmūrytas, it jos tėvo malvazija Milkantų rūsyje; ak, kalbant apie jos tėvą, juk tai viskas nuo jo prasidėjo, tai apie jį bekalbėdami tada, 1687-aisiais, juodu su Jonu Kirdėjumi ir susipyko, ir nors pykdavosi tada jie dažnai ir aistringai, taip, kaip anksčiau kad mylėdavosi, bet tąkart viskas buvo kitaip, viskas prasidėjo dėl nieko, jie susižodžiavo, kaip kad dažnai žodžiuodavosi, mat Uršulė net ir trylikai metų po Sebastiano gimimo praėjus vis dar jautėsi ne savame kailyje, šlykšti, negraži ir pati sau atgrasi, ir ta panieka sau pačiai vis prasiverždavo panieka Birontui, tai jis ją tokią padaręs, tai jis, vyras, ir visa ydinga pasaulio tvarka kalta dėl moterystės bėdų, ir ji dėl kažko, dėl niekų, jam kažką įžeidaus pasakė, jis jai taip pat karčiai atšovė, ji smogė žodžiais atgal, jis tik paniekinančiai nusikvatojo, ji it rimbu jam kirto atgal įžeidimu; ir jis ėmė nebetekti kantrybės: Viešpatie, man o ponia, kas gi jums darosi, jūs netenkate proto, koks velnias jus apsėdo ar apsirijot savo tėvo ispaniškosios muselės miltelių; pone, apie mano tėvo atminimą gerai arba nieko, tai buvo didis žmogus, o ne aikštės padugnių viešas linksmintojas, ne skalijantis šuva prie Paco pušnies aulo; ir čia Birontas pratrūko: taip, Norvaiša didis, kurgi ne, nepaisant visos pagarbos — bailiai pratylėjęs lemiamą akimirką, užuot ištraukęs jam Radvilos patikėtus įrodymus, visą gyvenimą saugojęs tą nelemtą auksinį laikrodį, kuris kaip sykis per tokius kaip jis, per bailius nutylėjimus dabar atvedė prie Sapiegų savivalės; silentium est aureum, tylėjimas auksas? tylėjimas tėra bailių devizas ir nieko daugiau, o aš nors netyliu, nors kas mano galiose, darau — tąkart karščiavosi Birontas; ir taip, dabar, praėjus daugiau nei dvidešimčiai metų, taip geriau pagalvojusi, Uršulė sutiktų, tylėjimas bevertis, kai tylima, nors reikia ginti valstybę, bet lygiai taip pat tylėjimas gali būti auksinis, jei aklas pyktis ima viršų prieš meilę, o ji tada neišlaikė ir sviedė: „o, pone, Viešpats mato, aš jūsų taip nekenčiu, pamanyti tik, kad dėl tokio atsisakiau vienuolyno ir sielos ramybės, ir vardan ko?"; ir čia pat pasigailėjo, nes Birontas, regėjos, tą akimirką tuoj apsiverks, bet susivaldė ir tik karčiai, su neišmatuojamu apmaudu, ištarė: „taip, anuomet tikrai vertėjo sumokėti septyniasdešimt tūkstančių auksinų vienuolynui, kad šiandien išgirsčiau šituos žodžius; ponia, kaip anuomet ir tarėmės, jūs nuo šiandien esat laisva", ir apsisukęs ant vieno kulno išėjo iš kambario, palikęs ją priblokštą ir be žado, betgi tai truko neilgai; ji iškart pakėlė tarnus, ji net paliko savo tris sūnus ir įtūžusi sėdo į paskubom jai paruoštą karietą, paliepusi važiuoti į Svirkas, kur buvo mažytis Birontų medinis dvarelis, ir, dabar kai prisimena, šito gailėtis pradėjo vos išvažiavus pro Vilniaus vartus, nors prie vartų reikėjo laukti, buvo vežimų eilė, ilgai tikrino popierius, bet reikėjo tada apsisukti ir grįžti, bet kurgi, neleido jos įžeista puikybė, ir įžeista puikybė ją laikė Svirkose visus tuos mėnesius, nors, vos ten atvykusi, suprato, kad mirs ten iš nuobodulio, kad bus sunku, ir dvarelio mažumas, grynas kaimo oras, ošiančios liepos ir čiulbantys paukščiai ramino ją tik dvi dienas, o vėliau visa tai tapo nepakeliama, ji tiesiog ėmė eiti iš proto, ir jei ne susirašinėjimas su Kazimieru, ji būtų pablūdusi, ir anuomet ji nežinojo, ką jai daryti, bet prietaringai užminė sau pati: ji grįš į Vilnių, jei Birontas jos raštiškai paprašys; ji grįš į Vilnių, jei Jonas Kirdėjus Birontas jai parašys, nes jai dingojos, kad jei jos vyras sulaužys savo kvailą taisyklę niekad jai nerašyti laiškų, ji jam kilniai atleis.