Kristina Sabaliauskaitė - Silva rerum II

Jo čia nebuvo nė vienoj eilutėj, paminėto nė vienu žodžiu, tarsi niekad nė nebūtų užgimęs, tarsi jis būtų buvęs vien Uršulės svajonė, vaiduoklis ar įsikalbėjimas; Viešpatie, kaip keista, pamanė Uršulė, ir jos pirma mintis buvo griebtis plunksnos ir ką nors apie jį įrašyti į silvą, ir ji net pamirkė plunksną į rašalą, bet ranka sustojo per colį nuo popieriaus lapo, uždelsė vieną akimirką, ir momentum buvo praleistas — amžiams, visiems laikams, nes kuo daugiau ji galvojo, tuo vis labiau suprato, kad, veikiausiai, tai neatsitiktinė likimo valia, kad jo ten nėra, o ir ką ji pati galėjo įrašyti — ir kokiais žodžiais?

Žodžiai buvo bejėgiai sakyti ką nors apie Birontą; jie jam netiko, jie prisilietę prie jo atminimo tirpo nuo karščio, bliūško šalia jo didybės ir eižėjo iš nevilties; jie buvo per skurdūs, per maži, per ankšti tai palaimai, tam grožiui ir skausmui talpinti; argi jie galėjo atkartoti jo balsą, jo kūno kvapą, jo stuomenį? Argi net tūkstančiu žodžių kas būtų galėjęs nusakyti jo žvilgsnį, jo mirksnį, tą su pašaipa kylančio antakio judesį; arba — kaip virptelėdavo jo šnervės, kaip nuovargis metė šešėlius jam po akim? Betgi kaip keista, mąstė Uršulė, juk Jonas Kirdėjus buvo žodžių žmogus; žodžių, bet ne rašto; ir jis juk niekad nerašė jai laiškų, nėra parašęs nė vieno, vis sakydavo — nėra to, ko negalėčiau ištart tau žodžiu ir žvelgdamas tau į akis, ir, tikiuosi, niekad nebūsi šitaip nutolusi, kad turėčiau tau laiškus rašyti; taip, jis buvo žodžių žmogus, didis retorikas, didis oratorius, didis įtikinėtojas, bet su raštais jam vis nesisekė, netgi jo surašytas magistrinis opusas kitados kažin kur pradingo iš universiteto, netgi jo popierius išvogė iš Arklių gatvės, ir netgi jo antkapio plokštė dėl karo ir maro vis dar buvo be įrašo; kaip keista, kai pagalvoji, mąstė Uršulė, jis žodžiais galėdavo užburti bet ką, galėdavo įaudrinti minią it ošiančią jūrą ir galėdavo ją nuraminti, galėdavo vienu mostu ją praskirti it biblinis pranašas, o pats dabar nebuvo įamžintas nei akmeny, nei popieriuj nė vienu žodžiu; kaip keista, išties; ir kas gi galėjo pagalvoti, ypač tada, jaunystėj, kai Kazimieras vedė, kai bylą jiems pagaliau nutraukė, kai juodu, Uršulė ir Jonas Kirdėjus, pagaliau įsikūrė Vilniuje, jo rūmuose Arklių gatvėj, viskas atrodė puiku, jiems gimė antrasis sūnus, Samuelis Jeronimas, tiesa, vargšelis, su maža kuprele, betgi buvo tokio meilumo, tokio gerumo vaikas, it saulės spindulys; it Viešpats tą jo kūno kliaudą atpirko atseikėdamas jam su kaupu kažin kokios vidinės, sielos, šviesos. O juodu su Birontu pamažėliais rimo, gyvendami krikščionišką santuokinį gyvenimą, į kurį po truputį jau smelkėsi kasdienybė, ta meilės vagilė, ir jie galėjo ugningai mylėti vienas kitą tremty, pavojuose, netikrume, tačiau didžiausią pavojų jiems kėlė ramybė; ji tykiai, bet nenumaldomai šipino jų aistros ašmenis; jų meilė visuomet buvo kaip gaisras, jai reikėjo vėjuotų likimo audrų, ne jų abiejų būdui buvo ją kantriai kūrenti it ugnelę po viralo puodu, ir nors Birontas kaip ir anksčiau galėdavo valandų valandas praleisti Uršulės glėby, tačiau jam, kaip didikui ir vyrui, dabar jau buvo vien to negana. O laikai buvo įdomūs, tai buvo Mykolo Kaributo Višniovieckio, visų pravardžiuojamo Malpa [123] Beždžione. (Lenk.) , laikai, betgi valdovas dabar buvo jaunas, jo žmona — dar jaunesnė, Radvilos pamažėliais traukėsi, Sapiegos vis rezgė intrigas, o viršų vis labiau ėmė Pacai, ir visi, net menkiausi bajorai, dabar skirstėsi pagal politines pažiūras, ir Birontų šeima buvo ne išimtis, ir nors jos brolis Kazimieras Norvaiša buvo ant Radvilų jurgielto, tačiau Jonas Kirdėjus ir ji buvo su Pacais ir prancūziška frakcija, ir jo šviesybė kancleris Kristupas Zigmantas jau buvo atkreipęs dėmesį į poną Birontą ir jo išskirtinį oratoriaus talentą, ir Vilniuje, o ir visoj Lietuvos kunigaikštystėj prireikus viešai pakalbėti nuo Pacų tą darydavo Birontas; ir Uršulei būdavo įstabu žiūrėti, kaip jis valdo žodžiais prastuomenę seimuose, seimeliuose, aikštėse — galėjo būti didis ir nepasiekiamas, galėjo būti savas ir kupinas atjautos mažutėliams, tačiau vis dažniau ir dažniau jis vaidindavo pranašą; netgi ėmė želdinti barzdą, o eidamas prieš minią nusivilkdavo žiustokorą, liemenę ir stodavo vienais baltais marškiniais, ir eksnovicė Uršulė iš Norvaišų Birontienė nebuvo tokia kvaila, kad dabar nematytų, jog josios vyras ten, ant pakylos, ant vežimo, statinės, įsijautęs vaidina nedidelį Jėzų; ir ji tik stebėdavosi, kaip viso šito nemato nei linksintys vyrai minioj, nei alpstančios moterys; ir jei ji jau mokėjo nurungti varžoves, tai prieš vieną — politiką, o galbūt — vyrų tuštybę, ji buvo beginklė.

O tačiau ir be to jai Vilniuje anuomet buvo sunku — ji nepritapo, Karaliaučiuj buvo lengviau, o čia ji tebuvo mažutė didžio bajoro žmona, ir žmonės kalbėjo ją esant pernelyg nenuspėjamo būdo, per daug šmaikščią, pilną puikybės; čia viskas buvo kitaip, čia nebuvo Boguslovo Radvilos, idant paplotų katučių jos aštriam liežuvėliui, tas kandus liežuvėlis dabar veikiau pridirbdavo jai čia priešų, ir ponios šnairavo į josios naujausias madas, ją auste audė apkalbom, vos ne su pajuoka nužiūrinėjo, nors pačios vėliau, praėjus metams ar dvejiems, vilkėjo tą patį fasoną, ir, keista, Uršulei iš Norvaišų Birontienei tik dabar, po šitiekos metų, tatai atrodo kvailiausia tuštybė, betgi anuomet, kai viskas gyvenime buvo nuspręsta už ją, vien tai, kad galėjo rinktis audinio spalvą ar kaspino ilgį ir savo rūbais visam miestui sukelti kalbas, jai atrodė be galo svarbu.

Bet anuomet ją kamavo vienatvė — Birontas dienas leido su didžiuoju kancleriu Pacu, ji — su abiem vaikais, ir tik retkarčiais, labai retkarčiais jai pavykdavo išeiti į žmones, betgi kai ją pristatė šviesiausiajai poniai kanclerienei Pacienei, viskas pasikeitė, tai buvo Dauspudoj, ir toji prancūzė tą patį vakarą vėl ją prisiminė, jai pamojo venezici, ma pettite, asseyezvous, mais ditesmoi… [124] „Eikite čia, mano mažyte, sėskitės, sakykit…" (Pranc.) ir buvo maloniai nustebinta, kad Uršulė žino porą žodžių prancūziškai, didi ponia buvo toji Klara Izabelė iš MaillyLascarių, tada jau blėstanti, trisdešimt septynerių, bet jaunystėj buvusi gražuolė, kritusi į akį net senajam karaliui, pusė dvaro didikų siekė jos rankos, bet laimėjo Kristupas Zigmantas Pacas, o dabar kalbos ėjo, kad ponas kancleris turįs meilužę, ir ponia kanclerienė šitai žinojo, jau vėliau ji nesivaržydama Uršulei sakydavo „ponas kancleris vėl guodžia ponią Sofiją", ir jaunoji, naivioji Uršulė iš Norvaišų Birontienė tais kartais prisimindavo vienuolyną ir motinėlės pamokslus apie moterystės trapumą ir praeinantį kūno grožį, ir ji nesuprasdavo, kaipgi taip, kaipgi gali išblėsti meilė, kaip gali šitaip išgaruoti aistra, negi vyrai myli tik moterų kūno jaunystę, ir kartą netgi įsidrąsinusi paklausė prancūzės, bet šioji į ją tik pažiūrėjo, tik gūžtelėjo pečiais ir pasakė: kūnas, jaunystė, aistra? Tai tik priemonės tikslui, cest seulement une commerce [125] Tai vien tiktai verslas. (Pranc.) , naudokitės, man o miela, kol turit, kol galit, paskui bus vėlu; betgi Uršulė matė, kad viskas kur kas sudėtingiau, nes buvo liudininkė didžios paslapties, mat niekam anuomet nežinant, pasirodo, ponia kanclerienė turėjo meilės ryšį su pačiu Malpa, su tuometiniu karaliumi Mykolu, ir niekas neįtarė, kad nuodėminga aistra gali sieti tą senstančią prancūzę gražuolę su jaunesniu už ją storuliu monarchu; vėliau, daug vėliau kalbėta, kad juos rišo intrigos, politika, interesai, betgi Uršulė žinojo, jog tai netiesa, tiesa turbūt tik ta, kad Kupidonas kartais išties būna aklas, nes, karaliui mirus po metų, mirus kancleriui ir poniai jau mirus dar po dešimtmečio, 1685-aisiais, ponios paskutine valia jai išėmė širdį, įdėjo į mažutę paauksintą urną, ir Uršulė pati savo rankom, kaip buvusi ponios kanclerienės patikėtinė, tą indelį perdavė tarnui, ir tas tyliai nugabeno ją karaliaus globotiems Bielianų kamalduliams, kur tie tylos regulos saistomi broliai abiejų meilužių širdis užmūrijo nišoje, sujungdami jas bent po mirties. Betgi kaip keista, likimo valia visi jie mirė bevaikiai — ir karalius, ir kancleris su kancleriene, kad ir kaip jie stengėsi; Uršulė pamena tą pusmetį karaliaus dvare Varšuvoje, kur ją buvo pasiėmusi ponia Klara kaip savo dvariškę, ir ji, vargais negalais išsiprašiusi Bironto, iškeliavo, ir Uršulė iš arti keliskart matė jos didenybę ir buvo jai net pristatyta, ir toji jaunutė, dailutė, maloninga valdovė darė viską, idant padovanotų įpėdinį ir pradėtų Višniovieckių karališką dinastiją, bet veltui; žmonės plakė liežuviais, kad kaltas karalius — jog nutukęs, jog mėgėjas ryti be saiko ir jog, baisiausia, galbūt netgi yra sodomitas, betgi ir kancleriene, ir kitos moterys žinojo, kad tai netiesa — ir karalius, ir karalienė stengėsi, bet nieko jiems kažkodėl neišeidavo, ir jaunoji jos didenybė Eleonora Marija darėsi vis blyškesnė, vis nelaimingesnė, it ta balta batisto nosinė, kurią Uršulė paduodavo kanclerienei, o kancleriene — karalienei; ir tą pusmetį Varšuvoje karalius su karaliene bergždžiai stengėsi susilaukti įpėdinio, dėl to nelaimingas karalius ieškojo paguodos kanclerienės glėby, kancleris lankė savo meilužę Sofiją, Jonas Kirdėjus Vilniuje būrė prancūzišką partiją ir skėlė savo pamokslus minioms, o Uršulė iš Norvaišų vėl mirtinai nuobodžiavo, vėl neturėjo sielos ramybės, net Varšuvoj, net karaliaus dvare padavinėdama nosinę pačiai karalienei; nuobodžiavo net šmaikščiosios globėjos prancūzės draugijoj; nuobodžiavo, kol atsklido nerimastingi gandai iš Vilniaus apie tai, kad Birontas ten vėl turi moterų; ir stebėtina, bet Uršulės širdy vėl atgimė beveik išblėsusi meilė, ji ėmė niršti, blaškytis, vėl regzti planus ir, ponios kanclerienės patarta, parašė savo sutuoktiniui: ji serganti, jai visai negerai, lai atvyksta jos pasiimti į Varšuvą, ir pradėjo nekantriai laukti jo atsakymo.