Kristina Sabaliauskaitė - Silva rerum II

Susitikimą jie tąsyk aplaistė vienoje pakelės smuklių pas Hiršą, netoli nuo Kražių, ir tasai nugėrimas Jonui nepriminė nė vieno ligtolinio — nei kai gerdavo su tėvu, nei rekrūtuose, nei su savo sėbrais, nes tada begeriant jam vis sunkėdavo, lyg akmuo ant krūtinės guldavo, ir sulig kiekviena kilnojama kvorta jį vis labiau prislėgdavo kažin kokia kaltė ir pyktis, o dabar, su Kazimieru Norvaiša, vynas jam slydo stemple lyg mostis ant žaizdos, ir sulig kiekviena alavine taure jam darėsi vis lengviau, mat jie šnekėjosi, vėrėsi viens kitam tarsi per išpažintį, dabar jau nebepamena, kuris pirmas pradėjo, ir žodžiai liejosi, tarsi per kelias valandas būtų galima pasipasakoti mažne penkiolika metų, ir Kazimieras pasakojo apie savo keliones, apie ligas, mirtis ir vienatvę, apie platųjį pasaulį, kuriame, iš esmės, visur tos pat ydos ir bėdos, tarpstančios ir tarp kalnų, net vasarą dengiamų sniego, ir tarp vandeniu užliejamų žemumų, ir jūrose, ir sausumoje, tik štai nusidėjėliai su jomis skirtingai dorojasi skirtinguose kraštuose: vieni užsimiršta darbe, kiti — svaiguly, treti — moterų glėbyje ar eikvodami žemiškuosius turtus, bet iš esmės — visur tas pat. Ir Kazimieras pasakojo apie uostų jūreivių nuodėmes, apie vokiečių grafų nuožmumą, apie Gdansko pirklių suktumą, apie įstabiai suklastotas šventųjų relikvijas, matytas kelionėse, Sodoma ir Gomora tas pasaulis, bet tuo ir žavus, tik kad štai jam mažai teikiantis džiaugsmo. Ir Jonas Tarvydas antrino — taip, tikra Sodoma ir Gomora, ir pasakojo Kazimierui tarsi nuodėmklausiui savo nelinksmą istoriją, viską, nieko nenutylėdamas, nei savo nabašnikų, nei pūdyklos, net įdagą parodė ir apie jėzuitą papasakojo, ir kad jojo popierius pasisavinęs, rodąs juos kely, jei kokia sargyba sustabdanti, dar ir sutaną turįs. „Esu dabar Marijonas Daugėla, Societati Iesu " — liūdnu veidu išdėjo jam nelinksmą gyvenimo pokštą, privertusį pasisavinti andainykščio kankintojo tapatybę, ir iš pat pradžių nesuprato, ko Kazimieras Norvaiša pradėjo kvatotis tarsi paklaikęs, net plaštaka trankydamas sau per šlaunį, kvatojo iki ašarų, sakydamas: „Viešpats kartais tikrai mėgsta juokauti", ir dar mojo Hiršui pripildyti dar taures, ir juokėsi toliau, už tai ir išgerkim, ir plojo per petį Jonui Tarvydui, sakydamas esąs šiam skolingas iki grabo lentos. O paskui surimtėjęs pasakojo šiam viską — apie Daugėlą, bailų vagį, melagingą liudytoją ir jų bėdų pramanytoją, išdaviką, Sapiegų pakaliką, dirbusį jiems juodus darbus suvedžiotų nelaimėlių ir galvažudžių rankomis, apie tą giminę ir ypač Žemaičių seniūną, Polocko vaivadą Joną Kazimierą, kuriam nieko nėr šventa ir kuriam Tėvynė — tik jo paties turtai ir valdžia, dėl kurios dūšią parduotų ir į subinę pabučiuotų ne tik svetimam ciesoriui, bet ir pačiam Šėtonui. Ir galiausiai pasiūlęs jam, Jonui Tarvydui, pradėti viską iš naujo — mesti miško kelią ir gyventi dorai, jojo tėvonija dabar išnuomota kumečiui, bet tatai lengvai atitaisoma, o jei nenorįs su įdagu gyventi kaip Tarvydas — tatai irgi suprantama, jis dabar turįs dvarų dvarelių, išbarstytų visoj Šiaurės Žemaitijoj, galįs jam užleisti kurį nors jų. Ir taip Jonas Tarvydas, praleidęs bemiegę naktį ir maldingą rytą, klausdamas Švenčiausiosios Panelės patarimo Kražių bažnyčioje, kur ką tik buvo įkeltas įstabaus gražumo paveikslas, tapytas italo Leonardo mokinių ir kainavęs šešis šimtus olandiškų talerių [115] Kražių bažnyčioje XVII a. pab. buvo Leonardo da Vinci paveikslo „Svč. Mergelės Dangun ėmimas" kopija. , apsisprendė ir apsigyveno greta Milkantų, bet ne Tarvyduose, o Ankantuose, ir Ankantuose jam prilipo Jono Kareivio pravardė, ir senieji, galėję jį atpažinti, jau buvo išmirę, jo paties kitados švelnus vaikiškas veidas dabar buvo randuotas, kampuotas nuo miško ir pūdyklos nepriteklių ir išvagotas pirmųjų gilių kartėlio ir atgailos raukšlių, ir visiems likusiems buvo pasakyta, jog šisai buvęs kareivis ponui Kazimierui Norvaišai išgelbėjęs gyvastį, už ką tasai atsidėkodamas jam perrašė Ankantų ūkį. Jonas Kareivis nei norėjo grįžti į tėvoniją, kur jam vis dar vaidenosi tėvo šmėkla ir neišsivadėjęs motinos kopūstų tvaikas, nei norėjo būti kur nors toli nuo vienintelės jam giminingos Kazimiero Norvaišos dūšios, nors tasai dabar iš tiesų turėjo dvarų dvarelių ir palivarkų, išbarstytų tarp svetimų valdų lopų ir apdairiai supirktų iš nusigyvenusių šlėktų, nusidriekusių iki pat jo mielųjų Titonių [116] Nuo tytoń. (Lenk.) , taip pramintų, nes Kazimieras Norvaiša ten dabar buvo užveisęs tabako laukus, kitados uždaigintus iš kelių sėklų jo velionio tėvo Jono Motiejaus Norvaišos branginto ir puoselėto augalo, kurį tasai laikė vien tik akių grožiui dėl žiedų įmantrumo. O jo įpėdinis, vos tik grįžęs po savo kelionių ir įžengęs į laukėjantį ir želiantį Milkantų sodą, iškart primetė šiojo augalo naudą, ir kadangi jo karališkoji didenybė vis dar nebuvo apsisprendęs dėl privilegijų ir mokesčių tabakui, o šiame krašte ir apskritai retas kuris žinojo, su kuo tasai daiktas valgomas, jaunasis, pasaulio matęs Norvaiša čia pats mikliai įvedė ponišką madą pypkiuoti ir greitai pusė Žemaitijos kimšo savo molio ir medžio pypkeles Norvaišos tabaku, o Norvaišos kišenes — savo naujo rūkstančio įpročio išviliotais skatikais; kiti šniaukštė jį smulkintą, guosdamiesi vietinio barzdaskučio liudijimais, kad garsioji taboka — patikimas vaistas nuo virškinimo sutrikimų, peršalimų, danties skausmo, žarnų kirmėlių, nagų grybo ir širdį gniaužiančios rudeninės melancholijos. Kazimieras Norvaiša į Titonis vykdavo keliskart metuose — džiovinant, raikant tabaką ir ypač šiam žydint puikiais baltų žiedų varpais rausvais pakraštėliais, ir tada jis švelniai pirštų galiukais braukdavo per mėsingus jų žiedlapius ir kreivai šypsodamasis mįslingai sakydavo: „Jei Norvaiša ir nenukeliavo į Amerikas, tai Amerikos atkeliavo pas jį"; betgi visą kitą laiką jis nebuvo toks džiugus, nes nors Titonys ir išlaikė pertekliuje jo namus, nors palivarkai, jei tik nebūdavo sausros ar didelių audrų, davė gerą grūdų derlių ir jam kaip ir nieko nestigo, įskaitant ir nuolankią, kad ir vyresnę, bet vis dar dailią ir paslaugią žmoną, ir jo sugyventą įpėdinį, žvitrų tarsi gyvas sidabras vaikelį Joną Izidorių, visgi nereikėjo būti aiškiaregiu, kad matytum, jog tasai apsukrus bajoras nėra laimingas. Ir negalėjai tiksliai pasakyti, kur to nelaimingumo ir liūdesio priežastys slypėjo, nes Norvaiša nei stipriai gėrė, nei namiškius vaikė ar skriaudė, tik nuolatos buvo kažin koks prigesęs, tarsi aptrauktas kokio greimo, ir net kai mandagiai šypsodavosi ar santūriai juokdavosi, jo akys beveik niekada nežibėjo. Ir tik Jonas Kareivis daugiausia matydavo, kada Kazimiero Norvaišos akys sužėrėdavo, ir tatai nutikdavo šiam medžiojant, nes žvėries persekiojimas dabar buvo jo didžioji aistra, ir, kaip pats kartą prisipažino, mieliausiai būtų medžiojęs tris šimtus dienų per metus, o gal ir dažniau, neišskaičiuojant nė didžiųjų švenčių, ir jam bene baisiausia kančia būdavo augimo, vešėjimo, poravimosi ir jauniklių laikas nuo Didžiojo šeštadienio iki nuimant javus laukuose, kai nerašytas įstatymas nuo amžių draudė medžioti. Visą kitą laiką jis pirma pasitaikiusia proga leido miške ar lauke — žiemą su sakalais, pavasarį su lengva šaudykle, rudenį — su dailiausių veislių skalikais ir savo gražiaisiais vižlais, tarp kurių buvo ir vengriškų, ir mediolaniškų [117] Milano. , ir greitai jų viauksinti, bene tuziną siekianti palyda tapo nebeatskiriama nuo Kazimiero Norvaišos, o namiškiai pirmajame rūm o aukšte visai patikimai pirmiausia išgirsdavo šios prašmatnios išpuoselėtos šunaujos lekavimą, nagų krebždesį ir letenų tapsėjimą akmeninėmis grindimis, o iš paskos jau galėdavo tikėtis ir aidžių šeimininko pušnų žingsnių kaustytais kulnais, tik štai Eufemija Norvaišienė užsispyrė šunis ištremti bent jau iš antrojo aukšto, kur buvo alkovos, ir čia Kazimierui teko jai labai nenorom nusileisti, nors jei kas būtų paklausęs Jono, tai, jo akimis žiūrint, Norvaiša vieną savo vižlų, nirtulingą ir prieraišią kalę vardu Furija, mylėjo bene švelniau nei savo tikrą žmoną, o dėmesio skyrė tai jau tikrai daugiau, ir tai ji, kartu su Borėjumi, Cerberiu ir Magnifiku, dažniausiai guldavo arčiausiai šeimininko kojų šiam įsitaisius prie židinio, kartais kažką rašinėjant į šeimos silvą ar savo diariuszu, bet dažniausiai tik rūkant dailią sidabru aptaisytą pypkę su dramblio kaulo kandikliu ar viena ranka saugant vyno ar pašildyto alaus taurę, o kita — mąsliai valandų valandas kasant paausį kuriam nors iš savo kaštoninių numylėtinių. Bet užtat medžioklė buvo jau visai kita daina, čia Kazimieras Norvaiša atgydavo, jo krūtinė kilnodavosi, skruostai parausdavo, kilnios šnervės, kvėpdamos pušų sakų ir samanų kvapo prisodrintą orą, virpėdavo ne mažiau nei jo žirgo, ir akys drėgnai žvilgėdavo, o balsas iš susijaudinimo tapdavo kimus ir švelnus, tarsi ištroškęs glamonių. Tik vietoj kito kūno jis glamonėdavo lengvą muškietą ar šaudyklę, ir nors jas sunku būdavo antrąkart užtaisyti ir pataikyti derėjo iš pirmo šūvio, o nepataikius — persekioti jau pabaidytą žvėrį ar paukštį, bet Jonui rodės, kad tai šūvis, o ne pjudymas sakalais ar skalikais vis dėlto teikia didžiausią džiaugsmą jo draugui, ir šito tai jis negalėjo suprasti, kaip ir pačios medžioklės — nelabai, nes nors žmones Jonas Tarvydas galėjo žudyti tuzinais ir be didelių skrupulų, betgi žvėrelių ir apskritai gyvių jam buvo gaila — ir paukščio, ir kiškio, ir lapės ar vilko, ką ir kalbėti apie stirnas, elnią ar briedį — šitie jam galėjo net ir ašarą išspausti, ir netgi ano kvailo balto šunėko jam savaip dabar buvo gaila. O Kazimierui Norvaišai kuo gražesnis ir kilnesnis gyvūnas — tuo aistringiau jį persekiodavo, ir virpanti, šilkinė stirna su aukso pinigėliais ant šonų ir rudom šventosios akimis jam sukeldavo beveik tikrą afektą, ir keletą akimirkų Kazimiero atgijusiose akyse, neįtikėtina, bet Jonui vaidendavosi pati tikriausia meilė — glamonėjantis, nebylaus pasigėrėjimo kupinas žvilgsnis, vos girdimas atodūsis, sulaikytas kvapas, ištaikyta akimirka, kai padaras sustingsta paskutinįkart visame savo grožyje, it paveiksle, ir šūvio trenksmas, po kurio dažniausiai stirna krisdavo it pakirsta, ir jie atsirasdavo prie jos paknopstom, kartais dar tebetrūkčiojant grakščioms laiboms kojoms, bet temstantys medžioklio aukos vyzdžiai jau primindavo nebe drėgnas švelnias šventosios akis iš paveikslo, o užgesusį, kasdienį Kazimiero Norvaišos žvilgsnį. Jonas Tarvydas keliskart bandė užuolankom iškvosti, kas gi taip traukia jo poną ir bičiulį žudyti nekaltus gyvius, bet čia jie nesusikalbėdavo, ir Kazimieras Norvaiša bergždžiai bandydavo išaiškinti medžioklės grožį kaip ir tai, kodėl nuo amžių įstatymai tik kilmingiems medžioti leidžia — nes duok valią mužikui, tai visą mišką išguldys, ir kartą net trūkus kantrybei supykęs rėžė Jonui: „ko tu norėtum — kad vietoj to medžiočiau žmones ar šaudyčiau į namiškius kaip Sicinskis?" ir Jonui beigi jo savotiškam miškuose ir pūdykloje išugdytam atpildo jausmui atrodė savaime suprantama, kad žmones pašaudyti būtų daug teisingiau nei niekuo dėtą žvėrį, tik va dėl Sicinskio Jonas nenorėjo sutikti, tasai buvęs niekšas, pyškinęs nekaltus mužikus, betgi tada čia puldavo ginčytis Kazimieras, mat kažkada seniai seniai buvo sutikęs patį Sicinskį asmeniškai, seną jau ir prasigėrusį, ir akivaizdžiai kamuojamą sąžinės priekaištų, ir jis, pripūtęs smuklėje kaip reikiant, žliumbė į kvortą it veršis ir, prisiminęs obely nušautą baudžiauninką, kuriam liepė lipt ir kukuot gegute, vis kartojo: „betgi kodėl tasai lipo? juk žmogus, ne gegutė, ir net jei pats Šėtonas būčiau buvęs, vis tiek turėjo suprast, bus nušautas, lips ar nelips, bet pasirinko lipt ir kukuot, kur jo honoras? Kur jo garbė? O aš gi buvau susilažinęs, užminęs pats sau: nelips — apdovanosiu ir paleisiu, lips — nušausiu kaip šunį, o tas šunsnukis, apgailėtina [118] Galvijas. (Lenk.) , lipo ir kukavo, lipo ir kukavo, lyg ne Viešpaties Dievo sutvertas žmogus būt buvęs." Bet Jonas Tarvydas nei tokius velionio Sicinskio išvedžiojimus galėjo suprasti, nei Kazimiero pastebėjimą, kad laisvas žmogus tuo nuo baudžiauninko ir skiriasi, jog nelipa į medį kukuot paliepus, net ir šautuvu grasinant, žinoma, jei tik patsai to nenori dėl savo paties smagumo. Jonui viskas buvo paprasčiau — žmogų, esant reikalui, galima užversti, nes visi jie vienaip ar kitaip kalti ar šiaip prisidirbę, nuodėmingi padarai, o nekalto gyvulio — nevalia, nebent pasiutęs vilkas ar lapė bandą naikintų, betgi Kazimierui Norvaišai jis tą nelemtą aistrą medžioklei ir jo nesuprantamas kalbas, jog medžioklėje slypi pirmapradis grožis ir žmogiškumo didybė, galėjo atleisti, nes, be jo, daugiau nieko pasaulyje neturėjo ir todėl tik priskirdavo tokius paistalus grynai poniškiems nesuprantamiems išmislams, ir tiek. Ir atleisdavo, kaip atleisdavo daug ką Kazimierui Norvaišai, kurį, iš tiesų, ką ten slėpti, mylėjo — mylėjo ne vien krikščioniškai, bet ir broliškai, su giedru gailesiu; taip, kaip kad anksčiau, vaikystėje, buvo graužiamas nuolatinio pavydo, taip dabar krūtinėje nešiojosi užplūdusią meilės ir atjautos jam šilumą, ir andainykščio pavydo nebebuvo likę nė lašo, nes nors Kazimieras Norvaiša dabar buvo didesnis ponas net už amžinatilsį savo tėvą, bet tuo pat metu tokio nelaimingo žmogaus dar reikėjo paieškoti.