Kristina Sabaliauskaitė - Silva rerum II

Ir jis, Jonas Tarvydas, išėjo iš tamsiosios — išblyškęs, apšepęs, aptriušęs, paženklintas įdagu, bet, laimei, dar nesupuvęs, ir priėmė tatai kaip patikimą ženklą, kad Ponas Jėzus Kristus atsakė į jo maldas, nes argi būtų kitaip nei iš šio, nei iš to atsiuntęs į Trakus tą jėzuitą, liepusį jam keltis ir eiti kartu, ir nieko neklausinėti, nes išrūpinęs jam atleidimą nuo nuosprendžio, ir tą akimirką, kai jie persikėlė per ežerą iš tos nelemtos salos ir stojo ant žemės, jis buvo gatavas tam jėzuitui rankas kojas išbučiuoti, ir ne tik todėl, kad nuo gryno oro jam svaigo galva ir jis markstėsi, ir jautėsi apdujęs nuo laisvės, bet greitai įsitikino, kad kartais Viešpaties pasiuntiniai gali atsiduoti pačia tikriausia pragaro siera, mat tasai išpurtėlis jėzuitas, vos įjojus į tankmę, nulipo nuo arklio ir iš už balno ištraukęs rimbą ėmė jį, nusilpusį, pliekti ir vanoti tarsi pasiutusį šunį, ir mušė taip jį gerą ketvirtį valandos, kažką šnekėdamas apie Dievo bausmę, apie atgailą, apie pragarą sieloje, kurį galįs išpirkti tik klusnumas, klusnumas, klusnumas; ir kiekvieną tą savo „klusnumą" lydėjo šniojamo rimbo kirčiais. O kai jis pagaliau pradėjo kimti nuo inkštimo ir alpti iš skausmo, tasai sutanotas išpera nustojo, įgrūdo rimbą atgal prie balno, maloningai apkabino jį, sakydamas „verk, sūnau mano, verk; atgaila apvalo", ir tada jį pagirdė ir pamaitino, bet ne per daugiausia, ne iki soties, ir vėlesnėmis savaitėmis pakaitomis laikė jį ant pusbadžio briaunos, pėrė be pasigailėjimo ir guodė, meilikavo ir vėl menkino, o vakare kartu padėdavo jam melstis ir dėkoti Viešpačiui už dar vieną išgyventą dieną, kol jam, Jonui, nuo tos nuolatinės nežinios, ko iš jo laukti, ne juokais pradėjo jauktis protas; jauktis taip, kad net tarpais pamiršdavo savo vardą, pamiršdavo, kas esąs, o kur juodu keliauja, jis nė nežinojo, ir dabar, šitiekai metų prabėgus, jis prisiminęs nė pats nebesupranta, kaip jam nekart nė nedingtelėjo tą jėzuitą užversti, matyt, tasai ne juokais kažkaip jį buvo užbūręs, ar savo kalbomis, ar to prievartos ir gerumo mišiniu, ar ko į maistą ar gėrimą jam įdėdavęs; kaip taip galėjo būti, kad jam šitaip atėmė valią, jis nesuprantąs po šiai dienai. Betgi suprato, kam visa tai — tada, kai pagaliau kažkur pakelės užeigoj prie Rudaminos tasai slapčia jam parodė bebaigiantį stiprintis kažin kokį poną ir liepė, šiam baigus, jį pasekti porą mylių ir… štai, imk šitą, ir ką daryti, jis pats žinąs, bet tasai vyras neturįs pasiekti kitos užeigos, o jis — neturįs teisės nė pirštu paliesti jo kapšo, tik rastus popierius, kuriuos privaląs atnešti dvasiškam tėvui. O paskui liepė grįžti pas jį — bendram valgiui ir maldai, ir atgailai; ir tą jis ir padarė, viską, kaip lieptas, tik šįkart viskas buvo kitaip — nebuvo nei karštligiško skubėjimo, nei pykčio, nei pasitenkinimo, nei bėgimo, o tik gerai apskaičiuotas veiksmas: užjojęs tam vargšui ponui gerokai už akių, apsimetė nukritęs nuo pasibaidžiusio arklio ir taip gulėjo, graudulingai vaitodamas, kol tas geraširdis žmogėnas, baimingai apsidairęs, palinko jam padėti, o tada, nė nesvarstydamas, kaip kad būna tik sapne, jis, Jonas, kuris beveik nebeatminė savo paties vardo, užmetė jam šilko virvelę ant kaklo ir smaugė tol, kol nepažįstamo vargšelio kojos nustojo rausti vagas pušų spygliais nusėto miško keliuko smėlyje, tada apieškojo užantį, kišenes, bet ten rado tik kapšą, tada — balnakrepšius, tada pagaliau aptiko sulankstytų laiškų ryšelį aute už pušnies aulo ir vėl grįžo prie kapšo ir prisiminęs, kad jėzuitas jam uždraudė jo gvieštis, klusniai vėl padėjo atgal ir vėl paėmė, ir vėl atidėjo, ir tada galiausiai atsisėdęs šalikelėje graudžiai apsiverkė tarsi vaikas, nes ir auksinai masino, ir savo geradario nuvilti negalėjo, nors persiplėšk. Ir taip jam beverkiant atėjo išganinga mintis — to kapšo dabar neimti, o įsidėmėjus vietą jį čia kur užkasti ir pasiimti vėliau, nes taip ištesės pažadą jėzuitui. Kaip tik tada, rankomis berausdamas žemę ir netyčia užčiuopęs kaži kokį paukščio ar kito gyvio kaulelį, jis prisiminė tolimą savo vaikystę, prieš daugelį metų, kažkada, kai jie trise — Kazimieras Norvaiša, Uršulė Norvaišaitė ir jis, Jonas Tarvydas, — buvo sumanę atkasti jų palaidotą katiną, ir tada tieji taip išsigando, štai tau ir mėlynas kraujas kad nori, tik jis vienas — ne, nes jam, priešingai, sukilo kaži koks keistas smalsumo ir didybės jausmas, tarsi tik mirties akivaizdoje jis jaustųsi tvirtas, valdingas ir šio to vertas. Ir apie tai pagalvojęs jis ūmai suprato, ką tas išpera jėzuitas vos per kelias savaites iš jo padarė — ogi klusnų, nužemintą, rimbu ir kaulu prijaukintą bevalį šunį, kurį galima siundyti kur nori ir tasai perkąs gerklę bet kam, kad tik šeimininkas jam pakasytų paausį ir duotų ėdalo. Ir čia jis taip užsiuto, net gyslas pajuto tuoj sprogsiant smilkiniuose, net reikėjo vėl prisėsti ir nusiraminti, bet paskui jis baigė užkasti kapšą, pažymėjo vietą ir pakilo jau žinodamas, ką turįs daryti, užlietas kaži kokio romaus džiaugsmo. Džiaugėsi ir jėzuitas, aptikęs, kad jo globotinis pakluso tik jo įsakymui, o ne savajai nusikaltėlio prigimčiai ir neapšvarino aukos; džiaugėsi, kurgi ne, nors ir slėpė, bet Jonas tą matė iš jo akių, matė ir stengėsi neišsiduoti, ir neišsidavė nė tada, kai jėzuitas jam pačiam liepė išsiplakti atgailos rimbu; neišsidavė visą naktį ir dar vieną dieną, elgėsi lygiai taip pat kaip ir pastarosiomis savaitėmis, o dar kitą naktį miške jiedviem susėdus prie laužo jis ta pačia šilko virvele pasiuntė tą šėtono jėzuitą tiesiai į pragarą, ten, kur jam ir vieta, nuėmė škaplierių, kryžių, aukso žiedą, iškraustė kišenes, pasiėmė rastus pinigus ir krūvą laiškų ir popierių, iš kurių suprato, kad velionis buvo kažin koks Marijonas Daugėla, S. I. [113] S. I. Societatis lesu, jėzuitas. (Lot.) nes tokiu vardu jam buvo vaivados išrašytas pasas, leidžiantis vykti į Livoniją ir kirsti Rusijos sienas, tada nuavė aulinius batus, tada, kiek pamąstęs, nuvilko ir juodą sutaną ir, metęs žvilgsnį į savo buvusį skriaudėją, dabar gulintį vienmarškinį, ėmė ir ant jo nusispjovė. Ir nė pats nesuprasdamas kodėl, nes tasai jau buvo vis vien nebegyvas, paėmė sausą pušaitę, kuri išversta voliojosi šalimais, truktelėjęs ją išlaužė ir tuo kotu, iš kurio styrojo aštrios lūžio plaišenos, ėmė talžyti nabašniko veidą, tarsi sviestą mušdamas, kol iš jo teliko visiškas žlėgtainis, o tada, paėmęs už parankių, nutempė ir įgrūdo jo išniekintą galvą į rusenantį laužą, idant radus būtų dar sunkiau atpažinti. jonas Tarvydas savo pažadą ištesėjo — atseikėjęs dešimtąją dalį ir jėzuito, ir to vargšo pono, savo ketvirtojo, pinigų, nunešė juos tyliai paryčiais į Rudaminos bažnyčią, tiesiai aukų dėželėn, mintyse dėkodamas Ponui Dievui už sugrąžintą laisvę ir gyvastį, bet be jokio sąžinės graužimo dėl savo ketvirtojo ir penktojo, nes jau buvo sau patogiai nusprendęs: Viešpaties malonė ir išganymas — sau, o sumautas žmonių pasaulis — sau, ir sveikiausia bus viena ir kita nemaišyti.

Tačiau kartais net pro žemiškosios kasdienybės miglas iš aukštybių prasiskverbdavo priekaištingas Viešpaties žvilgsnis ir rūsčiai įsmigdavo tiesiai į Joną, kaip kad tada, kai tą lemtingą rudens rytą miško kelyje — vėl, tarsi ant miško kelio jam būtų siunčiami pačios Apvaizdos susitikimai — jis sutiko Kazimierą Norvaišą. Pažino jį ne iškart, nesgi šitiek metų jau buvo praėję, ir dabar jie jau buvo nebe vaikai, o suaugę, gyvenimo matę vyrai pačiame stiprume, ir Kazimieras buvo su randu veide, kuris metams bėgant vis labiau panašėjo į jo velionio tėvo, tik akys jo vis dar buvo tos pačios, ir jos pažvelgė be pykčio, tik su nuostaba ir priekaištingai, kai Jonas įrėmė jam strielbą krūtinėn, ir nė nekrustelėjo, tik ištarė: Et tu, Brute? [114] „Ir tu, Brutai?" — aliuzija į paskutinius Julijaus Cezario ištartus žodžius, tarp savo žudikų išvydus buvusį augintinį Marką Brutą. Ir kažkas jam nutiko, bet toji akimirka, kai tereikėjo nuspausti gaiduką, buvo praleista visiems amžiams, ir jam neliko nieko daugiau, kaip tik sviesti ginklą ant žemės ir pulti vaikystės draugui į glėbį, apsipilant karčiomis ir didelėmis kaip pupos ašaromis.