Kristina Sabaliauskaitė - Silva rerum II

Iš to viso nutikimo Uršulė išmoko dvi pamokas, ir ilgam: kad grožiui ir jaunystei daug kas atleidžiama, o juos sumaišius su kažkuo, ką jo kunigaikštiškoji šviesybė pavadino panache ir tvirtino ją tatai turint, daug ko galima pasiekti, pavyzdžiui, kad ir to, jog geriausias būdas kovoti su josios pavydu yra priversti patį Birontą pavydėti. Ir nors buvo už ją Karaliaučiuje daug gražesnių, buvo ir kilmingesnių, ir pamaldesnių, ir labiau gerbiamų, bet užtat greitai nebebuvo šmaikštesnės ir įmantresnės, ir įvairiausio amžiaus vyrai jai nebuvo abejingi, o Birontas tatai matydamas ir smaginosi, ir, taip, mažumytį pats pavydėjo, bet kol buvo tikras, kad dienos pabaigoje ji vis tiek jam priklausys, tol pernelyg nė nerimastavo, ir ji ten visiems skelbė madas nuo to karto, kai vietinės ponios pradėjo mėgdžioti Radvilos išgirtąjį juodą jos rūbą, bet ji vis sugalvodavo ką naujo, ką visai priešingo, kartais būdavo kukli, kartais — begėdiška, kartais ją įkvėpdavo romėnų pagonių deivės, kartais — piemenaitės, o kartais — kokios turkiškos keistenybės, tarsi jai visas gyvenimas buvo it vienas Užgavėnių maskaradas, ir kitos nespėdavo jos vytis, nes buvo tik josios aidas, mat jaunosios Birontienės apdarai būtų buvę niekas be jos žioruojančio būdo, nes nors Birontas ir buvo neprilygstamas retorikas, Uršulė išmintimi ir kalbos sklandumu nė lygintis su juo negalėjo, bet užtat ji buvo tokio guvaus proto ir tokio aštraus liežuvėlio, kad visą sąmojį sudėdavo į vieną nekaltą sakinį, kuris nebuvo toks jau nekaltas.

Ir jo kunigaikštiškoji šviesybė Boguslovas Radvila, jei tik būdavo svetainėse, juokdavosi ir sakydavo mais ąuelle double entendre, o kartą jis, juokdamasis iš jos pokštų, neva ėmė glostyti jos mažąjį šunytį skreite, bet iš tikrųjų jo ranka sijono klostėse surado josios pirštus, ir ji žinojo, ką tokie ženklai reiškia, o Birontas pamatė ir tada tai jau ne juokais įniršo; dabar, prisiminus, juokinga, nes juk nieko rimto nebuvo, vien tik tas glamonėjantis šuniškas sergančio susenusio vyro žvilgsnis ir goslus rankos spustelėjimas, likęs tik atmintyje plevenančiu nebeapčiuopiamu memento [107] Priminimu. (Lot.) jos jaunystei nuo vieno didžiausių šimtmečio didikų, kuris, beje, ir mirė paskutinę tų metų dieną [108] 669 m. gruodžio 31 d. , bet tebebūdamas gyvas jo šviesybė vis dėlto daugiausia tik juokdavosi, o kitiems tik likdavo pritarti, ir taip, Uršulė iš Norvaišų Birontienė Karaliaučiuje žibėjo, jie abu ten švytėjo ir visus nustelbdavo, juos visur kvietė, nes kur tik jie beėjo, tie prašmatnūs valkatos, tas turtingas pusiau tremtinys ir iš vienuolyno pagrobta jo žavingoji eksnovicė žmona, jie su savimi atsinešdavo nepaaiškinamą lengvabūdiškos ir atsainios ištaigos, juoko, šviežumo ir, keisčiausia, — nes juk buvo susituokę, kažkokios dviprasmybės ir nuodėmės ūką, o tatai darė įspūdį Karaliaučiaus didžiūnų svetainėse. Betgi Uršulei, o teisingiau — Birontui tas ir kainavo, Viešpatie, atleisk, kiekvieno mėnesio pirmąjį pirmadienį rašydama motinai ji apdairiai nutylėdavo ir visus šituos niekus, ir kiek jie atsieina, nes Milkantuose už tokius pinigus metų metais būtų buvę galima gyventi, betgi motinos čia nebuvo, o jos niekas čia nepažinojo, ir užtat Uršulė čia galėjo būti tokia, kokia tik nori, ir tuo, kuo tik nori, nes bijojo, kad jeigu bus pati savimi, Uršule iš Norvaišų — tiesiog beviltiškai išblės ir nepastebimai susilies su margais kurios nors svetimos svetainės apmušalais. Ir nors anuomet ji kas vakarą išsipuošdavo ir eidavo į tas svetaines tarsi į mūšio lauką, ir nors kiekvienas jos vyro mestas žvilgsnis jai tada dingojosi tarsi neištikimybės įrodymas, bet dabar, šiandien tai prisimindama ji gali pasakyti, kad vis dėlto, nepaisant nieko, jie ten buvo nepaprastai laimingi, nors anuomet jai taip visiškai ir neatrodė, nes jautėsi netikri — nei pakarti, nei paleisti, ir Birontas net kiek per daug vienu metu buvo įnikęs į vyną ir į kitokius trunkus [109] Svaigiuosius gėrimus. (Lenk.) , ir ji truputėlį — taip pat; vien tam, kad palaikytų jam draugiją ir kad dienos primintų ne tremtį, o šventę, bet juk ji matė, koks Jonas Kirdėjus iš tiesų jaučiasi bergždžias Karaliaučiuje nuo dyko buvimo — nei savo dvarais galėjo deramai užsiimti per šimtamylį atstumą, nei į mokslus Albertinoje [110] Karaliaučiaus universitete. dabar jam gilintis būtų tikę, nei šiomis aplinkybėmis galėjo tikėtis jo kilmei deramos pareigybės kunigaikštystėje, o likusia vienintele tokiais atvejais išeitimi — stoti į karinę tarnybą kokiam svetimam valdovui — jis pasinaudoti negalėjo, nes negi būtų palikęs Uršulę vienui vieną, tik su jų vaikeliu, kuris dargi ir buvo tokio kūdikiško amžiaus, reikalaujančio tik moterų globos, tad netgi ir sūnaus auklėjimu jis dar negalėjo užsiimti. Tad savo dienas jis leido jodinėdamas ir fechtuodamasis su kardo mokytoju, vakarus — svečiuodamasis kuriuose nors kilminguose namuose ar namie glamonėdamas vyno taurės kojelę, o naktis — jos glėbyje ieškodamas užsimiršimo nuo praeities baisybių ir dabarties tuštumos; ir labai dažnai jis kalbėdavo per miegus nesuprantamus dalykus ar inkšdavo tarsi iš skausmo, pažadindamas Uršulę, kuriai kraujas gyslose stingo girdint tuos jame siaučiančių tamsybės demonų proveržius, kurių numaldyti negalėjo nei jos glosniai, nei bejėgiai bandymai žadinti, ir taip iki kito ryto, iki kitos dienos, kurią žūtbūt ji vėl turėjo užpildyti išgalvotomis pramogomis, idant ji nebūtų panaši į praėjusiąją.

O tada beveik vienu metu, kartu su pavasariu, vos su kelių dienų skirtumu Birontui atėjo du laiškai, ir tai nebuvo pasivijusios subpoenos, bet vienas nuo jos brolio Kazimiero, išsiųstas iš Gdansko vos prieš kelias dienas, o kitas — datuotas bene prieš du mėnesius Vilniuje, buvusio Bironto garbiojo profesoriaus Liauksmino, ir pastarasis iš tiesų buvo ne laiškas, o ištisas siuntinys, susuptas į juodą ceratą ir antspauduotas raudonu laku, o jo viduje tebuvo trumpas prierašas apie tai, kad jei šisai laiškas pasiekia poną Joną Kirdėjų Birontą, tatai tereiškia, kad profesoriaus nebėra tarp gyvųjų [111] Zigmuntas Liauksminas mirė 1670 m. , su prašymu pasimelsti už jo sielą ir paprasčiausias Šventojo Rašto tomelis, tik štai jį atvertus paaiškėjo, kad jo viduje, tarp puslapių — išskobta ertmė, o joje — profesoriaus palikimas, dailus prancūziškas aukso laikrodis su keistu, iškalbingajam retorikos žinovui visiškai nederančiu devizu: Silentium est aureum [112] „Tylėjimas — auksas." (Lot.) ir be jokio mažiausio paaiškinimo. Ir tada Uršulė manė, kad tai apie Liauksmino siuntinį daugiausia ginčijasi duris užsirakinę Jonas Kirdėjus Birontas ir Kazimieras Norvaiša — vėliau, kai Kazimieras jau pasirodė Karaliaučiuje, pasirodė netikėtai, pakeliui namo iš Amsterdamo, Bazelio, Šverino ir Gdansko, per tuos kelerius metus tapęs civilinės teisės bakalauru ir suaugusiu vyru, sustambėjęs, kiek labiau įmitęs, kiek labiau užgriuvusiais akių vokais, užsiželdinęs madingą barzdelę po apatine lūpa ir plonus tarsi skustuvu įrėžtus ūsus, visiškai nebedvynas jai, nes dabar prie jo prigimtinio veido tarsi skulptorius kaltu jau buvo padirbėjęs kažkoks tylus nenusakomas skausmas, žvelgiantis iš glaustai sučiauptų lūpų, patinusių paakių ir perregimos marmurinės jo veido blyškumos; regis, tik vilniškis randas skruoste tebebuvo kur buvęs, tarsi kirtis likimo rimbu, ir jį pamačius Uršulei širdį kažkodėl suspaudė skausmas, nors tuo metu ji dar nieko ir nežinojo nei apie liūdną jaunojo kunigaikščio Palubinskio mirtį peršalus ir susirgus kelionėje, nei apie prarastos meilės sielvartą, nubloškusį jos brolį į visiško abejingumo ir nevilties liūną. Daug ko ji tada nežinojo, sužinojo tik vėliau, tik iš užuominų puse lūpų, šykščiai kartkartėmis jiems abiem pasipasakojant, kai jau visiškai bėda priversdavo, ir šito giliai širdyje ji negalėjo atleisti nei Jonui Kirdėjui, nei Kazimierui, net ir dabar, nes nors ir suvokė, kad taip jie norėjo ją apsaugoti neatskleisdami niūrios tiesos, bet, kita vertus, jei ji būtų daugiau žinojusi apie jų reikalus, būtų buvusi kur kas supratingesnė ir mažiau juos įskaudinusi; patys kalti; ir ji, apie tai pagalvojusi, net ir dabar iš įpročio gūžtelėjo pečiais. Juk tai jie abu ją įpratino šitaip gūžčioti pečiais — gūžčioti tada, kai ji neturėdavo ką bepridurti, ir gūžčioti taip, kad nuo to jos paniekinančio gūžtelėj imo, atrodė, apmirdavo ore zvimbiančios musės, sustingdavo drebulės lapai vėjyje ir, atrodė, galėdavai girdėti, kaip traškėdamas pradeda eižėti sienų mūras. Nes ką gi daugiau beliko daryti, kai jie abu jai pasakė, kad teks grįžti į Vilnių, net ir nežinant visų kaltinimų sąrašo byloje, kurioje lig šiol bergždžiai šaukiamas liudyti ir nerandamas Birontas, bet iš to, kas žinoma — įsipynusios piktadarystė, bigamija, ištvirkavimas ir sąvadavimas, Šėtono garbinimas ir nepagarba teismo institucijai; žodžiu, visa puokštė, priešų suskinta iš tamsių Bironto praeities pievų ir apkaišyta samdomų liudininkų melagingais parodymais; betgi Kazimieras teigė, kad geriausiu atveju vis tiek jau bus sukakusi trejų metų senatis, taikoma laikiniesiems banitams bajorams; na, o blogiausiu atveju… blogiausiu atveju — jis irgi žinąs, ką daryti. Ji pati tada nedalyvavo teisme Vilniuje, nėjo į nė vieną posėdį, nes buvo užsiėmusi Birontų rūmų Arklių gatvėje prikėlimu, be to, kaip tik tuo metu aptiko esanti vėl palaimintoje padėtyje, ir nors vargšelis Samuelis Jeronimas būdamas įsčiose jos pernelyg nekankino, bet ji stengėsi nesikvaršinti nereikalingais rūpesčiais, o juk matydavo, kokie jie grįžta iš posėdžių — papilkusiais veidais, virpančiomis rankomis, kažkodėl jai primenantys Pilavoje matytus įstrigusius, savaitėmis vėjo laukiančius laivus subliūškusiomis burėmis, kol vieną gražią dieną, pasisodinę ją, matyt, vien tam, kad nenukristų išgirdusi jų žinią, pranešė, kad, deja, reikalas linksta link bažnytinio teismo ir rimto liudininkų tardymo; galį, kaip jie mėgsta, ir pakankinti, o kad užkirstų tam kelią, Kazimieras vedąs pagrindinę liudytoją, kažkokią kilmingą našlę, Eufemiją Mariją iš Rimkevičių, primo voto Kalinowską, secundo voto Wichertową, tertio voto Dolinską, tad šiai tapus quarto voto Narwoyszowa ir nebegalint liudyti nei prieš savo teisėtą sutuoktinį, nei prieš teisėto sutuoktinio svainį, visas kazusas taps nebe teismų, o vienos šeimos dorovės ir vidaus reikalu, išperkamu nuoširdžia atgaila; ir čia Birontas, paėmęs Uršulę už rankos, kiek blykšdamas pridūrė, kad tai ji, Eufemija, anuomet buvo atėjusi į Stiklių gatvę pranešti apie gresiantį pavojų. Uršulė tai išgirdusi, tą ji paminė kaip dabar, net pajuto, kaip nuo pirštų galiukų siaubo šaltis artėja link jos pilvo, kur it nerami žuvelė spurdėjo antrasis Birončiukas, ir todėl, nelaukdama, kol tas šaltis užplūs, ji pažiūrėjo į išblyškusį Kazimierą su rūpesčio raukšle kaktoj, į dar blyškesnį Joną Kirdėjų, kurio smilkiniuose dabar tvinksėjo iššokusios gyslos, ji suprato, kad turi būti jų pusėje, ir todėl stojusioje mirtinoje tyloje, kurioje, atrodė, net nuščiuvo Arklių gatvėje čirškę žvirbliai, ji pagaliau tik gūžtelėjo savo gražiaisiais pečiais taip, kad ir brolis, ir vyras pagaliau atsiduso, ir pridūrė: „bet su sąlyga, kad jos kojos daugiau niekada nebus mano namuose". O Kazimierui paklausus, ar ji suprantanti, kad jie vis dėlto gyvensią Milkantuose, ji dar patylėjo, tik Birontas, atrodo, tada pastebėjo, kaip vos sudrebėjo jos kruopščiai susuktų garbanų spyruoklės, taigi, ji dar patylėjo ir karštakošiškai išdidžiai atšovė: vadinasi, Milkantai nebebus jos namai.