Kristina Sabaliauskaitė - Silva rerum II

Uršulė iš Norvaišų Birontienė nė pati nesitikėjo tokios bangos atsiminimų, užplūdusios tą akimirką, kai stojo ant savo mergautinio kambarėlio slenksčio — atrodė, ta banga šniokšdama ją tiesiog išvers iš kojų, pargriaus ir atslūgdama įtrauks atgal į beribės praeities jūros vandenis, taip toli ir giliai, kad, rodės, pasieks net tas dienas, kai kažkada seniai seniai, svajodama apie vienuolystės šventybę, pasninkaudavo ir skreite paslėptą maistą, tą Dievo dovaną, kurios dabar taip stigo, tykiai išmesdavo pro pravirą langą niekam nematant, o lauke anuomet kvepėjo jos tėvo pasodintų kaštonų žvakės, bet už jas stipresnis buvo saldžiosios miros dvelksmas, nes juk čia beveik metus juodu glaudėsi kartu su jos vyru Jonu Kirdėjumi Birontu, kadangi motina po tėvo mirties taip ir liko didžiajame Norvaišų miegamajame, kurį Uršulei užleido tik tada, kai šioji gimdė savo pirmagimį, Birontui neprieštaraujant, linijos pagal verpstę [101] Taip vadinta kilmingos giminės moteriškoji linija. senelio garbei pakrikštytą Jonu Motiejumi, nes kurgi būtų tilpusios slaugės, tarnaitės ir pribuvėjos, ir pašildyti rankšluosčiai, ir paklodės, ir kubilai, ir dubenys su karštu vandeniu, ir smilkomi žolynai, bet ir šitai praėjo kaip skausmingas sapnas, ir, pasibaigus poguliui [102] Nuo lenk. połóg — atgulimas gimdymo laikotarpiui. , ji vėl grįžo čia, tarp keturių sienų, užtvindytų miros, slopinamų atodūsių ir palaimos, iki pat to lemtingo ryto, iki tų paryčių, kai atbėgo uždususi Marcytė Riaubaitė, viena lėkusi mažne visą naktį tekinom iš Žarėnų, kur iš vakaro buvo nugirdusi, kaip prie smuklės vaznys teiraujasi apie poną Joną Kirdėjų Birontą, kuriam turįs įteikti kažkokią subpoena ad testificandum [103] Kvietimą liudyti teisme. (Lot.) ar kažką, gal ji ne taip nugirdusi, bet tiesiai į rankas, ar jie nežiną, ar čia nebuvo toks pasirodęs apylinkėse. Jie tada iškeliavo kaip stovi, auštant — pasiėmę tik būtiniausius drabužius, pinigus, raštus ir kūdikio kraitelį, paskubomis liepę sukrauti visa tai į karietą, kuriam laikui tapusią jų pusiau namais, ir jau dardant pro Milkantų vartus, ji pamena, kad jai pasirodė, jog prie durų stovinti motina krūpčiodama be garso kūkčioja, nors gal jai taip tik pasivaideno nuo kratymosi karietoje, ką gali žinoti. Ir ateinančius ilgus mėnesius jų gyvenimas ir tebuvo toks kratymasis iš vienos vietos į kitą, iš vienų užvažiuojamųjų namų į kitus, tada po Prūsijos kunigaikštystę, tada pačiam Karaliaučiuje, pas Bironto trečios eilės dėdę, kunigaikštystės pastalininkį, Telšių seniūną Gerardą Denhofą; ji pati, kai dabar pagalvoja, nebesupranta, kaip visa tai galėjo ištverti — visąlaik nesibaigiančiose kelionėse į niekur, aštuoniolikos, su kelių mėnesių Jonu Motiejumi ant rankų, be jokios deramos moteriškos pagalbos, vos su viena tarnaite, kuri nekart keitėsi; o dar tas gyvatė Jonas Kirdėjus, kai nebebuvo kur dėtis, kai jie paliko Milkantus ir jos tėvų namus ir liko visiškai vieni du priešiškame pasaulyje, it Adomas ir Ieva išvaryti iš rojaus, po truputį, pamažėliais atrišo savo praeitį it maišą, iš kurio tarsi angys ėmė veržtis jo buvusios paslaptys; gąsdinantys nešvarūs reikalai, kuriuos jis jai tarė kaip užkerėjimus; taip, kad ji negalėjo nuo jo pabėgti; pasakojo lygiai kaip kad tada, prieš ją atsiimdamas iš vienuolyno, kai buvo surakinęs jos pirštus savaisiais ant klauzūros grotelių, kad ji negalėtų pasprukti jo neišklausiusi. Tik dabar rakino ne jos ranką pirštais, o surakindavo ją savo glėbyje, iškart po jai suteiktos palaimos, ir į ausį pradėdavo kuždėti tarsi bučinį baisius dalykus — ką padaręs negarbingo, nesąžiningo, žemo ir žiauraus; taip ji ir sužinojo apie tas kelias atimtas gyvybes, kurias jis nurėškė dar būdamas našlaitis paauglys, atžagaria ranka; taip, tarsi praeidamas pakelėj smilgas būtų nuskynęs, bet, pasiklausius jo, galėjo pasirodyti, kad tatai ir buvo taip paprasta — nes Vilniaus griuvėsiuose po karo su kazokais tarp valkatų ir padugnių tokiais atvejais aritmetika būdavo paprasta — arba tu, arba — tave, ir, stebėtina, bet ar ji galinti įsivaizduoti (ir tik vėliau, praėjus daugybei metų, ji suprato, ką tasai norėjęs pasakyti) — su tuščiu buteliu lengviau užmušti trenkiant per galvą nei su pilnu, o knežinamas kiaušas trakšteli it kiaušinio lukštas, nors gal jam taip tik tada pasirodė. Bet išpažindavo jai ir tai, kad dėl šiųjų jis kaip tik mažiausiai ir išgyvenąs, nors ir pridėjęs savo ranką, bet labiau išgyvenąs dėl kitko — dėl tokios moters, kurios nė vardo nepamena, ji jam buvusi viena iš šimtų, bet užmušė ją savo nejautrumu, savo abejingumu, ir nors ji pati, užsitraukdama mirtiną nuodėmę, pakėlė ranką prieš save, tačiau jaučiasi taip, tarsi jis tą ranką būtų vedžiojęs. Ir dar jį graužianti sąžinė dėl tų kitų, vyrų ir moterų, kuriems kad ir neatėmė gyvasties, bet atėmė garbę, savigarbą; suluošino ne jų kūnus, bet sielas; tyčiojosi, niekino, kurstė jų žemiausias aistras, pjudė ir žemino, ir darė tai vien dėl juoko, net ne naudos sau siekdamas, vien dėl smagumo, nes pats anuomet buvo toks dvasiškai luošas, kad įsivaizdavo esąs tarsi Šėtono karys, kariaujantis savo kovą prieš jį sužalojusį pasaulį. O jai, ką tik patyrusiai nežemišką palaimą, dingodavosi, jog, išsižadėjusi Dangiškojo Sužadėtinio ir palikusi vienuolyną, dabar štai ką tik atsidavė pačiam velniui, ir pragariškame Bironto glėbio karštyje ją tai keistai jaudino, ir kartais ji vėl pažadindavo jį savo glamonėmis tarsi apsėstoji, o ryte atsibudus jai būdavo gėda, baisu, ji verkdavo, jausdavosi nebepataisomai ištvirkinta ir ištvirkusi, su siaubu galvodavo apie savo tėvus, apie savo garbingą giminę, kurios vardą teršia su tokiu susidėjusi ir dargi jo įpėdinį pagimdžiusi, ir nekęsdavo žudiko, šventvagio ir tirono Bironto ir savęs, kad negali jam atsispirti, ir jie bardavosi taip, kad tarnaitės nudelbusios akis sprukdavo tolyn ir delnais uždengusios Jonui Motiejui ausytes glėby nešdavo jį kuo skubiausiai lauk iš kambario, juk net ir nieko nesuprantančiam kūdikiui geriau buvo negirdėti tokių dalykų, nes Uršulė buvo irgi anaiptol ne šventoji ir savo paniekos durklu galėdavo ne tik smogti į jautriausią vietą, bet dargi jį ir pasukti. Ir tik dabar, iš tiesų tik dabar, po keturiasdešimties metų, ji suprato, kaip vis dėlto Birontas ją visą tą laiką mylėjo, mylėjo nepaisant nieko ir kentė, ir vargšas tik norėjo, kad ir jinai jį pamiltų tokį, koksai štai jis ir buvo, tik ji, kvailelė, to nesuprato iki pat to karto, kai jo kantrybė vos netrūko, kai eilinį kartą eilinio vaznio persekiojami jie ruošėsi kirsti kunigaikštystės sieną, jau į Prūsus, prie kažkokios užeigos be pavadinimo, jis įsodino ją su vaiku į karietą ir užtrenkęs dureles pasakė liekąs, nes geriau teismai, banicija ar net trinka nei žmonos pavidalą įgijęs budelis, savo panieka ketvirčiuojantis jį kiekvieną mielą dieną, nes tai pernelyg didelė bausmė, netgi ir už jo nuodėmes, ir jei net ji negalinti jam atleisti, tai ką jau tada kalbėti; pinigų turėtų pakakti grįžti į Milkantus, o turto popierius jis sutvarkys, kai tik galės, ir, netgi turint galvoj aplinkybes, jos nenuskriaus, ir davė vežikui ženklą judėti, ir, tik karietai šiek tiek nuriedėjus, ji pagaliau suprato, kas čia ką tik įvyko, ir ją užplūdo siaubo šaltis, artėjantis link širdies, ir ji sustabdė vežiką balsu, kuris jai nuskambėjo kaip svetimas, ir lėtai atidarė dureles, ir, laimei, jis pavijo ir įsėdo, jie pajudėjo Prūsijos kunigaikštystės link ir ji daugiau niekada neatsigręžė atgal.