Kristina Sabaliauskaitė - Silva rerum II

Juolab kad visas jos tolesnis gyvenimas kurį laiką buvo svaigus tarsi vienas ištisinis alpėjimas — alpėjimas iš meilės Birontui, nes ūmai suprato jį mylinti taip, kad vien nuo tos minties jai pakirsdavo kojas; mylinti taip, kad dėl jo paaukojo tėvus, tėvynę, įskiepytą gėrio supratimą ir Dievo meilę, o kartą net šventvagiškai buvo pagalvojusi, kad dėl jo net paaukotų ne tik save, bet netgi ir savo kūdikį, nes Jonas Kirdėjus juk jai galįs padaryti jų ir daugiau, bet ji staigiai nuvijo šią baisią mintį, kaip ir kartais nuvydavo mintį, ar jos meilė Birontui nėra tarsi skenduolio meilė vandeniui, bet ją užplūdęs afektas buvo pernelyg saldus, kad tai būtų tiesa. O visą likusį laiką, kai nealpėjo iš meilės, Uršulė alpėjo iš pavydo — Viešpatie, kartą Milkantuose Bironto pavydėjo netgi savo tikrai motinai, mat tasai, stebėtina, net Elžbietą Norvaišienę buvo užbūręs, ir ką jai reikėjo manyti, kai kartą Milkantuose aptiko šią beglostančią Birontui galvą, nusvarintą ant josios gedulu apvilkto peties? Ir pavydu buvo paženklinti visi jų metai Karaliaučiuje, nes viena yra raudonuojančios ir akim šaudančios prastutės pakelės užeigų mergaitės, o visai kas kita yra Denhofų dvaro ir Karaliaučiaus ponios, o jos vyras net ir nesistengdamas tarsi svaiginantį miros dvelksmą skleidė tą savo pražūtingą, neatremiamą žavesį, nors ir nebuvo įprastinis gražuolis, bet, kita vertus, gal ta jo didžiulė nosis išdavė, kokį turtą nešiojasi savo ringravuose, o vylinga kibirkštis akyse — kad geriau nei gerai išmano, kaip su tuo turtu elgtis, ir vieno nekalto jo juokais pasakyto žodžio, vieno glostančio žvilgsnio užtekdavo ir tosios klapsėdavo blakstienomis, alsiai juokdavosi, iškirptės pradėdavo kilnotis, o krūtys — lipti lauk iš venecijietiškų nėrinių, net perlų vėriniai tirtėdavo ir auskarai virpėdavo iš susijaudinimo, nes juk nereikia pamiršti, Karaliaučiaus būta ne tik karalius ir Brandenburgo elektorius mačiusio, bet ir stebuklingos pirklių prabangos priplūdusio uosto, o damų čia būta didžių, vien Denhofų moterys, vien dėdės Gerardo žmona Ana Beata iš Goldšteinų Denhof ką reiškė, o kai kurios toj giminėj ir su pačiu tuometiniu karalium ad privatum [104] Kotryna Denhof (Katarzyna Doenhofl) — Lietuvos paiždininkio Teodoro Denhofo žmona — buvo oficiali karaliaus Jono Kazimiero Vazos meilužė. bendravo, bet karūnuotų vyriškų galvų ir čia netrūko, nes ne tik jo kunigaikštiškoji šviesybė Brandenburgo elektorius Fridrichas Vilhelmas čia su dvaru apsistodavo, betgi čia jau kelinti metai gyveno ir generalinis Prūsijos kunigaikštystės vietininkas, jo didenybė Boguslovas Radvila, kas, kad irgi tremtyje, gedintis savo mirusios žmonos Onos Marijos, kuri dar jam atsiėjo ir dukterėčia, taigi ir gedulo būta tarsi dvigubo, ir kunigaikštis buvo silpnos sveikatos, tačiau išmanantis grožio ir prabangos dalykus kaip niekas kitas, ir jis čia, kaip sakoma, užduodavo muziką visam miestui. Tad Uršulė galėjo sau karaliauti Milkantuose, galėjo pjudyti pašauktąsias seses klarisių vienuolyne Vilniuje, bet čia, Karaliaučiuje, ji tebuvo ta, kas buvo — niekam nežinoma bajoraitė iš Žemaitijos, eksnovicė, ir nustebinti galėjo nebent tik tuo, kad buvo retas padaras, keistas ir netikėtas trečios eilės pusbrolio Bironto mezaliansas, ir tą tai ji puikiai suprato, kad ir meilės bei pavydo temdomu protu, todėl prieš šias priešiškas aplinkybes nutarė kovoti vieninteliu ginklu, kurį turėjo — pati savimi. Ir todėl ji nusprendė taip įgusti meilės mene, kad Birontui, net jei tasai ir nuklystų kada į šalį, būtų visiškai aišku — geriau nei jos lovoje jis niekur neras, o kad būtų dar tikriau, vien alkova ji nutarė neapsiriboti, todėl jai išbandyti savo meilės pančių stiprumą galėjo šauti į galvą bet kur ir bet kada — ne tik karietoje, pajūrio maudyklėje, bet ir kokioje pakelės šieno pašiūrėje ar kartą net, grįžtant įkaušus iš priėmimo pas jo didenybę Brandenburgo elektorių, sustabdytam vežikui kantriai laukiant už gatvės kampo, vienoje Kneiphofo bromų, kur juos, nors ir tamsoje, tačiau bet kas galėjo užklupti bandančius savo aistra nugriauti šaltais lašais išrasojusį plytų mūrą, bet ji nieko negalėjo padaryti, nes kai ją užplūsdavo jos saldusis afektas, kuris galėdavo atskristi netikėtai tarsi būrys pievos drugių — nes tas pojūtis priminė, lyg vaikystėje laikytų tarp delnų pagautą spurdantį drugį, tik dabar tie drugiai jai užplūsdavo kitas kūno vietas ir plazdėdavo, geismo sparnais varydami ją iš proto, ir ji nenurimdavo, kol jų nenuvydavo siautulingais, sąmonę jaukiančiais ir mirties slenksčius primenančiais saldžiais virpuliais, ir jai nebuvo nieko šventa, nieko drovaus, nieko draudžiama ar neleistina, nė vienos kūno dalies ar jo angos, vis tiek gi jau jautėsi tarsi paties velnio ištvirkinta, todėl dabar noriai leidosi ir netgi pati prašėsi jo vedama gilyn į pragaištingas geidulių tankmes; ir ji tikrai anuomet būtų miegojusi ramiau, jei būtų bent truputį geriau pažinojusi gyvenimą ir nutuokusi, kad po tokių jos išdaigų jos šėtoniškasis vyras net ir norėdamas nebūtų galėjęs nuklysti į šoną, nes jau paprasčiausiai nebeturėdavo tam jėgų ir sveikatos.

Ir todėl ji buvo Bironto mylima žmona, o tasai, graužiamas sąžinės, kad negali jai suteikti nei namų, nei tėvynės, nei deramos pagarbos, o tik tremtį ir klajones, ją apipylė daiktais, daikteliais ir brangenybėmis, nes nors ir toli buvo likę jo visi dvarai, bet užtat žydų bankininkų buvo ir jo žemėse, ir Karaliaučiuje, ir pervesti reikiamas sumas, kurios dar nebuvo areštuotos, nes nebuvo jokio teismo, o teismo nebuvo, nes vaznys vis niekaip negalėjo Birontui įteikti šaukimo į rankas; taigi, pervesti rentas tebuvo vienas juokas, ir todėl į nuomojamą namą Altštate, kur jie laikinai apsistojo, keliavo audinių rietimai, siuvėjai, o ypač — auksakaliai, nes Birontas ją tiesiog nusagstė įmantriausiais papuošalais, ypač — deimantų, ir žvelgdama į save veidrodyje pamanydavo, kad atrodo tarsi stebuklingas šventasis paveikslas, bet suvokė, kad Birontui, kurio vaikystę buvo pasiglemžęs karas, ji dabar yra tarsi naujas mylimas žaislas, ir ji žaidė kartu, stengėsi nenuvilti ir juokėsi, kai tasai ją lepino ir kišo brangius iš pirklių įgytus niekelius — tikrą, gyvą žalią ir raudoną papūgą paauksintame narve, mažytį, vos dviejų plaštakų dydžio, visiškai kvailą šunelį, sidabrinį paauksuotą puodelį naujam gėrimui kokoatliui, labai karčiam, bet neva turinčiam stebuklingų meilės galių, ir sakė „galėsi anūkams pasigirti, kad pirmoji visam Karaliaučiuje tokį turėjai", o, kad jis tik būtų žinojęs… bet tada ji raukydamasi ragavo, juokėsi, kvėpinosi Maršalienės vandeniu [105] Eaude Marechale — legendiniai prancūziški kvepalai, sukurti 1669 m. Prancūzijos maršalo d'Aumont'o žmonai. , kurio mažytis flakonėlis beprotiškus pinigus kainavo, brangiau nei kad būtų buvęs pripildytas lydyto aukso, ir kurį turėjo taip pat viena pirmųjų visam Pamaryje, ir puošėsi, bet puošėsi daugiausia tik namų vienumoje ar tik Birontui alkovoje, dabindama savo nuogybę perlais ir jo dovanotomis brangenybėmis tarsi kokia Biblijos paleistuvė — ji net dabar rausta tai prisimindama.

Nesgi pradžioje jautėsi nejaukiai tarp tų visų grožybių ir kai jie buvo pakviesti pas Gerardą Denhofą, o turėjo ten būti ir visi didžiausi ponai ir jų ponios, ji gal triskart persirengė, nes drabužių dabar turėjo tiek daug, o tuo pat ir bijojo, kad ką beapsivilks, ją išjuoks: jei bus kukli, sakys, kad vis dar neišsikraustė iš Žemaitijos, jei išsipuoš — gali juoktisis prowincjuszkos persūdymo, ir Jonas Kirdėjus tąkart ją rado apsiašarojusią prie veidrodžio ir paėmęs už smakro ėmė guosti, kad jai nėra ko gėdytis — nei grožio, nei jaunystės, nei stoto, nei vienuolyno auklėjimo, nei kilmės, o juk ir jis bus kartu su ja, tad tegul tik būna kaip buvusi, juolab kad ten būsiantieji irgi geri — ir jis pradėjo pasakoti juokingiausias istorijas ir gandus apie juos, ir ji nurimo ir paskutinį kartą persirengė. O kai jie įžengė pro ilgą anfiladą kambarių pagaliau į pokylio salę, visi pradėjo kuždėtis, nes ji — atsimena kaip šiandien — vilkėjo juodo šilko suknelę su kuklia balta apykakle, tarsi tikrai iš vienuolyno vos išėjusi, ir vos keletą, bet pačių brangiausių savo papuošalų, ir tatai buvo taip keista — jos gaivališka vešli jaunystė, vienuoliškas rūbo rūstumas ir deimantų dydis, kad net nusirito kuždesys, o Ana Beata, pašaipiai ją nužvelgusi, kilstelėjusi vieną antakį, pasveikindama garsiai ir su apsimestine užuojauta paklausė, ar kas nors mirė; ir čia jaunoji Uršulė Birontienė, taip pat apžvelgusi visą susirinkusiųjų margumyną su jų šilkais, damastais, linguojančiomis stručio plunksnomis, galionais ir pasmanterijomis, kaspinų rozetėmis ir kekėmis, venecijietiškais mažaisiais ir venecijietiškais didžiaisiais nėriniais; taigi, apžvelgusi visą šitą margumyną, ji ūmai supyko ir nekaltai šypsodamasi garsiai atšovė, kad taip, mirė — mirė šių laikų geras skonis, kurio ji ir gedinti taip, kad, prisiminus, vienuolyno abitas atrodo neregėto grožio, ir tatai buvo toks akibrokštas, kad visi net nuščiuvo, ir staiga toje tyloje pasigirdo tik lėtas delnų pliaukšėjimas, o tatai katučių plojo patsai Karališkųjų Prūsų vietininkas jo kunigaikštiškoji šviesybė Boguslovas Radvila, sėdintis kambario gale, krėsle su pratiesta ant pagalvėlių podagros, tos pertekliaus ligos, išvarpyta koja, dar ir pasakęs mais ąuelle panache [106] „Tai bent drąsa (užmojis, stilius)." (Pranc.) , nors pusė svečių net nesuprato, ką jis norėjo tuo pasakyti, o kadangi Uršulė nuo vienuolyno laikų dar paminė kelis žodžius prancūziškai, tai tasai didžiūnas, tyliam Bironto nirtuliui, ir praplepėjo su ja visą vakarą, dar ir liepęs prie stalo sėstis jo dešinėje.