Kristina Sabaliauskaitė - Silva rerum II

O tada, per patį vidurvasarį, vieną gražų pavakarį, vos pradėjus leistis saulei ir tiestis nuo karščio nuleipusiems pakelių žolynams, jau beužželiančiame keliuke link dvaro grėsmingai lėtai sudunksėjo pavargusių arklių kanopos ir prie Milkantų prieangio sustojo karieta — kitados, matyti, buvusi brangi, bet dabar jau pasenusi, išklerusiais ratais, skausmingai girgždančiais odų diržais ir veik balta kaip štukaterija ar koks blyškus vaiduoklis nuo ją dengiančių kelio dulkių. Ir ji taip stovėjo, pailsusiems arkliams silpnai prunkščiant ir kinkuojant galvas, su tokiu pat pilku kaip karieta, dulkinu vežiku ant pasostės, nejudančiu, it būtų balkšva nulipdyta skulptūra, tol, kol iš pakampių pradėjo lįsti dvaro tarnų likučiai, kol išslinko nustebęs Benkartėlis ir kol ant slenksčio, galiausiai, išėjo pati dvaro ponia Ona Kotryna iš Kotovičių Norvaišienė ir Jonas Kareivis, kaip šešėlis, tarpdury už jos; ir tada, tik tada vežikas senais, it suakmenėjusiais sąnariais sunkiai nusiropštė nuo pasostės ir išsitempęs it styga, tarsi pačiam jo didenybei, atvėrė karietos duris ir nulankstę pakoją, nusilenkęs pratiesė dilbį pasiremti ir tuomet iš karietos pirma išlindo smulkutė kibi it paukščio rankelė, o tada pilkų dulkių debesyje stebėtinai vikriai, it kipšelis iš tabakinės, tiesiog išspriegė mažutė tiesi figūrėlė ir stovėjo ramiai tol, kol senis vežikas, net susirietęs, kantriai ir pagarbiai paėmęs už palankų, nupurtė jos drabužį ir šydą, ir tada toji figūrėlė, beveik vėl atgavusi savo juodą rūbų spalvą, oriai nušlamėjo link durų, nė nestabtelėjusi it replytėmis savo delnais suėmė Oną Kotryną Norvaišienę už rankų, nepakeldama savo dulkėto šydo prigludo prie jos abiejų sulysusių skruostų ir šiek tiek užrūdijusiu nuo ilgo tylėjimo kelionėje balsu pratarė: kaip matau, mano laiško negavot, bet tikiuos, kad priglausit savo seną tetą, o kurgi Jonas Izidorius, kodėl jo nėra?; ir nė nelaukdama kvietimo, kaip į savo namus, žengė per slenkstį, pirmyn, pro Joną Kareivį, tiesiai į menę su židiniu po Ašakos ženklu, ir tiktai ten, pagaliau, iškilmingai abiem rankom it calūną per pompa funebris pakėlė savo juodą šydą, po kuriuo namiškiai išvydo smulkutę, liesutę, bene perpus susitraukusią, bet stebėtinai judrią senutę, ir kaip sudžiūvęs obuolys, nors ir raukšlėtas, vis dar primena šviežią prisirpusį, taip ir panašumas tarp jos ir ant sienos kabančio konterfekto neleido abejoti — prieš juos stovėjo velionio pono Kazimiero sesuo Uršulė iš Norvaišų Birontienė, gyva ir sveika, po keturiasdešimties metų vėl sugrįžusi į Milkantus; ir tatai buvo taip netikėta, kad jie stovėjo nepratardami nė žodžio; ji net pati krūptelėjo, nesmagiai pasimuistė, apsidairė, „Viešpatie šventas, betgi jūs čia ir apsileidę, pasirūpinkit, kad man būtų paruoštas man o senasis kambarys; mielas Jonai, nagi nestovėkit kaip ištiktas stabo", ir ji lyg norėjo pratiesti jam abi savo sausas rankeles, bet nespėjo, nes Jonas Kareivis jau buvo dingęs it skersvėjo nupūstas iš menės tarpdurio, ir ji, tai pastebėjusi, tik gūžtelėjo pečiais, bet tuoj pat aplink ją stebėtinai viskas pradėjo suktis ir šurmuliuoti, tarsi Milkantai būtų koks sustojęs seno laikrodžio mechanizmas, kurį ji, it prisukta trūkstama spyruoklė, vienu mostu vėl užvedė.

Šitas krėslas turi stovėti čia, dar ten buvo toks mano siuvinėjimo stalelis ir minkštas pakojis prie jo, tai tą pakojį galit man čia padėti, galėsiu kojas pailsinti po kelionės, karietoj yra šiek tiek maisto, prašom atnešt viską čia, ir, svarbiausia, yra grūdų, truputį radom vienam apleistam ūkyje, padėkit juos saugiai — ji davinėjo nurodymus, siuntinėjo į kambarius, į kuriuos metų metus nieks nekėlė kojos, vardijo seniai pamirštus daiktus ir baldus, kurie, stebėtina, ten ir buvo, po gūniom, antrajam aukšte, nejudinti dešimtis metų; prašom man vyno; nėra vyno? švedai? seniai jų būta? kiek? labai nukentėjom? viską švedai išgėrė? nejuokinkit, rūsy dar mūsų amžinatilsį tėvas buvo užmūrijęs truputį geriausios malvazijos, reikia paimti dalbą ir ten kairėj truputį pragriauti, kur plytos šviesesnės, šito tai jie negalėjo rasti, atneškit, bus proga išgerti; ir kol sėdėjo jos nurodytoj vietoj pastatytam krėsle, ji tyliai dairėsi, ir buvo gerai išauklėta pagal seną madą, kuri reiškė, kad niekad nereikia veidu išduoti, ką mąstai galvoje, betgi matant Milkantus jos gerklėj kaupėsi graudulio gumburys, ji vos tramdė ašaras, taip čia viskas buvo nyku, nejauku ir apleista, o juk paminė viską dar nauja, kai jų vargšai tėvai, amžiną jiems atilsį, davė uždirbti pirkliams ir išdabino namus, tikėdamiesi, kad ji čia priims piršlius, ir taip, čia būdavo pilna žmonių, knibždėjo tarnų ir jie žinojo, ką daro, čia būdavo šokama, čia kasdien jie susėsdavo pietauti visa šeima ir švęsti didžiųjų krikščioniškų švenčių, čia visada vakare kvepėdavo kepsniu, visada linko gėlės ir žolynai iš mėlynai margintų vazų, o dieną saulės spinduliai žaisdavo ant slenksčių ir raibo nuo veidrodžių ir žvakidžių karulių, ir tie patys veidai žvelgė iš portretų nuo sienų, tik anuomet jų būta mažiau, o dabar čia viskas buvo sena ir nuvargę kaip ir ji pati, dabar čia tebuvo tik buvusios jos tėvų kuklios prabangos likučiai, nes dabartinė karta čia neįnešė nieko naujo, ko norėt, kai tokie laikai; Viešpatie, ta Ona Kotryna tokia išsekusi, tokia suvargusi ir jai lyg šone trūksta dviejų dantų, Dieve šventas, atrodo prastai, gali būti sunku įvykdyti tai, ką sumaniusi ir ko čia atvyko, ir vienintelis jaunas dalykas čia buvo toji mažutė, jos nelaimingojo Kazimiero anūkėlė, kurios jis taip ir nematė, Teofilė, paskutinioji iš Milkantų Norvaišų, vargšė mergaitė, su kuria, nesant vyriško įpėdinio, amžiams užsibaigs ir išmirs Norvaišų giminė; paskutinioji Norvaišaitė, kurios nuskriausti ji čia atvažiavo; prieik čia, vaikeli, arčiau, duok į tave pažiūrėti, ir ji žvelgė į Teofilę, kuri, savo ruožtu, smalsiai pakreipusi galvą tyrinėjo sau tą seną ponią iš jauno portreto, ir Uršulė iš Norvaišų Birontienė negalėjo nepastebėti — o gal jos silpstančiai regai tik taip pasirodė — kad toji mergaitė keistu paveldėjimo įnoriu stebėtinai panaši į ją pačią vaikystėj: tos pačios vaiskiai rudos akys, ta pati svajotojos kakta ir pabrėžtinai nekaltas išdykusios slapukės žvilgsnis; ir jos širdy kažkas suvirpėjo: ne, ji jos nenuskriaus, ja pasirūpins, pati kaip nors duos jai kraitį, kurį jos suregztas planas turėjo atimti; o tas planas buvo — nei daugiau, nei mažiau — pasirūpinti, kad Norvaišos vėl turėtų vyrišką įpėdinį, o geriausiai — ne vieną; jos tikslas buvo padaryti viską, kad neišmirtų dar viena giminė.

Bet tą galima buvo atidėti rytojui, dabar, po kelionės, jai vėl buvo blogiau, vėl lyg įkaitintomis replėmis degino veik nepakenčiamas skausmas, jos jau ne tik siela buvo mirusi, dabar jau lėtai merdėjo ir pats kūnas, ir dabar buvo aišku, kad laiko jos sumanymui įgyvendinti prireiks daugiau, nei ji manė, tad tą sopantį kevalą derėjo dar patausoti; ir po vakarienės ji iškart atsiprašė ir, lydima Marės su žiburiu, kiek linkstančiais keliais pakilo į antrąjį aukštą, pro savo senąjį tėvų didįjį miegamąjį, pro mažutę antikamerą, kurioje kadaise taip mėgdavo sėdėti su siuviniu jos amžinatilsį motina Elžbieta Norvaišienė, o dabar, tamsoje, net sulaikęs kvapą ir taip smarkiai besidaužančia širdimi, kad tik stebuklas, kaip jos niekas neišgirdo, užsiglaudęs už nudryžusios užuolaidos tūnojo Jonas Kareivis; bet ne, tų pašėlusių dūžių, kurie jam pačiam atrodė garsūs it varpai, negirdėjo nei tarnaitė, nei ponia Uršulė; ji tykiai patraukė į savo buvusį mergautinį kambarėlį, dabar paskubom kiek aptvarkytą, nuo baldų nuimtom gūniom ir praviru langu, pro kurį silpnai, vos judindamas vienintelę žvakę, nuo ežero veržėsi tvankus vasaros nakties oras.