Kristina Sabaliauskaitė - Silva rerum II

O tą naktį jis, niekam nežinant, budėjo prie jos alkovos durų ir tada, paryčiais, ir nugirdo tą negerą karkimą — tai jos kvapas silpnai ir pratisai skverbėsi jai pro lūpas, ir jis buvo daug matęs per savo netrumpą gyvenimą, todėl žinojo, kad tas garsas nieko gera nereiškia, jis reiškia tik viena — kad iš kūno po truputį išeina gyvybė, tad jis, nepaisydamas deramos tvarkos, papročių, mandagumo, pravėręs duris, žengė per jos miegamojo slenkstį, ir taip, ten gulėjo ji, išblyškusi, prakaitu permirkusiame ligos guolyje, prilipusiais prie smilkinių plaukais, nusilpusi ir purtoma negero šalčio, jau nebejaučianti jo prisilietimų, jau viena koja anapus, ir tąnakt, žinodamas, kad giltinė dažniausiai ateina apyaušryje, jis nieko geriau nesugalvojo, kaip tik sušildyti Oną Kotryną pats savimi, ir, spjovęs į luomus, padorumą ir Dievo įsakymą negeisti žmonos artimo savo, jis nusispyrė batus ir taip, su visais rūbais, atsigulė į jos lovą, pasuko ją šonu, prigludo iš nugaros ir savo vienintele ranka apkabino tą mirštantį, vėstantį kūną, daugiausia melsdamasis ir prašydamas Viešpaties jos iš jo neatimti, prašydamas verčiau jį, niekam tikusį senį, mainais pasišaukti, bet ką ten kalbėti, jis ne vien meldėsi ir dabar patsai sau bijojo prisipažinti, bet būtent tąnakt suprato, kas yra pati tikriausia meilė, ir patyrė patį didžiausią, galbūt paskutinį savo gyvenime malonumą — štai šitaip, paprasčiausiai prigludęs, skiriamas nuo Onos Kotrynos tik rūbų ir antklodės, betgi tai buvo tik vieni niekai, nes tąnakt tas kelias valandas jo nuo jo mylimosios nebeskyrė nei jos kilmė, nei jo senas amžius, nei mirę švedai meilužiai, nei teisėti kažkur pradingę sutuoktiniai, nei neteisingas pasaulis, ir jis buvo tikras, jog ryžto jam pakaks ir jų neišskirs net pati mirtis, ir kai jau praaušus jis pagaliau pajuto ją galų gale sušilus nuo jo artumo, tarsi jis būtų jai atidavęs dalį savo gyvasties, kai išgirdo ją vėl ramiai, it vaikas kvėpuojant, kai išvydo, kaip vėl tolygiai kilnojasi jos krūtis su apgamu, juoduojančiu pro naktinių iškirptę, jis nesusilaikė ir leido sau vieninteliu delnu tykiai tykiai tą krūtį suimti ir kelias ilgas it pati amžinybė akimirkas palaikyti ją saujoje it neprijaukinamą spurdantį laukinį paukštelį, kuris įnoringai ir atsitiktinai nutūpęs ant rankos tuoj vėl išsprūs į nepasiekiamai aukštą padangę, tačiau kol tas paukštelis delne, tol tavo valioje, ir vien žinojimas, kad sugniaužęs pirštus gali nusukti jam sprandą, yra stebuklingai saldus.

Betgi Jonas Kareivis buvo tikras, jog tąnakt tikrai išgelbėjo jos gyvybę, nes, vos atsitokėjusi, išgėrusi šiek tiek skaidraus, jėgas grąžinančio sultinio, apie vidurdienį ji, visų nuostabai, ėmė klausinėti, kur dingo tas mažas mielas berniukas, ir niekas nesuprato, kas per berniukas, o Ona Kotryna Norvaišienė ramiausiai atsakė, jog dvaro rūmuose juk ką tik būta mažo berniuko, gal kokių dešimties, su baltu dideliu olandiškos drobės kalnieriumi, ji mačiusi jį pati, savo akimis, ji stovėjusi štai čia, ant slenksčio, o jis tupėjo štai ten, toliau, tiesiai vidury koridoriaus, ir iš visų jėgų, net prispausdamas prie grindų, glostė didelį rainą, kantriai murkiantį katiną, o paskui atsistojęs ir, įsmeigęs dideles rudas akis tiesiai į ją, labai mįslingai prataręs: „Prašom jam pasakyti, kad čia — lygiai tas pat kaip ir ten", ir šitai jai pasakojant ir Marė, ir Benkartėlis net persižegnojo, šnabždėdamiesi, ką visa tai galėtų reikšti, o Jonas Kareivis žinojo: suprato iš tiesų ją stovėjus ant mirties slenksčio ir jį nupurtė pats tikriausias šiurpas; bet dar labiau nei žinia apie paslaptingą katiną rūme jam nerimą kėlė tai, kad visi pasigedo baltojo Zefireko: ir sveikstanti ponia, ir Teofilė dar ilgai, savaičių savaitėm, ieškojo jo tuščiuose negyvenamuose kambariuose, pirmo aukšto menėse ir pusnyse aplink dvarą, betgi Jonas Kareivis žinojo, kad veltui — tąkart grįžęs iš medžioklės tuščiom rankom ar, veikiau — tuščia ranka, jis nė nedvejojo, kad ponios gyvybė vertesnė už to nenaudingo šunėko, laikyto vien tik dėl grožio ir pramogos, o betgi grožio dabar iš jo nedaug buvo likę, vien kaulai ir oda, tą jis galėjo paliudyti vargais negalais viena ranka nudyręs jam kailį, bet viralas šioks toks iš jo, šiaip ar taip, išėjo, ir jis pastatė ponią ant kojų, betgi geriau jai pačiai buvę to nė nežinoti, nes varnos varnom, sraigės — sraigėm, betgi sriubą iš andainykščio numylėtinio ponia vargu ar būtų suvirškinusi, ir Jonui Kareiviui apmirdavo iš baimės širdis, vien pagalvojus, kad ji neatleistų šitam visam reikalui išaiškėjus.

Betgi šiaip jau senasis luošys buvo tiek nugyvenęs, kad mažai ko dabar bijojo; tad nebaisu jam buvo nė tąkart, šį ankstyvą pavasarį, kai Kniukštos pakurstyti valstiečiai susirinko būriu prie rūmo, reikalaudami javų atsargų, nors jau seniausiai, dar užpernai, ponios buvo atleisti nuo bet kokio lažo, su vienu priesaku — suktis patiems kaip nors, kad tik išgyventų, ir pernai po nykios nederliaus pjūties jiems buvo padalinta kiek galima sėjai, betgi daugelis jų tą šykščią sėklą tiesiog suvalgė per žiemą, ir nors jiems be žodžių buvo leista ir kilpas dvaro miškuose statyti, ir pro pirštus žiūrėta, jei kokį žvėrį nudobdavo, betgi jie nemokėjo taupyti ar apie rytdieną galvoti, gyveno iš saujos į burną, buvo pratę, kad viskas jiems bus įsakyta, nurodyta, paskirstyta ir išdalinta; o kai reikėjo verstis patiems — staiga vėl prireikė dvaro, ir dabar nirčiausi apylinkių vyrai, ypač tie, nuolatos žindomi Kniukštos bravoro spenio, triukšmavo ant slenksčio, laidė piktus liežuvius apie taukais aptekusią ponią, o ponia buvo taip persigandusi to šurmulio, tų atšiaurių, piktų veidų perkreiptom burnom, tų sugniaužtų grūmojančių kumščių ir nešvankių juokų, kad užsirakino savo alkovoj su Teofile ir nieko nedarė, tik meldėsi, ir tada Jonas Kareivis išėjo, stojo ant slenksčio, it būtų pats Norvaiša, atkragino savo dešinę su pritaisytu kabliu prie strielbos [99] Šautuvo. (Sen. žarg.) ir, šovęs į orą, šiems nuščiuvus paklausė, kas jų vadeiva, nes kalbėsiąsis tik su juo, ir jie išbaksnojo, iškumšėjo į priekį vieną iš vyrų, kuris staiga, išplėštas iš bendrų gretų, neteko viso mandrumo, ir tada Jonas Kareivis nieko nesakė, tik nusitaikė ir šovė tam tiesiai į šlaunį, „o dabar, valkatos, marš atgal prie darbų", ir tas sustūgo, o valstiečiai dingo akimirksniu, it vėjui nupūtus, o Jonas Kareivis paminė, kad kariuomenės priemonės tvarkai įvesti veiksmingai galioja visur, ir jis buvo išdidus, ir jautėsi nepamainomas, ir žinojo, kad be jo visi čia pražūtų.

Keistas dalykas, kuo blogiau, kuo daugiau čia negandų, tuo esu labiau reikalingas, privalau ją apsaugoti, kaipgi ji be manęs — kartais pats sau sakydavo ir šventai tuo tikėjo, ir labiausiai geidė, kad tik būtų vis nuo ko ją ginti, tik troško, kad niekas nesikeistų, kad tik viskas būtų taip pat; taip to norėjo, kad dabar netgi grieką [100] Nuodėmę. (Sen. žarg.) ant sąžinės nešiojosi, nuo užpernai, nuo tų nelemtų švedų, ir štai jis nešiurpdavo nei nuo minties, kaip juos vilko su Benkartėliu, nei kaip ketvirčiavo kūnus nakty pratisai krykiant paežerės paukščiams, bet vis kažkodėl jam tapdavo stebėtinai nejauku vos prisiminus, kaip iškraustė — nesgi seni įpročiai miršta sunkiausiai — jų visų mėlynas uniformas, autus ir užančius, ir to jų vado kišenėje, kairiojoj, rodos, aptiko pluoštelį standžių, atplėštų, bet beveik neskaitytų laiškų su Norvaišų herbu, ir net mėnesienoj jis atpažino Jono Izidoriaus gulsčią ir stambią rašyseną, ir datuoti jie buvo iš Biržų, iš Vilniaus ir vėlgi iš Biržų, ir kiek jis tebepaminė raštą ir galėjo įžvelgt mėnulio šviesoj, nieko panašaus dar skaitęs nebuvo, tai buvo nuolankiausio nusižeminimo žodžiai, ištroškę atleidimo ir meilės, kokių joks krikščionis nė nerašo laiškuos; o gal jis galėjo ir klysti toj mėnesienoj, skubiai permesdamas akimis juos vieną po kito, kol Benkartėlis tempė iš rūm o paskutinį švedą; betgi ne, rotmistras Norvaiša, kuris jam visą gyvenimą buvo it tikras sūnus, tose eilutėse inkštė kaip koks silpnas šunytis, maldavo ponios malonės ir sakėsi grįšiąs tą pat akimirką, vos sulauksiąs laiško iš jos, ir Jonas Kareivis net supyko dėl tokio tikram vyrui garbės nedarančio skystumo, pamanė, kad geriau, jog nieks nežinotų apie tas rotmistro silpnumo akimirkas, ponas sugrįš ir taip į tėvoniją, nė nešaukiamas atgal prie išdidėlės žmonos sijono; ir Jonas Kareivis tąnakt tykiai, Benkartėliui nematant, susirinko visus pinigus ir papuošalus, švedų prisiplėštus jų pergalingame kovų kelyje, susirinko ir paslėpė sau juodai valandai, o tuos gėdingus laiškus padėjo atgal, kur radęs, į velionio švedo, tebūnie jam gailestingas Viešpats ir aštriadantės Saloto lydekos, kišenę. O paskui kažkas atsitiko, jis pamena, tą pat rytą, ir jis patyrė pražūtingą jausmą tai silpnai moteriai, kuri, pasirodo, buvo tokia panaši į jį, ir ją reikėjo ginti, ir viskas pasisuko tik į gera — jaunasis ponas kariavo ten, kur jį blaškė įsakymai, o ji buvo čia, jo tarsi neregimas šydas apsiaustoj globoj, ir jiedviem čia labai neblogai sekėsi, ir kartais jis tyliai netgi pasvajodavo, kad galbūt Ponas Jėzus bus jam maloningas ir jis sulauks savo dienų galo va šitaip, šalia jos; o galgi galgi, diena po dienos ji pagaliau praregės, kaip jis ją myli, ir galbūt leisis jo mylima, kur ten mylima — dievinama; ir vien apie tai pagalvojus jo seniai mirusias slėpsnas užplūsdavo silpnutėlė seniai pamirštų malonumų banga; betgi šiaip jis nebuvo linkęs svajoti, jis buvo linkęs džiaugtis tuo, ką turi, diena po dienos; svarbu tik, kad niekas jiems netrukdytų; kad tik viskas būtų taip, kaip yra.