Kristina Sabaliauskaitė - Silva rerum II

Ir kai tuštėjančiomis, apleistomis it vaiduokliai gatvėmis, kur jau keleri metai nebebuvo nei prekijų, nei iškilmingų procesijų, nei minios, nei šurmulio, o vien tik mirtis ir žiaurumas, jau išvažiavus už sienų ji paskutinį kartą atsisuko į slėnyje plytintį Vilnių, kuriame šitaip mylėjo, tikėjo ir kentė, ji ilgokai žvelgė į tą sergantį, merdintį gedulo miestą, miestą be sielos, miestą lavoną; numirėlių miestą, kurį dabar jau buvo palikę visi, kažkada buvę jai artimi — senasis Delamarsas ir jo antroji pati, Andrius Choleckis ir Teresėlė, ir nuožmioji motinėlė Konstancija, ir netgi tas žydas Aaronas Gordonas dabar turbūt neišvengiamai merdėjo savo savanoriškoj kvarantanoj, net žvirbliai — ir tie buvo dingę, suvalgyti ar patys išdvėsę; žodžiu, ten nebebuvo nieko, kas ją laikytų, vien tik ligoniai, mirštantieji, jų turto it fariziejai besigviešiantys kunigai, išprotėję fanatikai ir pasiutlige sergantys sulysę šunys, bet iš tikrųjų tas miestas jai mirė kartu su Birontu, dabar buvo likusios tik jo plytos, tik tuščias buvusios pragaištingos jų aistros kiautas, tik miręs miesto kūnas, kurį apleido jo ankstesnė dvasia; tik sienos, tik gatvės ir juodi bokštai, grėsmingai įsirėžę į dangų, raudoną it tas baldakimas, po kuriuo kažkada seniai seniai, it prieš tūkstantį metų, ji čia neteko savo nekaltybės, o vėliau šitame pat mieste prarado ir savo meilę, ir savo tikėjimą Dievu, ir žmoniškumu, buvo apspjaudyta, pažeminta ir sutrypta, bet vis tiek, stebėtina, žinojo tą miestą mylėsianti iki pat paskutinio atodūsio.

Jų — raupsuotosios kilmingos ponios ir neva tokio pat sergančio tarno — kelionė į Milkantus per nualintą kraštą truko savaičių savaites ir niekas čia nebepriminė buvusios Lietuvos — nei saulės išsvilintas kraštovaizdis, kur dirvonavo laukai ir stirksojo degėsiai, nei miestai, nei žmonės, kurie dažnai priminė sulaukėjusius gyvulius, paklausti vien piktai urzgė ir net šulinio vandens pasemdavo tik už pinigus, vienuolynai neatverdavo vartų, užeigos net ir už auksą tiekė tik apgailėtinas išėdas ir niekad negalėjai būti tikras, kas ten tavo lėkštėj — kiškis, katė, o gal kitas krikščionis; ir kuo toliau į šiaurę, tuo daugėjo išmirusių vienkiemių, kaimų, dvarų, kur viduj, it sustingęs akimirksnis — prie padengtų stalų, atklotose lovose, prie tvartų ir prie koplyčių — barkšojo tik suzmekę, vilkų ir žiurkių apėsti, varnų išlesti lavonai ilgėliausiais nagais ir plaukais, mat, stebėtina, jie augo net ir po mirties — ištisos šeimos, ištisos giminės, ir žiburys tamsoje seniai nebereiškė svetingumo, bet dažniausiai — pavojų, kuo Uršulė Birontienė galėjo pati įsitikinti jiems privažiavus andainykštį kaimynams Parčevskiams priklausiusį dvarą, ir taip, iš ten sklido šviesa ir rūko iš kamino dūmai, ir, jiems privažiavus, ji karietoj nusivilko raupsuotosios apsiaustą ir nuskubėjo pati pasibelsti į medinio dvarelio duris, ir, josios nuostabai, ten gyveno gyvut gyvutėlė šeima — vyras, žmona, dvi dukros, trys sūnūs ir senas senelis, ir šeimos galva prisistatė esąs Dominykas Parčevskis, ir Uršulė buvo sena, bet tikrai ne akla: ten buvo tikrai ne jis; ir tik laimė, kad iš nuostabos nieko neleptelėjo ir neišsidavė kažkada pažinojusi tikrąjį Dominyką Parčevskį ir visą jo giminę, ir taip, ji su tarnu liko ten nakvoti tą baimės pritvinkusią naktį, nes nebuvo kur dėtis, aplink miškuose kaukiant vilkams, bet snaudė tik pusiau sumerkdama bluostą ir virpėdama iš baimės būti nužudyta, o už sienos, kituose kambariuose, lygiai taip pat visą naktį pradrebėjo ir toji apsišaukėlių plikbajorių šeima, įsikėlusi į visiškai tuščią išmirusį dvarą; pasisavinusi ne tik Parčevskių namus, bet ir jų pavardę bei gyvenimą.

Betgi daugiausia dabar visur buvo tuščia — Radviliškis buvo visiškai tuščias, išmiręs; visuose Varniuose, kur jie taip pat nakvojo, tebuvo likę vos trisdešimt žmonių, įskaitant vyskupijai priklausiusius, ir dar stebuklas, kaip juodu, Uršulė iš Norvaišų Birontienė ir josios senasis tarnas, per tą kelionę nenumirė badu, betgi kažkaip vis prasimanydavo — turėjo kruopų, sūdytos mėsos dar iš Vilniaus, blogiausiu atveju išsivirdavo kokią išsikastą užsilikusią daržovę ar žolelių sriubos, betgi savo mirusio kūno maitinimu ji rūpinosi mažiausiai ir kelionė per tuos mirties laukus, miestelius ir miškus tęsėsi toliau, ir tik retkarčiais išsekusi, pavargusi Uršulė blausiai blausiai prisimindavo keliavusi tuo pat keliu seniai seniai, regis, prieš keturiasdešimt trejus metus, ir anuomet jos karieta kretėjo nuo juoko, lingavo nuo meilingų išdykavimų, ir viskas žydėjo, vešėjo, sirpo ir tvinksėjo gyvybe, lygiai kaip kad anuomet plakė jos įsimylėjusi širdis, betgi tai dabar buvo taip toli, taip giliai praeity, tarsi miros dvelksmas apleistoje bažnyčioje, kuris plevena vien atminty net ir tada, kai iš tiesų yra seniai seniai išsivadėjęs, ir dabar jai kur kas labiau rūpėjo, ką ji ras pasiekusi Milkantus — ir ar apskritai ten ką nors dar ras.

Milkantų dvarą dabar, kad ir viena ranka, bet tvirtai suėmęs laikė Jonas Kareivis, ir jei ne šis raukšlėtas nuožmus senis, dar neaišku, ar apskritai ten kas būtų išlikęs, mat nuo praėjusio pavasario Milkantus tiesiog akėjo bėda po bėdos, ir pirmasis mirė vargšiukas kūdikėlis Stanislovas Riauba, mirė iš ilgesio ir alkio, nors, Viešpats matė, kas ką galėjo, tas darė, idant nors vaikai nebadautų, ir Ona Kotryna Norvaišienė dažnusyk dar ir darė daugiau nei tikroji vaikelio motina, ta savimyla Paliutė, mat Milkantų ponia badavo už visus labiausiai, valgė it paukštelis ir nuvogusi nuo savęs pirmą kąsnį atiduodavo Teofilei, antrąjį — Paliutei, idant šioji turėtų pieno mažajam Stanislovui, o tik trečią pasilikdavo sau, o dažnusyk savo davinį dar ir atiduodavo Kasiulei, nes šiajai reikėjo jėgų namų darbams, betgi praėjusį rudenį toji netikša Paliutė ėmė ir dingo, kažin kur pabėgo, palikusi savo pačios nuosavą kūdikį ir dargi — nedėkingoji išpera — apvogusi ponią Norvaišienę, išsinešdama jos visas brangenybes, ir, nebesant kas kūdikį maitina, jie niekaip negalėjo rasti aplinkui žindyvės, o tasai vargšelis, savo paties nelaimei, nė burnon neėmė karvės pieno, ir ožkos — tik labai retkarčiais, ir nuo galvijų pieno jam būdavo tik blogiau, visą išmesdavo raudonom dėmėm, jis raitėsi, verkė ir klykė tol, kol, matyt, to graudaus motinos paliktojo klyksmo neapsikentęs, Viešpats Dievas jį nutarė priglobti pats, o kad kūdikėlio sielai nebūtų ten vieniša ir nejauku, po kelių mėnesių pasikvietė ir Kasiulę, ir toji turbūt dabar ir toliau rūpinosi vargšu pamestinuku mažutėliu dangiškajame našlaityne, o Jonas Kareivis žegnodamasis vis susimąstydavo, kad gal taip ir geriau — sena jau buvo, kaip ne kaip, o ir viena liudininke — mažiau.

Daugelis jų apylinkių valstiečių per tuos metus nuo bado ir maro pabėgo — kas kur; vedami kvailo tikėjimo, kad lengviau pramis miške ar didesniam mieste, nors netgi ir puspročiui buvo aišku, kad miestai kaip tik ir priklausė nuo dvarų ir ūkių derliaus, betgi toks buvo tų kvaišelių protelis — didi nelaimė jiems tebuvo priežastis mesti viską, aimanuoti ir nebedirbti, nors sveikas protas būtų liepęs juk darbuotis dukart uoliau ir dukart smarkiau kabintis į įprastą gyvastį. Tad, pusei jų išsilaksčius, dabar ir daug kas iš namų tarnų, paprastai prie žemės neleidžiamų, o ir pats jaunasis Benkartėlis, išstypęs ir jau beveik visada vadinamas Jonu Ankantu, įsikinkę arė, sodino ir sėjo kas ką galėjo: kas javų plotelį, kas ropę ar morką, ir netgi pati ponia Norvaišienė imdavosi namų darbų, ir net Teofilė buvo sodinama verpti, pešti plunksnų, gliaudyti žirnių ar riešutų, motinos vis drąsinama, linksminama; ir išretėjusiems namiškiams žvelgiant į tą mažutę povyzą, susikaupusiu veideliu, įdubusiais skruostais ir išsprogusiomis nuo alkio akutėmis, laibais sulysusiais pirščiukais ką nors vis pašančią, norėjosi stengtis labiau, ir todėl, kai mažoji kažkada pasigedo tėvo dovanoto savo mylimiausio žaislo, margo ir raibo bandaloro ant tikro šilko virvelės, visas dvaras išnaršė pakampes, bet taip ir nerado, ir Jonas Ankantas veltui bandė išdrožti panašų — tas nesivijo atgal, nors tu ką, gal kad virvelė buvo ne gryno šilko, betgi visi dvaro namiškiai ūmai suprato, kaip visgi myli tą mažą nelaimingą panytę, kuriai likimas lėmė atsidurti negandų vidury, ir nuo to supratimo badaujančiuose Milkantuose kažin kaip padaugėjo šviesos ir meilės.