Kristina Sabaliauskaitė - Silva rerum II

Ir kiek apmaudi, bet išdidi jo šypsena, geriant turbūt paskutinius padorius gurkšnius prieš mirtį, giliai įsirėžė Uršulei į atmintį; ja, ta nusiųsta taure, ji didžiavosi dar ir dabar ir laikė ją tarsi duokle savo tėvo, Jono Motiejaus Norvaišos, atminimui, mat jai dingojos, jog jei tik jis būtų gyvas šiandieną, jo, kam nors jį paskundus, būtų laukęs Lyščinskio galas — juk nugyveno visą savo amželį it koks laisvamanis, ką ten, net švenčių ir pasninkų ne visuomet paisė ir mėgdavo sakyti tikįs Viešpačiu Dievu, bet ne jo kunigais; o iš tiesų tik dabar, būdama pati jau sena, ji suprato, kad giliai apmąstytas tikėjimas, tikėjimas ne iš nuoskaudos ir kančios, ne paguodos ir atgaivos ieškant, o iš laisvos valios ir suvokto dėkingumo už būtį, kokia ji bebūtų, yra pats sunkiausias krikščioniui, o Dievui — mieliausias. Betgi dabar buvo atėję tokie laikai, kai per daug mąstyti tapo nesveika, tą galėjo paliudyt patsai vargšas Lyščinskis, kuriam Varšuvos turgaus aikštėj tada, prieš dvidešimtį metų, žnyplėm išrovė liežuvį, nukapojo rankas, nukirto galvą, o kas liko — sudegino; ir visa tai plojant katučių ir džiūgaujant miniai kvailų padugnių, tarp kurių buvo vagys, žudikai, plėšikai, kapinių ir bažnyčių niekintojai, kraujomaišininkai ir dukrų prievartautojai, luošintojai ir nuodytojai, betgi dabar Bažnyčios akyse visa tai buvo mažesnės nuodėmės nei kad mokslingo vyro grynai teorinė abejonė, ir štai dabar sulaužytus kaulus klebonai atleisdavo, o bet jau sulaužytą pasninką — retai kada, ir žmogžudžiai prieš teismus išsipirkdavo, o štai abejojantieji Bažnyčia — ne.

O todėl iki maro ji į bažnyčią eidavo dėl šventos ramybės, būti ten matoma, pasėdėti, pasigrožėti paveikslais, paklausyti vargonų, paaukoti, pasilabinti su kunigais, bet dabar ir nuo Viešpaties, ir nuo jojo namų dėl ligos ji laikėsi per saugų atstumą, nesgi neturėjo už ką Kūrėjui būti dėkinga — nei už savo gyvenimo lemtį, nei už savo skausmus, nei už atsiųstą marą; ir jei tai būta Jo plano išnaikinti šį miestą ir nušluoti nuo žemės paviršiaus, ji nusprendė, kad tegul Jis tai daro be jos — jau kas kas, bet ji, Uršulė iš Norvaišų Birontienė, pagal šitą mirties gavotę nešoks. Nė ji tikėjo, jog maras smogia už nuodėmes — nes kad dvėsė nusidėjėliai, tai dar dar, būta tokių atmatų, jog ji pati dar jiems būtų pridėjusi, bet už ką mirė nekalti naujagimiai kūdikiai ar ką tik pagimdžiusios, žindančios motinos? Pirmą išvystą ji paminė kaip dabar, ir net jos išranki atmintis nepajėgė ištrinti to vaizdo: ten, ties Šventosios Dvasios cerkvės vartais, susmukusi vargšė — dailiai, švariai apsirengusi, su ryšuliu paskubom sugriebtos būtiniausios mantos, pilku it pelenas skruostu prigludusi prie grindinio akmens — ir mažutis, dailutis, rausvutis sveikiausias jos kūdikis, pusiau išniręs iš vystyklų ir krykiantis visa gerkle, net užsikosėdamas iš pykčio, prie bergždžios negyvos krūties. Tas tapo Uršulės pirmuoju — ji pati negalvodama pratiesė į jį savo senas, žieduotas it paukščio, liesas rankas, ir tas judesys, pirmiau nei mintis, viską nulėmė — o toliau viskas vyko greit, nė nebuvo laiko galvoti — kaukšinčios žirgo kanopos ir maro sargybinių šūksniai iš už kampo, nieks ten nebūtų terliojęsis aiškindamasis dėl užkrato, mažutėlis būtų keliavęs su mirusia motina kartu prie Švento Stepono ar dar kur į duobę, ir Uršulė iš Norvaišų Birontienė tik prispaudė stipriau tą besiraitanti nabagėlį prie krūtinės, apsuko jį savo šydu ir mažne bėgte, net tarnas nespėjo iš paskos, pasileido skersgatviais pirmyn, link savo namų ir tik užsitrenkus bromos vartams ji, beveik neatgaudama kvapo, išdrįso pažvelgti į tą svetimą kūdikį, kurį ką tik išvogė iš tikriausios mirties, ir pasijuto tokia jauna ir tokia gyva, kokia nesijautė jau gal dvidešimtį metų; tokia gyva, kad pamiršo net raižantį skausmą.

Jų dabar buvo dar tuzinas — nuo naujagimio iki vos išmokusio žengti pirmuosius žingsnius — ir išrikiuoti vytelių pintinėse vietoj lopšių jie dabar netylančiu choru knerkė, krykė, spiegė ir žviegė jos namų valgomajame, kur būta didžiausio, šilčiausio židinio, ir, ką ten meluoti, labiausiai nutolusio nuo jos pačios kambarių, mat jau po ketvirčio valandos tų našlaičių draugijoje jai imdavo skaudėti galva; betgi jų nekaltas rausvumas taip džiugino jos akį, o maži paausiai dvelkė tokiu svaigiu nekaltybės ir pieno kvapu, ir dar labiau ją svaigino mintis, kad taip, nukreipdama jų laukusią lemtį, ji griauna Dievo planus ir laužo Jo valią. Kartais ji nebepaminė ir jau painiodavosi pati, kur kurį rado — ar tas raudonplaukis papūtžandis nuo Žydų kvartalo ar iš vieno Didžiosios skersgatvio, o ta štai su juodu apgamu ant rankytės — nuo Bazilijonų ar Bernardinų, betgi ji rinko, ėmė, vogė visus vos tik aptiktus ir vos ėmus temti traukdavo į savąją kūdikių medžioklę — baisingai besidaužančia iš baimės širdim, bijodama būti užklupta ir sulaikyta sargybinių už tai, kad pažeidė draudimą palikti namus po tamsos, bet tuo pat metu ir atgijusi, paaštrėjusiu lyg katės žvilgsniu, įtempta it būgno oda klausa, kuri per kvartalą išgirsdavo palikto ar vis tebegyvo kūdikio verksmą išmirusiuose namuose — kartais tarp šūsnies skarmalų, greta mirusios motinos, o kitąkart — ir puošniame lopšyje, šalia susmukusios auklės žindyvės, tarp kvarantanoj užgesusių namiškių. Po antrojo karto, kai vos nepakliuvo sargybiniams į rankas, jai šovė į galvą kvailų kvailiausia mintis — imti ir apsišarvuoti kvailų prasčiokų prietarais it tvirčiausiu skydu ir ji, patylom pati kikendama, po ilgų dešimtmečių nusivilko savo juodus rūbus ir šydą ir su tarnaitės pagalba įsmuko į buvusią savo raudoną vestuvių suknelę, į kurios laisvai suvarstytą korsetą vis dar stebėtinai tilpo, kažkur iš skrynių dugnų ištraukė senus laikus menančio šydo rietimą, liepė jį nudažyt raudonai ir, išvydusi savo nuo galvos iki kojų raudoną pavidalą veidrodyje, valiūkiškai šyptelėjo — visai it vėl būtų buvusi jauna padūkusi mergelė; it būtų Maro Mergelė.

Ir taip, tie reti atsitiktiniai praeiviai ar maro sargybiniai, kurie tik atsidurdavo jos tamsiame kelyje, išvydę raudoną siaubingą pavidalą, net šasteldavo iš baimės ir netikėtumo ir dažniausiai tik pasipustydavo padus; vienas sargybinių išmetė kablį, kitas — žibintą iš rankų, ir netgi mielasis ponas Gordonas kartą atsitiktinai su ja susidūręs jos nė nepažino, tik sustojo it įbestas vietoje, pats netikėdamas savo akimis, ir ji, kaip sykis tąkart nešdamasi naujagimę, kurią rado verkiant tuščiuose kryžiumi pažymėtuose namuose, be garso krizendama sau po šydu tik spruko nuo jo kuo greičiau; ir šitaip raudonai vilkėdama, it visiems siaubą keliantis vaiduoklis, ji be baimės galėjo eiti kur panorėjusi, betgi vieną kartą jai vis dėlto teko bėgti nuo kažkokių padugnių, aptikusių griuvėsiuose rėkiantį kūdikį pirma jos, ir tiems buvo jokie vaiduokliai nė motais, mat buvo taip išbadėję, jog tą skanų rastą kąsnelį it žvėrys riaumodami sudraskė akimirksniu.

O badas vis dar tęsėsi, ir dabar jau būdavo sunku pasakyli, nuo ko užgeso kokio vilniečio gyvybė — nuo ligos ar nuo alkio; maisto ir grūdų kainos pasiekė neregėtas aukštumas, ir už statinę kviečių dabar prašė net šešiasdešimties auksinų ir daugiau, ir Uršulė Birontienė nebuvo kvaila — dar keleri tokie metai, ir ji būtų pravalgiusi visą savo gerą, betgi jai dabar reikėjo galvoti ir apie tas išrikiuotas pintines valgomojoje salėje, rėkiančias raudonom bedantėm burnom, kurias reikėjo užkišti ne kuo kitu, o žindyvės ar karvės pienu, kuris dabar buvo lydyto aukso vertės; tad ji priglobė dvi žindyves ir alkaną davatkėlę nuo tėvų karmelitų bažnyčios už pastogę ir už valgio lėkštę ir toji senmergė Ona, net įraudusi ir suplukusi, dabar tvarkėsi su trylika kūdikių, sukdamasi it vijurkas, užkimšinėdama trylika viena už kitą garsiau cypsinčių burnų, Uršulės Birontienės atkirtį Viešpačiui, panorusiam nušluoti Vilnių nuo žemės paviršiaus, ir ji net panoro pakrikštyti naujagimius, idant šie turėtų vardus, jiems mirtį nulemti norėjusiam Dievui ant pykčio, betgi šitai būtų prišaukę bėdos — kaipgi ji būtų paaiškinusi, iš kur pas ją, vienišą senę, ūmai atsirado šitiek vaikų, ir nebuvo nė vieno įstatymo, leidžiančio šitaip va imti ir susirinkti našlaičius, mat vienas ar du dar būtų niekaip neužkliuvę teisėjams, nors paprastai tik giminės priglobdavo tokius vargšelius ar vienuolynas, ar koks amatininkas taip nuo vystyklų sau įgydavo pigų būsimą pameistrį iki gyvos galvos, o čia dabar jie sau šiaip sau buvo surinkti ir iš vargingų, ir iš turtingų namų; pamirštais vardais, pavardėm, palikimais; jos išvogti iš gresiančio bendro kapo ir iš parapijų knygų eilučių; išvogti iš mirties ir iš Viešpaties Dievo apyskaitos, ką ir kalbėti apie tai, jog tatai buvo nusižengimas įstatymui, kuriam tvarkingai įrašyta mirtis rūpėjo labiau nei bevardė gyvybė.