Kristina Sabaliauskaitė - Silva rerum II

Tad tiek ir tebuvo naudos iš anuometini o Aarono Gordono vizito pas vaitą — kad tie trumparegiai tik sugalvojo neišmintingą manevrą, kaip iš miesto išvyti dalį elgetyno, daugiausia patikliuosius, nuskurdėlius iš aplinkinių kaimų, mat elgetų bendruomenės viršesnieji buvo sukti ir ne taip kibo ant negudraus valdžios jauko; jie slapstėsi, sirgo ir engė silpnuosius — miesto padugnės veikė pagal tuos pačius nerašytus įstatymus kaip ir tieji, kurie gyveno rūmuose ir taisėsi šilkais ir aksomais, ir netgi mokesčius rinko nuo išmaldos į bendrą iždą, ir turėjo atskiras frakcijas, visai kaip Seime, nes visi nekentė atklydėlių, ypač tų, viešai rodančių sopulius ir žaizdas, o antai benamiai iš buvusių Didžiojo kunigaikščio rūmų griuvėsių mirtinai nesutarė su tais, kurie gyveno smarvėje prie Odminių kvartalo, o Šnipiškių užmiesčio pavargėliai kaip maro nekentė kito kranto, Antokolio elgetyno nuo Šventų Petro ir Povilo, o kažin kur prie Subačiaus vartų buvo dar viena ne elgetų, bet valkatų gauja, kuriai dabar vadovavo jo sifilitikas, kuris, netgi ir tapęs padugne, išlaikė aukštai kilmei deramą padėtį — tai jis valdė kitus perėjūnus, tai jam tieji mokėjo duoklę, tai jis palaikė tvarką prie Barbakano, dabar tapusio tikru pragaro prieangiu. Ir Aaronas Gordonas laikė didžiu pasiekimu, jog su to puvėko didžiūno pagalba pavyko šiek tiek pristabdyti užkrato šėlsmą — valkatos patys padegdavo lindynes, kuriose žinojo esant užkrato židinį, ir patys ėmė saugotis ligos — rankas keičiančius pinigus mirkyti acte, nekosėt viens kitam į veidą, apsirišti burną ir nosį bent jau kokiu skarmalu ir šiukštu nevalgyti nuo ligos kritusių lavonų, kad ir koks baisus alkis kamuotų. Patsai Aaronas Gordonas, nutuokdamas, kad maldos vargu ar jį beapsaugos, jau kuris laikas vaikščiojo su kauke, padirbdinta pagal aprašą, rastą jo mielojo Saliamono del Medigo popieriuose, pasak kurių, tokiom kaukėm nuo maro saugojosi prancūzai, italai ir anglai: galvą, veidą ir smakrą tampriai dengė oda, į akių kiaurymes buvo įstatyti stiklai, o vietoj nosies kyšojo didžiulis it paukščio snapas, dargi ir su dviem skylutėm, pro kurias dėvintysis galėjo kvėpti orą, išvalomą ir išgryninamą kadagių, pelynų ir kitų kvapių džiovintų žolių, prikimštų į tą didelį šnobelį [95] Nosį, snapą. (Žarg.) . Ir miesto tvarkdariai bei duobkasiai pradžioje juokėsi iš to jo snapo, rėkdami „štai, vėl žydvarnis eina", betgi daugelis iš jų tarpo, saugojęsi tik paprastais, ne itin priglundančiais odos gobtuvais su kaukėm, ilgainiui ėmė prašyti padirbdinti jiems tų snapų, ir jis kartu su pažįstamu odininku keliolika jų pagamino, daugiausia sargybiniams, prižiūrintiems tvarką ir žymintiems bei antspauduojantiems nuo užkrato išmirusius miestiečių namus, nors, tiesą sakant, ne kažin ką tai gelbėjo, mat būta marodierių, kuriems maras — nė motais, kurie švarino nė neataušusius lavonus, o būta ir tokių išprotėjusių, kurie nesišlykštėjo pasinaudoti nė mirusių jaunų panelių kūnais, tebūna tie išgamos prakeikti. Tad keistu likimo įnoriu tieji, kurie dabar miesto gatvėse su kaukėtais snapais atrodė it varnai ar maitvanagiai tarp kritusių lavonų, iš tiesų tebuvo tvarkos ir, kiek įmanoma, sveikatos palaikytojai, nors štai vieną snapą Aaronas Gordonas buvo padirbdinęs ir nekarūnuotam valkatų ir sifilio karaliui, ponui Birontui, užsiprašiusiam šios paslaugos pirmiausia tam, kad neatpažintas galėtų išeiti už miesto sienų, mat turėjo kažin kokį reikalą į Žvejų priemiesčio benamių vadą; gausiai už tai sumokėjo ir dukart tiek — kad Gordonas sutiktų lydėti, nes jeigu kartais sargyba panūstų patikrinti, kaip medikas turėjo tvarkingus magistrato popierius, ir jis sutiko, ko nepadarysi dėl senos pažinties; todėl juodu paliko miestą pro Marijos Magdalietės vartus, prieš tai padarę nedidelį lankstą pro Bonifratrus, kur viename iš dailių namų gyveno buvusi Aarono Gordono pacientė, vargšė raundonplaukė anemikė pastalininkaitė, kuriai kažkada, anais gerais laikais iki maro, jis mintyse vis linkėdavo gero vyro, ir tasai palinkėjimas, didis Hašeme, išsipildė ir įsikūnijo tarsi kreivas šleivas jo minčių golemas, teisi buvo jo Rivka, kuri vis sakydavo „žiūrėk, ką galvoji, nes paskui išsipildo", nesgi kas galėjo pamanyti, jog dėl nežinomos Visagalio užgaidos tai dabar į ją iš neturėjimo ką veikti buvo įsižiūrėjęs ponas Birontas: kur, kada ir kokiu būdu tai įvyko — visa tai Gordonui buvo didi mįslė, betgi viena buvo aišku — panelė turėjo gerbėją, dar įdomesnį, nes pasislėpusį po kauke kartu su visom savo opom, pūliniais ir kitokiais Veneros bučiniais bei audringo gyvenimo pėdsakais, ir toji naivi raudonplaukė avelė, uždaryta kvarantanoje savo pačios namuose ir jau senų seniausiai niekur nekelianti kojos, nė pas gydytoją, nė į bažnyčią, dabar laukdavo dešimtos valandos, kai įdienojus gatvėje po jos langu lyg netyčia atsirasdavo vieniša figūra odiniu ilgu apsiaustu, virš kurio stirksojo juoda kaukė su varno snapu, ir kasdien tuo pačiu metu ji lyg netyčia sėdėdavo prie lango su maldaknyge, su muslino skepetaite, sukryžiuota ant baltos iškirptės ir mažučių, tarsi neprasiskleidę pumpurai krūtų, su perregimu kyku ir pavargusiu, kiek persikreipusiu fontanžu, kuris užsispyrusiai styrojo vidur viso maro ir iš po kurio dryko jos neklusnūs raudoni plaukai — vienintelė gyvybės užuomina tame balkšvame liguistumo pavidale, jei neskaičiuosim raudonų susijaudinimo dėmelių, kurios išmušdavo jai krūtinę, vos tik tas nežinomasis pasirodydavo kitoj gatvės pusėj, nors Aaronas Gordonas galėjo neklysdamas kirsti lažybų, jog jei ne maras, draudimas išeiti į gatvę ir mirtinas, nebūtų dalykų verčiantis prisigalvoti nuobodulys, ji nė nebūtų pažvelgusi į kažin kokį prašalaitį — ir dėl gero išsiauklėjimo, ir dėl šalto, klusnaus ir romaus temperamento, valdom o šviesiosios kūno flegmos. Betgi dabar ta keista nebyli meilė iš matymo, iš lango ir iš kitos gatvės pusės sulig kiekviena diena augo ir tvinko, — didis Hašeme, kartais pamanydavo Gordonas — tarsi tikras maro bubonas, kuris tuoj tuoj turėjo pratrūkti, nes ponas Birontas jau ir raštelius panelei norėjo perdavinėti, tas tai būtų ir savo paties bobutę sugundęs, ir taisėsi papirkti žydą mediką, idant šisai perduotų žinią, betgi kol kas nebuvo kaip, pastalininkio namai buvo aklinai uždari, net ir prekeiviai maistą paduodavo į virve nuleidžiamą pintinę, tad kol kas beliko dėbsoti pro kaukės akių plyšius į tą blyškų raudonplaukį pavidalą, vis sėdintį prie lango tuo pat metu, o tatai ne visada pavykdavo, kaip kad tądien, pakeliui į Žvejų priemiestį — jos nebuvo ir tiek, ir sifilitikui su Aaronu Gordonu teko palaukus keliauti toliau, pro vartus, pro sargybinių postą, valtim upe, tada pėsčiom keliu, palei kurį, tarp šen bei ten išdegusių laužaviečių, tarp priemiesčio rūmelių užkaltais langais, voliojosi kažin kokių nabagų, nusibaigusių nuo maro ar iš bado, kauleliai, jau spėję pabalti, ir taip ligi pat žvejų lūšnų, kuriose irgi jau buvo apsilankęs užkratas, ir tasai, su kuriuo Birontas keliavo susitikti, jau trys savaitės buvo miręs, ir keletas skarmalių kūnų, kuriuos tingiai tąsė keli dar nesuvalgyti benamiai šunys, voliojosi prie brolių Laterano kanauninkų vienuolyno sienų ir prie naujutėlės, neseniai konsekruotos Šventųjų Petro ir Povilo bažnyčios, it gelsvas cukruotas pyragas pūpsančios sau vasaros saulėje ant smėlėtos pakrantės, tarp žalių guobų, tarp karščio ir pievų žolėse linksmai čirškiančių vabzdžių ir didžiulių žaliai mėlynų musių, zvimbiančių sau po orą tarsi skraidantys smaragdai ir safyrai. Čia ponas Birontas netikėtai užsimanė užsukti pasimelsti bažnyčion, jei tik atvira, ir Aaronui Gordonui neliko nieko kita, tik sekti paskui jį, nes, žinia, kuo gojus didesnis nusidėjėlis, tuo jis pamaldesnis, tą žydas medikas jau seniai buvo pastebėjęs, ir dvi snapuotos figūros, viena išsiilgusi Dievo artumo, kita — paprasčiausios vėsos, nesgi ir karšta buvo su tom kaukėm ir odos apsiaustais, nusliūkino pro vartus, pro slenkstį ir per Hic iacet peccator [96] „Čia guli nusidėjėlis" (lot.) — įrašas ant Šv. Petro ir Povilo bažnyčios slenksčio, po kuriuo palaidotas fundatorius LDK didysis etmonas Mykolas Kazimieras Pacas (1624–1682). , po kuriuo ilsėjosi fundatorius, tas didis kareiva Pacas, tiesiai į vidų — šaltą it ledaunė ir tokį pat baltą, visą nusagstytą skulptūrom skulptūrėlėm ir lipdiniais, angelėliais, vaisiais, ginklais, kariais, karalienėm, valkatom, mergelėm, kūdikėliais ir seniais, ir žydų čia buvo nemažai, o pagrindinis — prieangy ir ant altoriaus; keisti tie gojai, kaipgi čia susikaupsi melsdamasis — dar pasakė Gordonas, ir sulig tais žodžiais abu su Birontu net krūptelėjo, nes už nugaros ūmai kad sugriaudė sugaudė vargonai, it Paskutiniojo teismo orkestras, ir abu nevalingai atsisuko, tiesiai į veidą didžiulei baltai karališkai giltinei, ginkluotai dalgiu, pamynusiai ir pasaulietinės, ir dvasiškos valdžios regalijas; net krūptelėjo abu, ir katalikas, ir žydas, didis Hašeme, iš tiesų, kokia dar valdžia, kai karaliauja mirtis, ir iš vargonų liejosi tikras mirties himnas, didingas, užburiantis, priverčiantis pamiršti visus žemiškuosius niekus, einantis kiaurai per kaulus ir smegenis, ir jie abu, kiekvienas savaip, stovėjo dabar užburti toje aidinčioje baltumoje, tarsi rojaus antikameroje, be minčių, be atsiminimų, pamiršę viską pasaulyje ir staiga suvokę, jog čia ir dabar tėra amžina beribė begalybė, išsiskleidusi prieš juos it baltos rožės žiedas savo nesuskaičiuojamais žiedlapiais ir vientisa visuma. Bet ūmai vargonų gausmas kažin kaip netikėtai ėmė ir susivinguriavo į linksmų linksmiausią žydišką vestuvinę dainą, linksmą, bet tuo pat metu patrakusiai graudžią, ir tuoj pat iš choro pasigirdo juokas, toks išprotėjęs, toks užkrečiantis, kad jie abu net žengtelėjo atgal į navą ir užvertė galvas, o užvertę išvydo kažin kokį besikvatojantį beprotį — baisų, išdžiūvusį tarsi suragėjusi mumija, su juodais kaltūnais ir aptekusį pajuodusiais maro bubonais, tai jis, pasirodo, čia vargonavo, o dabar juokėsi gargaliuojančiu juoku, ir dabar šaipėsi iš jų, stovinčių apačioj ir kraipančių savo juokingus kaukių snapus: „grrrr, jėzusmarija, badas ir maras… prakeiktas miestas, palaimintas miestas, norit paguosiu?