Kristina Sabaliauskaitė - Silva rerum II

Jam ir pačiam kartais jau jaukdavosi protas nuo tos šėtoniškos sergančio miesto dvėselienos, knibždėte knibždančios nepaaiškinamu blogiu, ir Katedros varpinės bokštas kartais atrodydavo panašus į kyšantį iš žemės paties Belzebubo zayiną [90] Vyro lytinį organą. (Hebr.) , betgi, daugumos vilniečių įsitikinimu, maras buvo moteriškos prigimties, mat neva jį skleidžianti kraugere virtusi Maro Mergelė, kažkokios didžios nusidėjėlės siela, raudono rūko pavidalu išsprūdusi jai iš burnos; įstabaus grožio moteriškėpamėklė pasibeldžianti į lengvatikių miestiečių namus, ir tieji, neatsispyrę josios veido dailumui ir graudžiam it liūdniausia muzika, prašančiam balsui, jei tik ją įsileidžia, kaipmat visi išmirštą, ir, pasiglemžusi jų gyvybes, ji virsta lengvučiu lyg oras raudonu šydu ar šerpe, tykiai vinguriuodama sau išplevena pro užkrėstų namų langą, ir neva vienas miestietis pravėręs duris, bet laiku susizgribęs ir, vos jai spėjus įkišti ranką pro tarpą, kirtęs kardu ir neva sužeidęs; toji pasprukusi, palikdama tik kruviną raudono šydo draiskaną, ir taip jis išgelbėjęs savo namiškių gyvastį; visa tai buvo, žinoma, tamsuolių pasakos, betgi kartą, vėlyvą vakarą, Aaronui Gordonui Mėsinių gatvėje dingojosi, jog pats matė tą Maro Mergelę — mažutę, laibutę tarsi paauglė mergaičiukė, susisupusią į raudoną apsiaustą ir šydą, ir ji šmirinėjo tarsi pelytė, greitai greitai tipendama ir kaukšėdama aukštakulniais bateliais, slapstydamasi bromų gelmėse, užsiglausdama laštakų šešėliuose, tik cak cak cak cak cak, šmurkšt, šmurkšt, cak cak cak, šmurkšt, ir ji pradingo, ir jam pasivaideno, kad ją lydėjo tylus kūdikio verksmas, veik knerkimas, betgi, žinoma, tokie visokie dybukai tebuvo jo pavargusio proto klejonės.

Nesgi Aaronas Gordonas dabar darbo turėjo kaip niekad, nors šiaip tai mąstant, koks gi ten darbas galėjo bebūti, negi lydėti numirėlius myriop? Bet jis vis dar turėjo pacientų, ir sirgo, stebėtina, bet ne visi; kai kurie užkratui buvo atsparūs, nepaisant nei trapaus amžiaus, nei gyvybinių galių stokos, ir kartais motina mirdavo, o ją žindęs kūdikis, kad ir kaip keista, likdavo gyvas, ir kartais koks bedantis senukas pats savo rankom palaidodavo maro pasiglemžtą sūnų, anūką ir proanūkį, o prie paties užkratas neprilipdavo, ir tebebuvo gyva jo kandžioji ligonė, ponia Birontienė, kuri vis juokaudavo esanti tokia bjauri, kad net maras jos negriebiąs, ir jis, kaip medikas, galėjo patvirtinti — šioji mirs ne nuo maro, o nuo ją graužiančio vėžio, jei tik, žinoma, vieną gražią dieną pati savęs neužmigdys amžinuoju miegu padauginusi to savo nelaimingo laudanumo, o štai jo kaimynas Izaokas Kalmanovičius iškeliavo pas Sutvėrėją kartu su visa savo šeimyna, o ką tik buvo apvesdinęs savo sveikata nesiskundusį keturiolikmetį vyresnėlį; didis Hašeme, kaip gaila; bet taip, maras nepaaiškinamų atvejų turėjo su kaupu, ir vien dėl to buvo verta nepasiduoti ar bandyti šiaip taip užkardyti kelią plitimui. Ir dar prieš metus, kai viskas tik tik prasidėjo, kai ėmė kristi pirmieji žmonės, valkatos daugiausia, benamiai ir atklydėliai iš badaujančių kaimų, jis ėjo pas vaitą; jis ir keli iš kahalo [91] Miesto žydų bendruomenės. pasiprašė, kad valdžia juos priimtų, ir jis, Aaronas Gordonas, atkreipė dėmesį į gresiančią epidemiją, sakė: jūsų šviesybe, miesto sanitarija baisi, visur atmatos, išmatos, nuotekos, paplavos, žiurkių spiečiai, blusos, puvinys ir pelėsis; į miestą be reikalo leidžiat klajūnus pavargėlius, o vietinius valkatas reik sutvarkyt, duoti pasirūpint špitolėms ar bent jau pamaitinti ir atskirti, bus blogai, jūsų šviesybe, betgi miesto tėvai tik pasijuokė, sakė: ponas Gordonai, ir vaikas žino, kad viskas Aukščiausiojo valioje, marą prišaukia tik nuodėmės ir jis sklinda tik oru, tam ir vadinamas „maro pavietre" [92] Nuo lenk. morowe powietrze. , tikėkimės, Viešpats nebaus, melskimės, kad išvengtume, pasiduokim Švenčiausios Panelės globon, ir dar jiems išėjus kažkuris iš magistrato sargybinių juokės pavymui „cha cha cha, purvini žydai susirūpino miesto švara", o betgi po to, kai žmonės ėmė kristi kaip musės, kaip visada pradėta ieškoti kaltų, ir kalti tapo žydai ir jų

įtartinos apeigos, net jų kvartale minia suniokojo ir padegė kelis namus, nors štai jei Aarono Gordono būtų paklausę, tai jis, kaip medikas, būtų pasakęs, kad Romos katalikų religija kaip reta palanki užkratui plisti, nes pakanka vienam susirgusiam per mišias, priėmus komuniją, užgerti šventinto vyno iš taurės, ir, prašau, kas gi paneigs, kad per aplaižytą kraštelį su seilėm galima gauti ir svetimą užkratą, ir čia Aaronas Gordonas buvo teisus. O jeigu jis būtų turėjęs dar ir aiškiaregystės dovaną, tai būtų pamatęs, kad būtent tokiu būdu Vilniuj užsikrėtė net tūkstantis penki šimtai trylika jų Dievo kraugerių katalikų, septyni šimtai keturiasdešimt penki susirgo gydydamiesi ir gerdami šventintą vandenį, kuriame prieš tai pirštus žegnodamiesi mirkė keli bubonus maigę sergantieji, ir vien patsai Jėzus Kristus asmeniškai, o tikriau — didžiulė vokiška, malonėm garsėjanti medinė jo nukryžiuoto skulptūra Šventųjų Petro ir Povilo bažnyčios prieangyje — apkrėtė du šimtus dvidešimt vieną maldininką, uoliai, su nuoširdžia meile ir baiminga viltim bučiavusį Išganytojo pėdas taip, kad net dažai toje vietoje išdilo. O pirmasis užkrato pažeistom lūpom ten prisilietė vietinis priemiesčio žvejas, Petras Gaidamavičius, antra diena krečiamas keisto karščio su baisiu vėmimu, lydimu troškulio, dusulio ir besidaužančios širdies; Panie Jezusie, — per sekmadienines mišias karštai meldėsi jis, — padaryk taip, kad nesirgčiau trečiadienį, kai bus tinklų užmetimas; mat ką tik buvo nupirkęs uolekčių uolektis virvelės tinklams, už cielą [93] Visą. (Sen. žarg.) auksiną, ir tai dėl to auksino tikrumo juodu su virvininku piktai susiginčijo: anava, žiūrėk, netikras — pakramtęs monetą rodė tas virvininkas; kaipgi netikras, tikras, tikras, nepadirbtas, apseilėtą pinigą kramtė ir Petras Gaidamavičius; galiausiai juodu sulygo, sukirto rankom; abu laimingi, abu — apsikrėtę. Ir Ponas Jėzus išklausė Petro Gaidamavičiaus maldą, nes atėjus trečiadieniui šisai nebesirgo — nebesirgo, nes jau buvo ką tik miręs sutinus plaučiams ir sustojus širdžiai, po trijų dienų karščio, vėmimo ir sąmonės praradinėjimų, kadangi virvininkas buvo pasigavęs užkratą iš vienos skalbėjos, su kuria gyveno nuodėmėj, o šioji — nuo prietelkos, smaližės auklės iš turtingų namų, kuri neišlaikiusi suvalgė kilmingo vaikelio nebaigtą pyragėlį; vaikelis tądien prastai jautėsi, buvo be nuotaikos, krenkštė ir kosėjo, ir nenorėjo valgyti; eikš čia, pabučiuosiu, angelėli tu mano, ir eik su auklyte, šiandien nekaip jaučiuosi — sakė jo ponia motina; pone, ne šiąnakt, man skauda galva — toji pati ponia sakė prieš tai savo teisėtam sutuoktiniui, alkovoj užsimaniusiam atlikti santuokinę pareigą — kaip ir kaskart, grįžus iš kekšių, mat minėto pono niekas nejaudino taip, kaip teisėta pamaldi žmona, kai jai brukdavo savo padargą, ką tik buvusį kokioj nešvarioj gatvinėj keikūnėj, ir viena jų, Sofija iš Užupio, kaip sykis ir apdovanojo jį užkratu, užsikosėjusi tiesiog ją jam bebučiuojant, negalavo tądien nabagė, bet tas ponas dosniai sumokėdavo, tad visai vertėjo pakentėti, juolab kad jos prietelius, vogtų daiktų supirkėjas Adomas, kuriam dargi dirbo ir kelios kitos kurvos, paskutiniu metu buvo nuožmus, atimdavo viską lig paskutinio grašio, anądien ją sumušė ir atsikrenkštęs — sodriais skrepliais su krauju — jai spjovė į veidą; tiesa, kai išsiblaivydavo, tas Adomas būdavo angelas, nors prie žaizdos dėk, ir verkdavo vargšas, ir atgailaudavo, ir eidavo išpažinties — iš ten, iš Šventosios Onos bažnyčios, jis ir parsinešė užkratą kartu su amžinojo išganymo pažadu tiesiai nuo Viešpaties Kūno, mat zakristijonas, ruošdamas tądien komuniją mišioms, skambiai nusičiaudėjo, paskleisdamas mirtiną debesį ant komuninės taurės, iš kurios mirties užteko visiems — ir mažutėliams vaikeliams, ir jaunoms panelėms, ir garbioms matronoms, ir orioms šeimų galvoms, ir amatininkams, ir magnatams, ir tarnaitėms, ir kitiems parapijonims, o patsai zakristijonas zarazą [94] Užkratą. (Sen. žarg.) pasigavęs buvo iš šventoriaus valkatos, kurį sušelpė išmalda, ir tasai jam uoliai už tokią malonę bučiavo rankas, mat buvo išbadėjęs, jo lindynėje vienam Vilniaus rūsių jo likimo sėbrus buvo išguldžiusi kaži kokia liga, visi kosėjo, karščiavo, blyško, ėjo gumbais, ko gi norėt sveikatos, kai gyveni nepritekliuj, tamsoj ir drėgmėj; Vilniaus rūsių gyventojus, valkatas, atmatas jau seniai, bene antri metai, po truputį retino kažkokia zaraza, skleidžiama žiurkių ir blusų, nuo kurios juodavo pirštų galai, bet negi kas iš valdžios rūpinsis valkatom? Pernai benamius bandė išgrūsti iš Vilniaus, paskelbę, jog Liepkalnyje ir prie Šventojo Stepono, už miesto sienų, jiems dalins išmaldą, ir daugelis susigundė tais keliais skatikais, patraukė tenai ir ką gi — kilo muštynės, kaip visada — nepasidalino išmalda, o kai vis dar alkani, bet apsidraskę ir išsimarginę mėlynėm pasuko atgal — rado vartus užkeltus, niekas jų nebeįleido atgal į miestą, tebūnie jis prakeiktas, ir daugelis vargšų tiesiog išmirė iš alkio, nes Vilniuj tai dar dar, o už jo sienų jau seniausiai karaliavo pats tikriausias badas.