Kristina Sabaliauskaitė - Silva rerum II

Kad tasai nuožmus uniformuotas laukinis, nepaisant visų skriaudų, stebėtinai kėlė meilę aplinkiniams daug labiau nei jis, Jonas Izidorius Norvaiša, geras krikščionis, karininkas iki panagių ir bajoras iki kaulų smegenų, jam teko netrukus įsitikinti pačiu keisčiausiu būdu; ir jis iš pradžių nesuprato, kodėl kažkurią naktį Barbora, jam jos panūdus, tamsoje aikčiojo tarsi iš skausmo, tarsi kiekvienas kyšis būtų ne jo įnagiu, bet kardu; betgi vėliau, po kelių dienų, jis tarėsi pastebėjęs kiek įtartinas mėlynes po skepetaite ant jos kaklo, o dar vėliau, vieną rytą, ji jau niekaip nebegalėjo paslėpti pamuštos pamėlynijusios akies, ir nereikėjo didelio sumanumo, kad ją iškvostų kas ir kaip, ir ji, parklupusi ant kelių, raudodama viską prisipažino, ir kai jis atsistojo eiti pasiaiškinti su tuo Fominu, nes kurgi tai matyta mušti bejėgę moterį, kad ir prasčiokę, be to, jis jautėsi atsakingas už pilies įnamius, jinai jį nusivijo į ruso flygelį, ir tada jau Jonas Izidorius nieko nebesuprato, nes Barbora savo kūnu stojo už savo skriaudėją, išgražinusį jos veidą mėlynėmis, kad tik plaukas nuo to ūsočiaus galvos nenukristų, ir Jonas Izidorius priėjęs tik vožė tam ruskiui antausį ir patsai taip gavo jo meškino letena atgal, jog net parkrito; ir čia jau būtų tekę ginti savo garbę traukiant kardą iš makščių, betgi kurgi tai matyta, dėl kažkokios valstietės, tad jis tik pasitenkino pasakęs: tegul ponas pulkininkas Fominas ją turisi, bet jei pamatysiąs vėl sumušimų žymes, jis žinosiąs, ką daryti, nes prieš vietos žmones niekas čia nekels rankos, ir apsisukęs ant savo pentinų išėjo iš menės. Vėliau, atlyžus įsiūčiui, jie kažkurį vakarą pasikalbėjo kaip du kariai prie kvortos; chorošaja baba tvoja Varia [77] „Gera boba tavo Barbora." (Rus.) , jam sakė tas Fominas, be reikalo tu su ja taip, ir Jonas Izidorius niekaip nesuprato „kaip", jis tik suprato, kad griausmingajam Aksentijui Fominui Barbora Statkutė yra it vertingiausias karo trofėjus, mat tasai ne be pasididžiavimo sakė, jog ciesorius Petras dabar irgi turįs lietuvę moterį, susirastą Livonijoje [78] Marta Elena Skavronska (1684–1722), caro Petro I sugyventinė nuo 1703 m., slapta žmona nuo 1707 m., oficiali sutuoktinė nuo 1712 m., karūnuota, valdė kaip Rusijos carienė Jekaterina I. , žmonės kalba, gyvenąs su ja kaip su žmona, ir polkovnikas buvo gatavas draugiškai iš bėdos Barbora pasidalinti, babu nado liubit' kak dušu, triasti kak grušu, a chorošoj baby vsem chvatit [79] „Bobą reikia mylėt kaip dūšią, kratyt kaip grūšią, o geros bobos visiems užteks." (Zarg. rus.) , betgi Jonui Izidoriui nereikėjo svetimų išėdų ir Barbora Statkutė persikraustė į ruso flygelį pilyje, dabar jis ją sutikdavo tik probėgšmais, atsitiktinai kuriame pilies koridorių; ji, regis, pradėjo gerti kartu su rusu, ir gan smarkiai, ir kartą pamatęs ją visiškai nekokią, sudaužytą ne kaip kriaušę, bet kaip obuolį krituolį, lig kraujo praskelta lūpa, Jonas Izidorius kilniaširdiškai jai pasiūlė grįžti pas jį, kad ir tik dėl akių, jis jos neliesiąs, jei tik nenorinti, dievaži, kas gi ją laiko su tuo gyvuliu; ir čia jį toji paika moteriškė tiesiog pribloškė, metusi į jį kupiną tokios neslepiamos neapykantos žvilgsnį, kad rotmistrui patapo net nejauku; „jis bent jau nežiūri į mane kaip į tuščią vietą", — prakošė anuomet Barbora, ir Jonas Izidorius pasidavė, nusprendęs, jog kvailos kai kurių žmonių prigimties jis niekados nesuprasiąs, bet vis dėlto jis retkarčiais apie tai susimąstydavo vėl ir vėl, ypač kai speiguotoje naktyje nuo pilies sienų, iš priešingo rizalito aidu atsimušdavo tos talžomos kvaišos riksmai, o vėliau aistringas ruso riaumojimas ir josios aikčiojimas, liudijantis apie tos nevispročių porelės naktines paliaubas; dievaži, tas karas meilei teikė pačius keisčiausius, protu nesuvokiamus, pavidalus.

Betgi iš Jono Izidoriaus rankų tą žiemą nepastebimai sprūdo ne tik moteriškė, bet ir jojo karinė, komendanto galia, tarsi su rusu taikos palaikytoju jie būtų kariavę neregimą mūšį tarp pilies sienų ir tosios mergšės, tarsi tvirtovės, atidavimas tebuvo tik vienas iš daugybės pralaimėjimų, mat diena po dienos ir vietiniai žmonės, ir tarnai, ir net jo vyrai vienas po kito kapituliavo prieš tą plačiadūšį bezdalių. Keistas dalykas, mąstė Jonas Izidorius, kaip šitoks vergas, be jokios savigarbos, it šuo tarnaujantis ciesoriui ir jo maršalui, vos prieš porą metų numalšinusiems ir žiauriausiai išskerdusiems jo gentainius Astrachanėje, gali keisčiausiu būdu savo valiai pajungti prasčiokus; kaipgi gali toks šuva, nuolankiai laižantis jį ką tik pėrusią ranką, lenkiantis tostus į batinkos caro sveikatą, į to paties, kurio įsakas jį paėmė į rekrūtus iki gyvos galvos, iškrapštė jį vos apsiplunksnavusį iš gimtojo kaimo, atplėšė nuo tėvo, nuo ašarojančios nabagės motinos, be teisės net palydėti juos į kapus, gedėti ar, pagaliau, pratęsti jų giminę; viskas tik už abejotiną garbę ir laimę padėti galvą už batinką carą, net ne tėvynę ginant, o kariaujant tojo ciesoriaus puikybės karus velniai žino kur, svečiose žemėse už tūkstančių mylių, ir negi jis toks kvailas, tas Aksentijus Fominas, — mąstydavo Jonas Izidorius Norvaiša, — kad nesuprantąs viso šito ir, stebėtina, pasiryžęs galvą padėti ne už kraštą, ne už giminę, ne už tėvynę, net ne už savo tikėjimą, o vien už ciesoriaus patapšnojimą per petį, tarsi tasai jam būtų tėvas, motina, neturėta žmona ir negimę vaikai vienam asmeny? Tą carišką paplekšnojimą per petį prieš porą metų per kariuomenės apžiūrą Livonijoj Aksentijus Fominas prisimindavo didžiausios laimės ar didžiausios nevilties akimirkomis; retsykiais prisiminęs net ašarą išspausdavo ir rodydavo kairįjį petį, sakydamas: šitą lietė didžio žmogaus ranka, patsai tėvelis visos Rusios caras paplekšnojo ir pagyrė, sakė: geras vyras esi, molodec, pulkininke Fominai, tak deržat , taip ir toliau, na slavu Gosudariu i Rossije [80] „Šaunuolis, taip ir toliau, valdovo ir Rusijos garbei." (Rus.) ; ir Fominas pasakodavo tai su tokia aistra, kuri veik įtartinai dvelkė bedieviška sodomito meile savo ciesoriui. Dievaži, šito tai Jonas Izidorius negalėjo suprasti niekaip, tokios bevalės kario vergystės, betgi turėjo pripažinti, kad šioji kariuomenėj veikia — rusai įsakymus vykdė, paskui vadus ėjo tiesiai į ugnį, ir šiaip buvo džiugi, uoli ir dėkinga patrankų mėsa, tik retkarčiais nuo dyko buvimo pakylanti į kokį vieną kitą maištą pulke. O štai jie, lietuviai ir lenkai, buvo kiek pakrikę, ne visuomet vieningi, betgi laisvi; jie buvo bajorai, žiną, už ką kuris kaunasi, netgi ant jo kirasos tam buvo išraitytas priminimo devizas ant kryžiaus: Pro Fide, Lege et Rege; tik štai dėl keistų atsitiktinumų Jonui Izidoriui šį šūkį nuo šarvo buvo beveik jau išmušusios kulkos — per kruviną, brolžudišką Valkininkų mūšį, prieš devynerius metus, kai lietuvis pakėlė ginklą prieš lietuvį, viena pataikė tiesiai į Fide, nesėkmingai ginant Vilnių, 1706-aisiais, kai jau buvo aišku, kad Augustas Stiprusis vis dėlto abdikuos, kita pataikė į Rege, ir dabar ant kulkų duobutėmis išmušto paauksinto plieno tebuvo likę Pro Lege, ir už šitai, už įstatymo viršenybę šitoj ašarų pakalnėj, Jonas Izidorius Norvaiša tebebuvo pasiryžęs padėti galvą.

Betgi dabar jam ant galvos buvo visiškai užsilipęs Fominas, kuris jo neklausė; neklausė nei jo, nei įstatymo, nei sveiko proto; mat jųjų apylinkės, be visų kitų negandų, dar tapo ir fronto, baisesnio nei karo veiksmai, linija; kaip liudijo pranešimai, vos už keliasdešimt mylių į vakarus neseniai buvo pastebėtas buboninis maras, sklindantis, regis, iš Prūsų, kur pernai išmirė tūkstančiai; ir nepaisant nė šalčių, paprastai apmalšinančių užkratą, net ir viduržiemį ėmė kristi ir galvijai, ir žmonės; ir tvirtovės medikas Jonas Rakovas dideliausiom raidėm surašė atmintinę tvirtovės įgulai: praustis, virinti, smilkyti; neįsileisti ne tik pilin, bet ir į Biržų miestą jokių prašalaičių, o būtiniausius žygūnus, provizijos pirklius ar šiaip reikalingus atvykėlius laikyti tris paras atokiam vienkiemy, tam tikroj kvarantanoj [81] Karantine. (Sen. žarg.) , idant būtų įsitikinta, ar šie nesergą. Daiktai, keliaujantys iš rankų į rankas, privalo būti smilkomi, piniginės, monetos, net menkiausi variokai, prieš jomis apsikeičiant — išmirkomos inde su actu; ir Rakovas su andainykščio superintendento degtinės reikalams Jono Izidoriaus pagalba dabar per dienų dienas taisė karčiųjų pelynų spirito užpiltinę, kuri turėjo būti dalinama kasdien po taurelę kareivių sveikatai išsaugoti.