Kristina Sabaliauskaitė - Silva rerum II

Vis dėlto žingsnis po žingsnio, diena po dienos ji, kad ir sunkėjant gyvenimui dvare, tiesėsi; sprindis po sprindžio tarsi piktžolėm užžėlusį lauką atkovodama savo luomo garbės likučius, ir tie likučiai iš tiesų kartais išrodė tiesiog apgailėtini — kad ir naujasis ponios reikalavimas sėsti prie stalo, padengto tik balinta, tik švaria staltiese, tik po maldos, o kuklų kasdienį davinį tiekti tik iš geriausių sidabro indų; ir skysta badmečio buzelė, tiekiama iš sidabro lėkščių, vėl ištrauktų iš slėptuvių, kur buvo nukištos saugantis švedų ir kuriose kažkas senais pertekliaus laikais buvo išraižęs Norvaišų Ašakos herbą, jai pačiai išrodė patikimas įrodymas, kad dar ne viskas prarasta ir geresni laikai vėl sugrįš. Netgi Jonui Kareiviui ji ištraukusi atidavė kai ką iš senojo pono durtinių, nes dabar nebegalėjo žiūrėti, kai tasai prie stalo sėda su savo atspurusiais medžiokliniais apdarais, tarsi surankiotais iš praūžusio mūšio lauko, ir tasai, kiek pasimaivęs, vis dėlto ėmė taisytis kruopščiau, ir netgi tėvas Ignacas tom dienom, kai viešėdavo dvare, pasispjaudęs atidžiau užsišukuodavo savo išdrikusias žilas gijas ant plikės, skersai nuo kairiosios ausies link dešinio paausio, nors dar neseniai ta skysta senatvės užuolaida dažniausiai juokingai kadaruodavo ant dvasiškojo tėvelio peties. Ir kaip bebūtų keista, bet vien tas tvarkingesnis, labiau išpuoselėtas rūm o ir jo namiškių vaizdas, dabar užpildomas sugriežtintos priežiūros darbais ir darbeliais, darė alkį lengviau pakeliamą ir skystosios buzelės iš sidabro lėkščių tarsi atrodė sotesnės ir viltingesnės, nepaisant nė spaudžiančių speigų, tokių stiprių, kad net seniausieji apylinkių žmonės nieko panašaus neatminė per visą savo gyvenimą.

Jonas Izidorius Norvaiša kasryt atsibudęs kareivinėmis paverstuose Biržų pilies griuvėsiuose dabar pirmiausia pasimelsdavo ir padėkodavo Viešpačiui vis dar esąs gyvas — nemiręs, nesušalęs, slapčia neperdurtas ir neperpjauta gerkle; dabar kasnaktiniai jo sugulovai buvo baimė ir šaltis. Praėjusios žiemos būta itin speiguotos, tokios, kad net iššalo visi augalai ir stojo nederliaus vasara, betgi, palyginti su šiąja, Viešpaties metų 1709ųjų, anoji praėjusioji buvo vieni niekai, mat dabar poškėjo ne tik tvoros, šalo ir sproginėjo ne vien medžių kamienai, bet stingo net gyvi padarai, ir niekas, kiek paminė, nebuvo matęs tokio vaizdo, kad nuo nuogų juodų šimtamečių ąžuolų ir alksnių šakų kristų baltai apšarmojusios ir suledėjusios varnos — pakakdavo joms tik užsnūdus nustoti judėti bei šiaušti plunksnas, ir suragėjusios nuo neįprasto, klastingai besismelkiančio speigo jos šlumšteldavo žemėn tarsi akmenys; kareiviai dabar eidami žvejoti Širvenos ežere imdavo nebe kirvį eketei ir meškerę, o vien tik kirvius iškapoti ledo luitams, kuriuose įšalusios blausiai žvilgėjo žuvys, ir tuos luitus jie versdavo tiesiai į užkaistus katilusbūgnus, tokiu būdu virdami nuo žarnokų nevalytą žuvienę, nes visa, kas valgoma, dabar buvo aukso vertės — net ir lede užtroškusių žuvų žarnokai.

Kartais jis klausdavo savęs, ar tik ne žuvienei ar vienam kitam sumedžiotam kepsniui jis turėjo būti dėkingas ir už Barborą Statkutę, vietinę papilės kaimietukę ir vietinę Biržų gražuolę, su kuria dabar dalinosi savo kareivišku guoliu; ir ar tik ne iš geismo, o iš paprasčiausio alkio ji atsidavė jam dovanodama savo ilgai kokiam turtingam jaunikiui saugotą dievobaimingos katalikės nekaltybę; atsidavė, nusprendusi, jog vienas išvaizdus rotmistras geriau nei pulkas prievartaujančių kareivių, ir atsidavė su tyliu palaiminimu savo badmiriaujančios dievobaimingos šeimynos, kuriai dabar vogčiomis nešdavo išėdas nuo rotmistro stalo, o naktines glamones priimdavo tyliai ir nuolankiai, tarsi eidama lažą, prieš tai sukalbėjusi poterius, o po to — žegnodamasi ir vėl šnabždėdama, turbūt — atgailos maldą, o gal pasiaiškinimą Viešpačiui, jog aukojasi dėl badaujančių namiškių ir tą nuodėmingą nešlovę priima ne kaip sąmoningą nusidėjimą, o kaip neišvengiamą paklusimą žiauriai pasaulio tvarkai ir negailestingai Viešpaties jai skirtai daliai; ir nors pradžioje ji krito jam į akį, dabar jis beveik nekentė to romaus, tyro veido plačiais žandikauliais, arti susodintomis akimis ir drovia, kvailoka šypsena; tos ištikimos kalaitės, tik ir belaukiančios, kada ponas numes kaulą; susigūžusios ir bijančios kuo nors neįtikti ar pasakyti žodį ne taip, besistengiančios atspėti kiekvieną norą iš jo akių, netgi nusižeminęs jos rankų mostas, kuriuo pakišdavo savo plaštakas po prijuoste nuolankiai laukdama savo pono paliepimo, jam dabar keldavo įsiūtį; betgi vos ateidavo vakaras po dar vienos šaltos nerimo ir įtampos pritvinkusios dienos, jis vėl, baikščiai pasidavęs silpnumui, ieškodavo to paprasto jauno kūno, kuris, galų gale, nakties tamsoje, nežiūrint į tas patiklias neišmanėlės akis ar užskleidus jas ir visą veidą iš kasos išpintais plaukais, visgi buvo moters kūnas — boluojantis savo baltumu, bevardis, skleidžiantis šilumą, ramybę ir trumpalaikę užmarštį; tarsi žmogiška gorė kareivio guoliui sušildyti, kuriai užsimerkęs, tamsoje, galėjai suteikti kokį tik nori svajonių veidą — kad ir Onos Kotrynos ar net juodaakės Fatimos; ir rytą pabudęs jis vėl negalėdavo į tą Barborą nė žiūrėti, vos ne norėdavosi imti ją ir sumušti, ypač jei ji, jam vos pabudus švintant, jau budėdavo toje priešaušrio melsvumoje pasirėmusi ranka į priegalvį, tarsi kareivis laukdama jo įsakymo patale, į kurį, regis, dabar tilpo viso pasaulio vienatvė, ir ilgainiui jis jai įsakė: niekad nelikti miegoti, kad pabudus ryte jos čia nebūtų, betgi vėliau jam suminkštėjo širdis kartąją aptikus anapus slenksčio, snaudžiant ant šiaudų kūlio susisupus į avikailio skrandutę, mat kurgi vargšelė būtų ėjusi pusę varsto per tokius speigus, ir todėl jis jai parūpino mažą kambarėlį, kamaraitę veikiau, pačioje pilyje, bet užtat ne per toliausiai nuo didžiulės mėlynai margintų koklių krosnies ir greta, vos už sienos, nuo apgriuvusių jo apartamentų, kur ji, kasnakt paskolinusi savo kūną rotmistrui pasinaudoti, vėliau tykiai išsliūkindavo vidury nakties pabaigti austi sapno, mat moteriai pily, pilnoj ne tik jo, bet ir rusų kareivių, būtų buvę nesaugu.

O tie ruseliai dabar buvo pagrindinis Jono Izidoriaus galvos skausmas; ir jie, ir jų pulko vadas Aksentijus Petrovičius Fominas, šešių pėdų ūgio milžinas, gimimo nuo Astrachanės; galiūnas žema užsispyrėlio kakta, plačiais stepių gyventojo skruostikauliais ir griausmingu juoku, kaip perkūnas gaudžiančiu iš po jo nugeltusį šepetį primenančių valstiečio ūsų, kurie baisingai nederėjo prie žalios ir raudonos caro pulko uniformos auksintom sagom, ir atrodė jis tarsi meškinas, kažkieno užgaida dėl juoko įvilktas į užjūrio mundurą. Ruseliai į švedų nusiaubtus Biržus atėjo kaip sąjungininkai, neva padėti vietinei armijai palaikyti tvarką ir užtikrinti taiką tame svarbiame pasienio taške, bet iš tiesų tai čia šeimininkavo jau daugiau negu pusmetį, pradžioje keldami žalą ne mažesnę nei priešas ir siaubdami apylinkes ne ką prasčiau už priešus švedus; pradžioje jie degino, grobė, skerdė valstiečius ir prievartavo vietines moteris, tarsi užsimoję jas perpisti po perėjusios prieš metus mėlynos ir geltonos spalvos armijos ir taiką užtikrinti pasėdami savo sėklą kuo įmanoma plačiau. Ir nors Jonas Izidorius Norvaiša de iure buvo paskirtas pilies komendantu, tačiau pradžioje de facto čia šeimininkavo tie rusų kareiviai su griausminguoju Fominu priešaky, ir Jonas Izidorius kartais jausdavosi esąs vos ne jų įkaitas, nes šieji čia darė ką įsigeidę, ir nuo visiškos netvarkos ir savivalės, o kartu ir baisaus pažeminimo, nes kurgi matyta, kad komendantas patsai pily būtų sąjungininkų įkaitu; šaunųjį rotmistrą gelbėjo tik tai, kad, laimei, jis anksti pastebėjo, jog pulkininkas Aksentijus Fominas savo karius laiko geležiniame kumštyje ir tieji, vakarykščiai valstiečiai, prievarta surinkti iš visut visutėlės motinėlės Rusijos platybių nuo Pamaskvės iki Uralo, paimti į kariuomenę visam gyvenimui, iki gyvos galvos, be teisės į žmoną, šeimą, namų stogą ir paprasčiausią krikščionišką gyvenimą; su vienintele prošvaiste žingsnis po kruvino žingsnio užsitarnauti karininko laipsnį su šimto rublių atlyginimu ir anksčiau ar vėliau mirti už ciesorių Petrą, klauso tik jo; taigi, suvokęs, kad tieji kareivos aklai priklausomi nuo Fomino valios, stotingasis rotmistras Norvaiša nusprendė, jog reikia rasti būdą suimti į nagą polkovniką Fominą ir šiokią tokią tvarką pilyje ir jos apylinkėse bus galima daugmaž palaikyti. Tam tereikėjo rasti to milžino Achilo kulną ir Jonas Izidorius Norvaiša iš savo patirties žinojo, kad net ir didžiausi, balsingiausi galiūnai visuomet turi kokią silpnybę, o kad baimė yra neišvengiama žmogiškosios prigimties palydovė, tą jis pats pernelyg gerai buvo patyręs savuoju kailiu. Ir nereikėjo būti išminčiumi, o tik akylesniu stebėtoju, kad ilgainiui patirtum, jog griausmingasis bebaimių ruselių vadas turi vieną pragaištingą silpnybę — neatremiamą potraukį degtinei, o bijo irgi tik vieno, ir tatai nebuvo ginkluoti Jono Izidoriaus husarai, kurie, palyginti su ruseliais, ir skaičiumi, ir savo ginkluote atrodė juokingai, mat Aksentijus Fominas labiausiai bijojo ne batiuškos caro, į kurio sveikatą taip uoliai kilnodavo degtinės kvortikę, ne jo jeneralų, o labiausiai baiminosi jo administracijos načielnikų ir jų galimų patikrinimų, mat jei tos vokiškos kanceliarinės žiurkės būtų ėmusios ir sumaniusios atlikti jo pulko reviziją, būtų aptikusios dar ir kiek trūkumų amunicijoje, kadangi vos tik Astrachanės pulko polkovnikas ir jo kariauna apsistodavo kur sėsliau, ilgesniam laikui, prisakyti pernelyg nesiaubti ir ramiai, kiek įmanoma, ten prasilaikyti, tai, žiūrėk, po truputį, po truputėlį jie pradėdavo mainyti į degtinytę tai iš pradžių šovinius, tai paskui kiek parako, o tai ir, žiūrėk, kokį šautuvą ar patrankos vamzdį ir dabar ginkluoti buvo ne tik vietiniai bravorų laikytojai, bet net ir apylinkių valstiečiai, verdantys klampų, gerai į galvą trenkiantį alų, o vienas, gerai ir pastoviai girdęs ruselius, andai, pernykštę nederliaus vasarą, net buvo įsigudrinęs žvejoti pliekdamas rusiška patrankėle į Širvenos ežero vandenis ir iš jų sau vėliau ramiausiai tinklais išsigriebdavo apglušintas išplaukusias žuvis. Tą, pirmai progai pasitaikius, polkovnikui Fominui apdairiai paaiškino ir pats Jonas Izidorius Norvaiša: siaubti ir niokoti — jiems nenaudinga, nes kas gi, kartą sunaikinus bravorus, išvarys jiems dar degtinės, negi lavonai? Ir jis pats nė nepastebėjo, kaip žingsnis po žingsnio patapo Aksentijaus Fomino vyriausiuoju superintendentu degtinės reikalams — jis jau atmintinai žinojo visus degtinės varytojus penkiasdešimties mylių spinduliu ir mažne žinojo tvarkaraštį, kur ir kada verdamas alus, tad galėjo tiems nuožmiems taikos palaikytojams parūpinti svaigalų vos spragtelėjus pirštais ir dažniausiai juos mainydavo į amuniciją; o dargi, būdamas vertas savo tėvo Kazimiero Norvaišos sūnus, polkovniką įpratino ir pypkiuoti, mėgautis tuo nekaltu malonumu, už kurį dar neseniai rusų ciesoriai nupjaudavo nosis [73] Tabako rūkymas iki 1697 m. draudimo panaikinimo Rusijoje buvo baudžiamas nupjaunant prasižengėliui nosį. , ir vaišindavo jį taboka iš savo asmeninių resursų, tiekiamų jam net ir didžiausiu sunkmečiu iš Titonių; tiesa, ne pačiais rinktiniais pjaustytais viršūnėlių lapais — kartais į vieną dalį tabako antra tiek primaišydavo ir šiaip sau džiovintų žolių, samanų ar netgi džiovintų kanapių, o ir alų dažnai skiesdavo, kad būtų daugiau, o atskiedęs šliūkšteldavo degtinės, kad tie greičiau apsineštų ir nueitų miegoti; ir kol ruseliai turėjo paėsti ir laimingi sau pusgirčiai šlitinėdavo, vakarais traukdami ilgesingas dainas prie užkurtų didžiulių apgriuvusių židinių, tol Biržų pily vyravo daugmaž taika ir ramybė, paįvairinama tik pavienių skriaudų apylinkių gyventojams; betgi šiaip daugiausia Fominas savo vyrus laikė užimtus mankštindamas juos iki devinto prakaito ar liepdamas jiems iki begalybės blizginti uniformų sagas — kardai ir durtuvai tą žiemą rūdijo, užsistovėję pakulų klakai šautuvuose pelijo, parakas drėko, o neiššauti šoviniai, tarsi pinigėliai mainomi į velnio lašus, pragaištingai seko. Tad Aksentijus Fominas, kuris nemirkteldamas galėdavo žvelgti į keleriopą priešo armijos persvarą ar prireikus kardu išskersti ištisus svetimos žemės kaimus, net išrasodavo šaltu prakaitu, vos žygūnas atnešdavo kokį laišką iš načielniko kanceliarijos, pasirašytą kurio nors jo ciesoriaus raštininkėlio vokiečio, kokio Herr Šnipšdorfo, Herr Pisdorfo ar Herr Šiksdorfo; ir tas Astrachanės milžinas prieš atplėšdamas stačiatikiškai žegnodavosi, ir tarsi mažas vaikas balsu rypaudavo: Gospodi, pomiluj slugu nižajšego, kajatsa budu, brat' dobro carskoje perestanu, nikaraj ty menia, Bożenki [74] „Viešpatie, pasigailėk savo nuolankiausio tarno, atgailausiu, carui priklausančio gero daugiau nebeimsiu, nebausk, Viešpatėliau." (Rus.) , ir tik tada liepdavo, mat patsai buvo visiškas beraštis, savo pulko pisoriui, liesam raštininkui diakonėliui išdrikusiais šiaudiniais plaukeliais, imti ir skaityti, ir pranešti, ar Viešpaties rūstybės pirštas pritrėkš jį revizijos pavidalu dabar, ar dar kurį laiką susimylės. Ir todėl Jonui Izidoriui Norvaišai pakakdavo tik švelniai užsiminti, jog parašysiąs bendrą laišką ir jo šviesybei kunigaikščiui Radvilai, ir caro kariuomenės maršalo Šeremetjevo [75] Grafas Borisas Šeremetjevas (1652–1719) — Petro I generalinis feldmaršalas, vadovavęs karo veiksmams 1709 m. superintendentui, kad šoviniai ir sprogmenys besibaigią ir reikia papildymo, ir Aksentijus Fominas jam kaltai plodavo per petį ir sakydavo: nekvailiok, prasilaikysim ir taip, ne pirmas kartas, nustok, Izydariau Kazimirovičiau, nevoliok durniaus, davaj, geriau išgerkim į tėvelio caro ir jūsų tėvelio karaliaus sveikatą, ir jis dėl kompanijos prisigerdavo ir keliskart net ėjo pertis draugystės vardan su tuo lokiu į pirtį, mat tasai didžiulis patinas kažin kaip keistai vyrišką draugystę siejo su neišvengiamai būtinu šutimu pirty nuogais pimpalais, ir paskui Jonas Izidorius ilgai peršalęs sirgo, mat išsipėrus beržinėm vantom Aksentijus Fominas žūtbūt jį tempdavo laukan ir užbaigdavo ritualą per traškantį speigą nuogas griūdamas į apledėjusią pusnį, visas raudonas, garuojantis, riaumojantis tarsi meškinas, ir įgriuvęs ant nugaros dar mėgdavo kvatodamas rėkti: Izydor, a takoję vidal?! [76] „Izidoriau, ar kada matei tokį dalyką?" (Rus.) — ir paleisdavo iš savo gauruotos subinės trankią karštą bezdalų salvę tiesiai į pusnį, tokią galingą, jog net toje vietoje, tarp dviejų sėdmenų paliktų apskritų įspaudų, dar giliau ištirpdydavo sniegą, ir ne, Jonas Izidorius tokio dyvo niekad nebuvo matęs ir kartą po tokios pirties apsirgęs turėjo gražaus laiko kiek filosofiškai pamąstyti, jog ruso net ir paperdimas palieka pėdsakus, o jų, lietuvių, visi poelgiai — tarsi burbulai vandeny, ir ne tik bezdalų artilerijos srityje, betgi ir pastarųjų dešimtmečių politikoje.