Kristina Sabaliauskaitė - Silva rerum II

Ir rytojaus dieną jie abu išrikiavo savo vyrus pilies kieme, tiesiai priešais apgriuvusias įėjimo arkadas, idant paskelbtų jiems instrukcijas, kaip elgtis ateinančios užkrato epidemijos akivaizdoje, ir su jais dabar stovėjo medikas Jonas Rakovas, tas nedidelis pilkas, nedrąsus žmogutis juodais miestiečio rūbais ir balta apykakle, kurio, iš tiesų, sprendžiamoji galia nuo šiol buvo lemiama pilyje ir jos apylinkėse, o jie tebus tik tvarkos palaikytojai ir jo įsakymų vykdytojai, ir štai šitaip, per vieną naktį, Biržuose persiskirstė galia, betgi, kaip kad būna gyvenime, galybė iš tiesų priklausė aklam atsitiktinumui, mat jiems bedalinant įsakymus išrikiuotiems kareiviams, kaip tik tą akimirką, kai Jonui Izidoriui į galvą dingtelėjo mintis, jog vis dėlto galgi bus tvarka ir jie, su Viešpaties pagalba, kaip nors išgyvensią, staiga jį tiesiai krūtinėn bloškė kažin kokia baisi jėga, pargriovė jį tiesiai ant sniego, ir, stebėtina, jis pats save ir išvydo — gulintį tiesiai ant pusnies, o po juo, po aukso galionu apvesta uniforma, tarsi rašalas, ką tik pralietas ant popieriaus lapo, plėtėsi kraujo raudonis, ir jis kaži kaip keistai, iš viršaus, dar matė Aksentijų Fominą, besigalynėjantį su Barbora Statkute, dar regėjo, kaip šisai jai iš rankų išplėšia pistoletą, dar girdėjo jį šaukiant iž, ty, bliad' pogannaja [87] „Ak, tu supuvusi kekše.'' (Rus.) , dar spėjo pastebėti, kaip, garsiai pokštelėjus, jos kaktoje atsiveria maža kruvina skylutė ir ji susmunka sukinyje, tarsi darydama įmantrų reveransą savo pačios mirčiai, dar matė, kaip prie jo paties pripuola Jonas Rakovas, bet paskui tas vaizdas nutolo, it žvelgiant į atvirkščią žiūroną; taip, tatai buvo tarsi žiūrono vamzdis, jis tolo ir kilo aukštyn, ir jau nebematė, kaip jau pakrikę kareiviai ilgai ginčijosi, kas vis dėlto ten įvyko, mat viskas nutiko greitai, vos per kelias akimirkas, bet galiausiai sutiko visi dėl vieno — pirmasis Barborą Statkutę, nusitaikiusią į rotmistrą Norvaišą ir pro ašaras kažin ką šaukiančią apie tėvą, pastebėjo pulkininkas Aksentijus Fominas, jis šoko jos sulaikyti, jam pavykę nukreipti pistoleto vamzdį šonan, tačiau išlėkusi kulka likimo užgaida atšoko nuo sienos ir pataikė tiesiai į rotmistrą; o apmaudžiausia buvo tai, kad, Fomino liudijimu, sprendžiant iš to, kaip ta mergšė taikėsi, jei ne įnoringas likimo rikošetas, toji kulka veikiausiai nebūtų nė kliudžiusi.

Kaip apmaudu — mąstė garbusis Aaronas Gordonas rankose laikydamas ką tik atplėštą savo buvusio mokinio, cyruliko Jono Rakovo laišką, datuotą Biržuose dar prieš Velykas, o dabar jau buvo pats vidurvasaris, — kaip apmaudu, jog tas įdomus laiškas taip pavėlavo, juk aprašinėjo stebėtinai įdomų valstiečių prietarų atvejį: kaip tieji nuo maro mirusį vaikelį palaikė kraugeriu ir kaip su juo susidorojo, mat tam, jau būnant negyvam, praėjus kelioms paroms po mirties iš burnos ištekėjo kraujas, betgi tai, Gordono galva, tebuvo paprasčiausias mechaninis irimo procesas, mat tokių, atsiprašant, „kraugerių" jis dabar galėjo prisižiūrėti iki soties — gatvėse, skersgatviuose, aikštėse, miestiečių namuose — nesgi kūnuose, net ir po to, kai jų nuo maro mirusių savininkų sielos seniai jau buvo juos apleidusios, visgi kažkas vyko — gal tino pažeisti plaučiai, o gal toliau tvinko apnuodytas kraujas, kol galiausiai išsiverždavo srovele negyvėliui tiesiai iš burnos, brrr, ne itin malonus vaizdas, kaip ir pajuodę nuo maro pirštų galai su baltom apnašom, kaip ir pritvinkę bubonai pažastyse, kirkšnyse ir visur kitur, kraupu, tą jis turėjo pripažinti, betgi vis vien nepaprastai įdomu; jis būtų daug ką atidavęs už tai, kad galėtų pavirsti mažyte vos įžiūrima kirmėlaite ir įsibrovęs į kūną žiūrėti, kas gi ten vyksta jo viduje po mirties.

Kūno stebuklai kartais buvo išties nepaaiškinami, kaip ir tas kitas nutikimas, apie kurį rašė Rakovas — kaip Biržuose per baisų pavydo ar keršto tumultą [88] Riaušes, neramumus. (Sen. žarg.) kaži kokia suvedžiota moteriškė nušovė tenykštį komendantą, rotmistrą Joną Izidorių Norvaišą; nenušovė iki galo, tiesą sakant, nes ne pati pataikė, bet jį kliudė nuo sienos atšokusi kulka, tiesiai į širdį, tačiau tasai stebėtinai nemirė, bet buvo be sąmonės jau trečia savaitė, nemirė ir tiek, nors aplink žaizdą prasidėjo baisus kūno puvimas, dėl kurio mėsos po dedamais tvarsčiais tiesiog iro gabalais, dievaži, Rakovas rašė pirmąkart matąs tokį atvejį, nežinąs, ką daryti, nes krūtinėje atsiverianti tiesiog baisi skylė, nors imk ją kuo ir užlopyk, na, bet Aaronas Gordonas čia jam niekuo negalėjo padėti, nesgi būtų pataręs įdėti ton vieton ploną auksinę plokštelę ir — galgi, galgi — tas filosofų metalas, prie kurio nekimba jokia nešvara, būtų apsaugojęs kūną; betgi laiškas atėjo šitaip pavėlavęs, kad vargšas rotmistras dabar jau seniausiai buvo miręs nuo užkrėtimo; išties apmaudu, kad taip pavėlavo.

Tik stebuklo būta išvis, kad laiškas jį pasiekė nepaisant maro, mat Vilnius jau buvo visiškai uždarytas nuo ankstyvo pavasario, ir pro miesto vartus be magistrato leidimo nebegalėjai patekti, betgi, žinoma, kur tik draudimai — ten ir išmoningi būdai juos apeiti, o žmogiškasis neklusnumas, kaip ir maras, galėjo įveikti net storiausias sienas. Pradžioj, tiesą sakant, miestas vartus užvėrė ne marui, o minioms išbadėjusių vargšų, išgyvenusių pernykštį nederlių ir neregėtus praėjusios žiemos speigus — vien tam, kad išliktų gyvi ir kankintųsi iš alkio, mat apylinkėse jau viskas buvo tuščia kaip iššluota, gyvuliai išskersti, javai — sunaudoti, ir prasčiokai ėdė, ką tik galėjo — laukinius paukščius, kiškius, graužikus, šunis, kates, sliekus, iš bado kritusius gyvulius, o valkatos padegdavo tvartus su gyvais galvijais ir juos, taip apkepintus, puldavo ryti tiesiai iš žioruojančių degėsių; o kalbėta, jog padugnės valgė jau net vienas kitą, ir pasakota, jog vienas Vilniaus apylinkių smuklininkas ir jo šeimyna išbadėjusius pakeleivius viliojo vos ne mylią sklindančiu keptos mėsos dūmeliu, o susigundžiusius ir užsukusius į jo užeigą — užrėmę duris ir langus mildiai apsvaigindavo, nužudydavo ir iškepdavo, naujo kepsnio kvapu vėl ieškodami patikliųjų. Visut visutėlių šių istorijų Aaronas Gordonas nebuvo linkęs imti už gryną pinigą, mat negandų laikais visuomet klajojo siaubingi gandai, betgi klaikių nutikimų nestigo ir jis neabejojo savo paciente, ponia Uršule Birontiene, kuri pati jam rodė prelato Zaluskio laišką, pasakojantį apie tai, jog septynios mylios nuo Vilniaus kaži koks vyras, kuris su savo prietelka buvo nuodėmėj sugyvenęs kelis vaikus, papjovė ir suvalgė savo paties mažiausiąjį kūdikį, o juo nepasisotinę — užmušė ir išsivirė savo labiau įmitusį septynmetį, mat šitas atvejis buvo pasiekęs ir miesto valdžią, ir teismą, kol tas dar dėl maro nebuvo paleistas, tad turėjo būti tiesa.

Tad Aaronas Gordonas buvo linkęs tikėti kai kuriom baisybėm, nes pats savo akimis matė, kaip įsisiautėjęs maras ne tik šienauja gyvybes, bet ir pažadina žmogaus prigimty snaudžiantį kraupiausią blogį, baisesnį nei kokio žvėries. Dar pavasarį, vos pradėjus mieste, tiesiog gatvėse, kristi pirmiesiems, žmones piktino valkatos, kišenkrausčiai ir marodieriai, tiesiantys ranką į negyvėlių gerą — o dabar jau tai nieko nebestebino, nes dėjosi ir kur kas baisesnių dalykų, ir miesto gatvės priminė tikrą pragarą, o žmonės — tik žmogiško pavidalo padarus, nes tai, ką jie darė, pranoko bet ką, ką žmogus galėtų susigalvoti; taip, Vilnius dabar buvo kaip pragaras — dieną tvoskė vasaros karštis ir tvyrojo keistas ūkas, pro kurį vargiai prasimušdavo saulės spinduliai, o temstant jis išsisklaidydavo ir saulėlydžiai buvo žioruojantys, ryškūs tarsi pragare, pro kūrenamų laužų dūmus ir liepsnų atšvaitus visas miestas išrodė rausvai raudonas it paskerstas kūnas ant Šėtono aukuro, iš kurio tik stirksojo juodi varpinių kryžiai ir varinių kupolų krūtys, ir dvokė jis su niekuo nesupainiojamai salsvai, kaip kad dvokia deginama žmogiena, kurios smarsas maišėsi su svaigiai smilkoma mira ir olibanumu, mat bažnyčiose buvo dieną naktį aukojamos mišios ir gausiu smilkymu saugotasi nuo užkrato, bet tatai negelbėjo, ir žmonės dvėsė tiesiai šventoriuose, ant slenksčių, ant marmurinių grindų, ant turkiškų kilimų prie auksinių altorių, nuo kurių šventieji ir angelai susirūpinę žvelgė į šitą agoniją; dvėsė ne po vieną, o draugiškai, dešimtimis; keliavo pas savo Sutvėrėją mišrioje draugijoje, nepaisydami amžiaus, lyties, luomo, pajamų ir politinių įsitikinimų — vienądien trisdešimt prie Dominikonų, kitądien — septyniolika prie Švento Kazimiero, keturiasdešimt du Žvejų priemiestyje prie Šventų Petro ir Povilo, kur meldėsi Maloningosios Dievo Motinos, Užtarėjos nuo Maro paveikslui, po nakties — penkiasdešimt trys prie Katedros, aštuoni prie Bazilijonų, devyni prie Aštriųjų vartų, šeši pas Šventą Teresę ir basąsias karmelites; o pro rausvus dūmus, pro smilkalus ir pro rūmus kreivom gatvelėm ir skersgatviais tarsi Paskutiniojo teismo dieną aidėjo ir gaudė bažnyčių varpai, kuriems pažeme tarsi choras atitarė mirštančiųjų aimanos ir kriokimas, kartkartėm pertraukiamas skardaus, vienišo, dar gyvo ar jau dūšelę atiduodančio kūdikio verksmo; tad netrūko net muzikos, visas miestas dabar buvo tarsi didelis rausvai nutviekstas pokylis, kuriame viešėjo, vaišinosi iki apsirijimo ir iki nukritimo, net pasikėlusi sijono padurkus, šoko Mirtis. Ir būta netgi tokių, kurie, išprotėję ir paveikti tokio siaubo, norėjo sau prisiskirti nuopelnus už įsiplieskusį marą, didis Hašeme, dažniausiai valkatos ar šiaip nevispročiai, kaip kad tas Jokūbas Šumilas, kurio taip ir nepagavo, kuris pabėgo iš miesto, bet prieš tai puikavosi apkrėtęs jau ne vieną Karūnos ir kunigaikštystės miestą ir kuris Rotušės aikštėje balsu gyrėsi su savo bendru Martynu Moravskiu, primokyti varšuviškės raganos iš Naujamiesčio, vardu Regina, taisę tam tikrą mostį [89] Tepalą. (Sen. žarg.) iš numirėlių smegenų bei žarnų ir džiovintų rupūžių miltelių, juo tepę miestiečių slenksčius ir staktas ir šitaip skleidę užkratą, šaukdami ir kvatodami it pablūdę „Šėtonas su mumis!", tarsi dybukų apsėsti. Tokių apsėstųjų Aaronas Gordonas dabar jau buvo prisižiūrėjęs lig valiai; keista, kaip šita didi nelaimė gojus skatino ne telktis prieš marą, bet dar labiau kenkti vienas kitam, ir jis niekad nepamiršiąs to baisaus, bubonais nusėto ligonio, kuris štai šiaip sau, nei iš šio, nei iš to, jo akyse, čia pat prie Dominikonų ir Vokiečių gatvių kampo pripuolė prie niekuo dėtos pro šalį ėjusios moteriškės, miestietės, kuri dargi buvo ir padėty, ir užgriuvęs ant vargšės nėščiosios, pargriovęs ją žemėn, puolė drėksti jai rūbus, bučiuoti į lūpas ir juokdamasis šaukti: „Kad aš pats mirsiu, tai dvėsk ir tu!"; o tuo, kad maras juo užsikrėtusiems prieš pabaigą jaukė protą ir žadino geidulius, tai jau seniai nereikėjo stebėtis, ir pirmieji ištvirkavimui atsidavė kilmingieji, tie, kurie nespėjo pabėgti iš savo posesijų užvertam mieste, ir šeimų tėvai ėmė žagint jaunas namų tarnaites, o kai kurie — dargi ir tikras dukras, seserys pradėjo sanguliaut su broliais, o garbios motinos atsidavinėjo bernams ar ištvirkavo viena su kita, ir net kai kurie kunigai tarsi pagonys naudojosi savo vargšais klapčiukais, visi sakydami — „kas gi iš to, vis tiek visi mirsma, vis tiek keliausma pragaran, jau dabar čia pat pragaras prieš mus atsivėręs", ir net pamaldžiausieji, nuosaikiausieji patylom ėmė gašlauti, tiesa, vėliau nuoširdžiai atgailaudami; o ką jau kalbėt apie valkatas ir prasčiokus, kurie dažnai kergėsi čia pat, it šunys, aikščių sutemose, skersgatvių užkaboriuose, bromose, ir Aaronas Gordonas visa tai matydamas, keliskart gatvės prieblandoj vos neužlipęs ant tų purvinų, pro skarmalus šmėžuojančių besiporuojančių kūnų, kurie iš bedančių burnų leido priešmirtinį dejavimą primenančias gargaliuojančio malonumo aimanas, susimąstydavo, jog visai gali būti, kad maras ne tik naikina kūną, bet ir jaukia protą, o vienas iš galimų simptomų — ir padidėjęs gašlumas.