Kristina Sabaliauskaitė - Silva rerum II

Tad dabar Jonas Izidorius Norvaiša kiekvieną rytą atsibudęs pasidžiaugdavo vis dar tebesąs gyvas, naktį neperrėžta gerkle, nes rusai, palikti be vaistams saugomos degtinės, vos su vienu kitu kasdieniu šlakeliu, niršo ir darėsi vis labiau nevaldomi; Fominas — ir tas, apmažinus racioną, darėsi vis ūmesnis ir ūmesnis; ir po skurdžių pusryčių rotmistras pasitiesdavo ant stalo apdryžusį dėmėtą apylinkių žemėlapį ir švino pieštuku kryželiu žymėdavo miestelius ir kaimus, kuriuose jam pranešdavo apsireiškus užkratą, ir tieji taškai grėsmingai artėjo link Biržų, ir jų itin daug jau buvo toje Žemaitijos dalyje, kur plytėjo jo žemės, Milkantai ir aplinkiniai išbarstyti dvarai, betgi Milkantai buvo pakankamai nuošalūs; tai, kas taikos metu buvo to užkampio prakeiksmas, siaučiant negandoms jiems buvo tikras išsigelbėjimas — toli nuo pagrindinių kelių, toli nuo priešų kariuomenių trempiamų takų; Varniai, Tverai ir Telšiai, regis, kentėjo labiausiai, o betgi ir kur kas arčiau, į rytus ir į šiaurę, vis arčiau ir arčiau Biržų dažnėjo pranešimų apie kritusius gyvulius ar apie išmirusius dvarus ir sodybas, ir Jonas Izidorius Norvaiša turėjo aiškius ir negailestingus nurodymus, ką daryti stabdant užkratą, ir ne jo kaltė buvo, kad jis vykdė įsakymus.

Pirmasis jų apylinkėse krito Statkų vienkiemis, ir iš pradžių niekas neatpažino užkrato, mat pirma sukruto apylinkių valstiečiai, o vėliau ir jis, ir jo kareiviai nujojo įsitikinti pasklidus kalboms apie vaikelį, mįslingai virtusį kraugeriu — pasirodo, tai buvo ne kas kitas, kaip Barboros tikras pusbrolis, ūmai sunegalavęs ir per tris dienas atidavęs dūšelę Viešpačiui, tačiau kraupiu dyvu tapo tai, kad vargšelį pašarvojus po antros nakties budynių raudotojos pastebėjusios, jog iš mažojo burnos ištekėjusi kraujo srovė, o visi gyvuliai tvarte ūmai kritę, ir viskas sodiečiams čia buvo aišku — amžiną atilsį vaikelis 149 Petrelis Statkus virto vilkolakiu, išsiurbė galvijams kraują ir kitą naktį vėl prisikels troškulio kamuojamas — dabar jau kaimyninių ūkių tvartuose; tad patsai tikras vaikelio tėvas, nenorėdamas užtraukti negandos kaimynams, savo rankomis dalgiu vargšui lavonėliui nurėžė galvą, o širdį persmeigė nusmailintu šermukšnio kryžiumi, ir visas Statkų sodžius dabar priminė širšių lizdą, visi laukė, kas bus, ar vilko kraujas tik nepasklido po apylinkes, ir kai jis su keliais vyrais ir tvirtovės mediku Jonu Rakovu nujojo pasižiūrėti tų vilkolakio monų ir ar tikrai gyvuliams išsiurbtas kraujas, vos įėjus į trobą Rakovas jį perbalęs už rankovės tuoj pat ištraukė laukan ir ten, už trobos kampo, užsispaudęs nosį ir burną skepeta, paklaikusiomis akimis, drebančia lūpa pranešė jam žinią — maras, jie visi serga maru, ar jis pastebėjęs, kaip kosti vaikelio motina, o tėvas — karščiuoja, ir ar ponas rotmistras atkreipęs dėmesį, kad tėvo pirštų galai jau bepradedą juosti? Ar ponas Rakovas esąs tuo tikras, dar perklausė Jonas Izidorius Norvaiša; tikras, tikras, kaip Dievą myliu, tikras, kaip kad tikiu mūsų Viešpatį ir Jo išganymą — patikino jį Jonas Rakovas, ir tada rotmistras nieko nebesakė, tik davė ženklą savo vyrams apgręžti arklius iš kiemo, persižegnojo, nusikabino nuo juostos parako ragelį, iš jo kiek nubėrė ant žemo šiaudų stogo krašto, išsitraukė titnagą ir skiltuvą, drėskęs jį įgudusiu rūkoriaus mostu išskėlė kelias tikslias kibirkštis, tiesiai ten, kur reikia, tiesiai ant parako, ir įsitikinęs, kad liepsnos liežuvėlius godžiai pasigauna stogo šiaudai, žengė kelis žingsnius atgal, prie savo arklio, nuo balno išsitraukė abu užtaisytus pistoletus, vieną raižyta dramblio kaulo, kitą — sidabru puošto juodmedžio rankena, nurišęs nuo kaklo šerpę apsivyniojo ja burną ir nosį, pasistatė šubos apykaklę, pamojo vienam savo vyrų padaryti lygiai tą patį ir sekti jį, ir jiedviem įėjus į trobą viskas truko žaibiškai: keturi sausi pokštelėjimai, it kas laužtų nudžiūvusias šakas, trys riktelėjimai, paskui jie išėjo iš trobos, Jonas Izidorius — paskutinis, nešdamas ant kruvino kardo pasmeigtą pakulų kuodelį, kurį jis nukabino nuo ratelio prieverpstės, jį numetė ant sniego, savo kardą kelias akimirkas palaikė virš stogo liepsnos, tada nušluostė į pusnį, įkišo atgal į makštis, pasidairė kokio pagalio ir radęs prie malkinės sausą pušaitės kamieną jo galą įsuko į tas pakulas, šokęs į balną prikišo prie degančio stogo ir davęs vyrams ženklą trauktis pats paragino žirgą šuoliu, jodamas pro trobą, pro klėtį, tvartą, pašiūres, braukė tuo ką tik padirbtu deglu, tramdydamas piestu stojantį liepsnų pasibaidžiusį arklį, tačiau prajojo nuosekliai, tarsi jodamas ratą kareivinių kiemu per pratybas, o baigęs numetė deglą į pusnį ir, įsitikinęs, jog ugnis linksmai ūždama ir spragsėdama kibirkščių šuorais šauna į apniukusį žiemos dangų, paragino savo būrelį ir dar atsisukęs paskutinįkart pažvelgė į sodybą, į liepsnas, kurios dabar tarsi abejodamos dar pasiblaškė į šonus, kairėn, dešinėn, pažeme, bet paskui vėl šovė aukštyn, tarsi atnašaudamos Jono Izidoriaus paaukotą auką — Barboros dėdę Simoną, jo žmoną, dvi dukras ir sūnų, dar nepalaidotą vargšelio Petrelio kūnelį neobliuotų lentų karste su širdin įsmeigtu šermukšnio kryžiumi ir bjauriu dalgio randu ant kaklo, taip pat Barboros tikrą tėvą Povilą Statkų, savo nelaimei, nusprendusį tądien aplankyti nelaimės ištiktą brolį; ir Jonas Izidorius dar persižegnojo vieną kartelį ir, apsukęs nirtulingai trempiantį, liepsnų besibaidantį žirgą, paragino jį šuoliais, idant pavytų savo būrelį.

Tądien jie sunaikino dar tris sodybas su užkratu, kurių namiškiai apraudoti ar šiaip iš smalsumo, savo nelaimei, buvo nuėję pasižiūrėti vargšo Petrelio, iš viso — daugiau nei tuziną žmonių ir vieną klajūną valkatą, kurį sutikę kelyje paklausė, ar tasai negirdėjęs apie vilkolakiu virtusį vaiką. „Kur ten, ponuli, ne tik kad girdėjau, pats mačiau savo akim, kaip Dievą myliu, gulėjo troboj pašarvotas, kruvina burna ir persmeigtas kryžium", — ir tuo prisipažinimu elgeta pats pasirašė sau mirties nuosprendį; jo kūną vyrai sudegino čia pat palaukėj, ant sniego, apdėję šakom iš netolimo miško, betgi, bent kiek jie žinojo, tai buvo visut visi prisilietę prie nežinia iš kur atkeliavusio maro, o ir dabar dar ir jie patys jau turėjo su juo reikalų, ir Jonas Izidorius niekam nesakė, bet buvo ir pats pasiryžęs tą patį padaryti sau ir saviems, ir dar tai šeimynai, kurios sodybą jie užėmė, idant palauktų kelias dienas prieš grįždami į Biržus, kad įsitikintų, jog patys nenešą užkrato. Jie ten praleido keturias dienas: perdamiesi pirty, smilkydami ir gerdami Rakovo čia pat sutaisytus karčius antpilus, ir nieko nesakydami vargšams valstiečiams, kurių skurdžią pastogę užėmė ir maisto atsargas tuštino. Betgi, regis, nė vienam iš jų nepasireiškė pragaištingi simptomai; nieko, kas galėtų medikui sukelti kokį nors įtarimą, jog užkratas prikibo prie Jono Izidoriaus vyrų; ir tas keturias dienas, kurios prailgo kaip keturi šimtmečiai, rotmistras praleido tikėdamas, kad ir jam pačiam pakaks pasiryžimo sustabdyti marą pačiais savimi.

Tik štai grįžus į Biržus, jų laukė prastos naujienos — mat garsas apie marą visgi pasklido, ir nors mirtini užkratai vis prasiausdavo, kiek seni žmonės paminė, kas dvidešimtį, dešimtį ar kas penkerius metus, betgi šio būta kitokio — sklido kalbos, kad nuo jo bene visa Prūsija išmirė pernai, kad miršta visa Žemaitija ir kad į Vilnių ir Trakus jau nebeįleidžiami atvykėliai, baiminantis epidemijos, ir lyg būtų buvę maža nederliaus, tai dabar dar ir maras artėjo neišvengiamai ir kažkodėl, betgi greičiausia nuo nuolatinio badavimo, dabar visi tarsi išprotėjo — metė įprastinius darbus, nustojo ruoštis pavasariui, lyg tas nebeišauštų, ir užuot saugojęsi — meldėsi it išprotėję, o Aksentijus Fominas, likęs apgriuvusios tvirtovės šeimininku, užuot ėmęs į nagą Biržus ir palaikęs tvarką, nuveikė tik tą, kad su keliais vyrais aptiko Rakovo slėptuvę ir, numušę spyną, aptiko jo karčiuosius spirito antpilus, ir dabar užtat Biržų pily antra diena vyko šventė — ne tik kieme, bet net ir menėse ant akmeninių grindų liepsnojo laužai, virš kurių sukosi paskerstų jaučių ir kiaulių iešmai, aidėjo dainos ir šlitinėjo apgirtę, atsilapoję kareiviai stiklinėm akim, kažkur pakampėse buvo girdėti atsitemptų ir išniekintų moterų kūkčiojimai, ir Jonas Izidorius Norvaiša tik tuomet susizgribo, jog Užgavėnės, ir jos čia dabar atrodė tarsi tikras velnių balius, tarsi būtų atsivėręs pats pragaras tarp šitų aprūkusių, svilėsių, nešvaros ir pagirių tvaiko pritvinkusių griuvėsių su pakreiktais šiaudų guoliais ir šlapimo deltomis koridoriuose, kuriuos jis paminė visai kitokius — su apmušalais ir kilimais, su paveikslais ir veidrodžiais, staltiesėm ir sidabru, su karaliais ir jų prašmatniom kekšėm, su uniformuotais generolais ir it stygos išrikiuotais kariais; dabar viskas priminė tik girtų dykūnų knibždėlynę ant suirusio žmogiškojo orum o ir tvarkos lavono; sic transit gloria mundi [82] „Taip praeina pasaulio šlovė." (Lol.) , pamanė Jonas Izidorius, žvelgdamas į tą vaizdą, kuris jam dabar priminė tikrą mūšio lauką, nusiaubtą šėtoniškosios tamsybės armijos. Ir jį užplūdo toks pyktis, toks nepaaiškinamas pyktis, tarsi būtų pratrukęs ilgai tvinkęs nuoskaudų pūlinys, tokia neapykanta švedams, ruskiams, Fominui, visam pasauliui, o labiausiai — neapykanta sau pačiam ir savo paties bejėgiškumui ir menkystei, savo paties krauju suteptoms rankoms ir savo apgailėtinai daliai; aklam likimui, lėmusiam jam gyventi būtent dabar; po velnių, kodėl būtent dabar, už ką, už kokias nuodėmes jis dabar tėra tarsi bevalė jomarko lėlė, tampoma už laiko, istorijos ir aplinkybių siūlų Aukščiausiojo, o gal priešingai — paties Šėtono pajuokai? Jis pasijuto toks pavargęs, toks velniškai pavargęs; pasijuto tiesiog geidžiąs, kad jį kas nušautų ir užbaigtų šitą beprasmybę, kad užbaigtų jo kančias, užmuštų tarsi sergantį šunį ar apšlubusį arklį, tebūnie, po paraliais, jis dar jiems parodys, šitai šunaujai; ir varomas susikaupusios neapykantos, tarsi patrankos sviedinys vamzdyje padegto parako, jis priėjo prie Fomino, kuris išsidrėbęs prie židinio girtas, sotus ir patenkintas pasisodinęs ant kelių sau glamžė Barborą Statkutę, išdidžią, tarsi būtų tikra polkovniša [83] Pulkininkienė. (Žarg. rus.) , o dabar įdėbė į jį pašaipias akis; ir išsitraukė ne pistoletą ir juolab ne kardą, o tai, ką tokiam purvinam būrui, likimo užgaida įvilktam į pulkininko uniformą, paprotinti ir derėjo ištraukti — jojimo rimbą, ir šniojęs jam per pečius pratrūko: ak tu, hołota, tu, šunie, ak tu purvinas baudžiauninke, tai toks iš tavęs pulkininkas, toks iš tavęs karininkas, taip tu tvarką palaikai, tokį tu pavyzdį savo vyrams rodai, taip tu savo caro įsakymus vykdai? — ir Aksentijus Petrovičius pats negalėjo patikėti šituo lietuvių rotmistru, pakėlusiu rimbą prieš caro pulkininką ir dar jo vyrų akivaizdoje, betgi kažkas buvo jo akyse, gal beatodairiška galia, galgi prieštaravimų nepripažįstantis aukštakilmio valdingumas, o gal — visiškas mirties baimės nebuvimas ir nuginkluojanti panieka, o gal ir tai, kad kirčiai Aksentijaus Petrovičiaus Fomino atminty pažadino prisiminimus apie rykštes, kurių kažkada gaudavo nuo savo tėvo, o vėliau — nuo armijos puskarininkių, nuo karininkų, kol pats pradėjo imti knutą [84] Rimbą — Rusijos armijoje buvusią populiarią kareivių drausminimo priemonę, perimtą iš vokiečių armijos. į rankas, ir kažkas čia buvo, kad Aksentijus Fominas visuomet jautė nevalingą pagarbą tam, kurio rankose buvo rimbas, o vadinasi — galia ir viršenybė; tad jis nevalingai pašoko ir nė pats to nejausdamas kaukštelėjo kulnais ir atidavė pagarbą, tai buvo įprotis, stipresnis už jį patį, o susizgribęs dėl to, kas ką tik įvyko, jis nesugalvojo nieko geriau, kaip tik oriai išsisukt, todėl, išsitraukęs kardą, jo plokštuma šniojo keliems savo vyrams per šonus ir visiškai netikėtai, vėl perėmęs karinę valdžią į savo rankas, jiems griausmingai sukomandavo: končiat' bezobrazije, a nu vsem vstat', smirno, izbu opustošit' [85] „Nustot dykinėt, visiems stot, ramiai, atlaisvini patalpas." (Rus.) , ir menė ištuštėjo tarsi ranka pamojus, ir, jiems likus vienudu, Jonas Izidorius tik abejingai klestelėjo ant vienos iš likusių aplūžusių odos kėdžių suktom tekintom kojom, pavargusiai sukryžiavo pušnim apautas kojas, išsitraukęs pypkę užsirūkė ir pranešė, kad apylinkėse jie ką tik sunaikino keturis maro židinius, tad polkovnikas gali rinktis — arba laikytis drausmės tvirtovėje, arba tęsti pijatyką [86] Girtuoklystę. (Żarg. lenk.) ir netvarką ir toliau, ir jei taip, tai tik laiko klausimas, kada visas miestas, visa tvirtovė ir jie patys visi išdvės nuo epidemijos. „Dabar ne metas varžytis, kuris viršesnis, panie pułkowniku, — kalbėjo Jonas Izidorius, sudėdamas visą panieką į tą „poną", — dabar didžiausias ponas ir viršininkas čia bus ponas medikas Rakovas ir tai jo įsakymų turėsim klausyti, kad, Dievas duotų, išsisuktume su mažiausiu skaičiumi aukų", ir jis atlaidžiai pratiesė Fominui pasivaišinti savo tabakinę su geriausiu tabaku, dovanotą šviesiausiojo kunigaikščio Radvilos ir puoštą tamsiai rudu ereliu iš vėžlio kiauto, meistriškai įtaisytu į paauksinto sidabro dangtelį, et, betgi ar buvo dabar prasmės taupyti geriausią tabaką, dabar, kai jis buvo toks pavargęs ir dar tiek visa ko laukė jo priešaky?