Kristina Sabaliauskaitė - Silva rerum II

Viešpatie, aš virstu viena iš jų, nenuostabu, kad mano net vaikas utėlėtas, dar spėjo pagalvoti ji prieš prapliupdama tyliom ašarom, kuriomis sroveno gailesys ir pati tikriausia panieka bet kokį orumą praradusiam savo atspindžiui, panieka pačiai sau, ir bet kas buvo geriau už tai, ką ji matė dabar veidrodyje — bet kas, net ir nusidėjimas su švedu, net ir mirtinos nuodėmės, net ir pati mirtis buvo geriau už tylią kapituliaciją, už tąjį nebylų pralaimėjimą prieš karą, vargą, skurdą ir užkampio dėsnius; už tą vienintelę gyvulišką užkampio tiesą, besirūpinančią tik tuo, kad būtų ką įdėti burnon ir išlikti tuose šaltuose nevilties tyruose, kuriuose gali išgyventi tik be atodairos nuožmūs ar be galo buki. Ji verkė, kol aptirpusioms žvakėms liko degti vos per du pirštus, ji verkė tol, kol baigėsi ašaros ir liko tik viena — pasiryžimas išlikti tuo, kuo ji gimė, Ona Kotryna iš Kotovičių, ir tapti tuo, ką likimas jai lėmė — Norvaišiene, Milkantų ponia, o tam, ji nusprendė, tereikia dviejų dalykų — surankioti išdrikusius savo orum o likučius ir išlikti savajame luome; o tam pasiryžo bendrauti tik su savo kilmės žmonėmis ir netgi žinojo, kaip tą padarysianti.

Kitą rytą ji pradėjo nuo maudynių senoj vario vonioj, kurią liepė iššveisti, ištiesti paklode ir pripilti pašildyto vandens; nusipraususi ji taisėsi, šukavosi ir puošėsi kur kas kruopščiau, nei kad buvo tą dariusi per praėjusius metus; beveik taip pat kruopščiai, tarsi vis dar gyventų Vilniuje ir ruoštųsi tądien pasirodyti kurioje nors iš kilmingų svetainių; jai susitvarkius, atėjo eilė Teofilei, kurią, besispyriojančią ir besiaikštijančią, daugiau nei valandą jiedvi su Kasiule šukavo tankutėlėm utėlinėm šukom, paskui trinko galvą ir prausė toj pačioj vario vonioj, kruopščiai rengė ir varstė švariais drabužiais ir, užuot senu papratimu leidusi jai be tikslo maldinėti po namus ar maltis oficinoje su tarnų vaikiščiais, nusivedė į biblioteką, kurioj iš anksto liepė pakurti židinį, ir, pasodinusi išpraustą, sušukuotą nenuoramą prie atverstos knygos bei suradusi skalūno lentelę, liepė jai ranka perrašinėti parinktą katekizmo skyrelį. Ona Kotryna po ano atmintino nepavykusio pirmojo nuodijimo, pasibaigusio tuo gėdingu gašlumo proveržiu, tiesą sakant, daugiau ir nebuvo šitam kambary; tos aistros nusiaubtos vietos privengė ir ji, ir, keisčiausia, pats švedas, kol dar tebebuvo gyvas, apeidavo tą rūmų kertę, ir nors tarnai seniausiai buvo aptvarkę knygas, tačiau šis tas Onos Kotrynos akiai vis dar tebeliudijo anuomet siautusio ano aptemimo gaivalą — nuo karnizo nudriskęs užuolaidos kampas, už pulpito užkritusios kelios knygos iš to pragaištingo jų srauto, anuomet nuklojusio grindis, ir ji paminė tą popietę, tą kaltą atsipeikėjimą ant knygų šūsnies, viena jų buvo Theatrum Diabolorum, kažkur jau tarnų tvarkingai padėta atgal lentynon, o kita, Norvaišų familijos silva, gulėjo čia pat, prie pulpito, dar šalia jos buvo užkritusi panaši, įrišta į dailią spaustą odą, bet rašyta ranka, ir atvertus priešlapius tituliniame puslapyje tebuvo įrašas seniai mirusia, nes ne jos vyro, o jo tėvo ranka — Diariusz Kazimierza z Milkond Narwoysza od Roku Pańskiego 1680 [69] Kazimiero II Milkantų Norvaišos dienoraštis nuo 1680 m. (Lenk.) , ir ji su pasimėgavimu ir keistu smalsumu atsivertė tą savo mirusio šešuro dienoraštį, tarsi tikėdamasi jame rasti visus atsakymus apie jų šeimą, Milkantus ir čionykštę pragaištį ar, pagaliau, netiesiogiai pabendrauti su protėviu, savo luomo žmogum.

Ateinančias kelias savaites, kol Teofilė priešpietėmis kankindavosi tobulindama savo rašyseną skalūno lentelėje, Ona Kotryna bibliotekoje sėdėjo palinkusi prie rastojo rankraščio, kurį užsispyrė perskaityti visą, nuo viršelio iki viršelio, tačiau jo, kaip paaiškėjo, buvo užpildyta vos daugiau nei pusė, pasibaigusi sulig 1697 metais, ir įrašai anaiptol nepriminė memuarų, o veikiau paprasčiausią kalendorių, ir tas kalendorius buvo beviltiškai, netgi stebėtinai neįdomus, mat iš savo vyro ir anytos pasakojimų ją pasiekęs šešuro paveikslas buvo visai kitoks, nei kad liudijo jo paties paliktos eilutės: namiškiai velionį Kazimierą Norvaišą minėdavo visuomet tik su baugia pagarba — juk tai jis anuomet laikė savo pinigų kapšo raiščius; ir nors ji žinojo, kad velionis šešuras buvo pasaulio matęs, daug keliavęs ir teisės laipsnį įgijęs ponas, buvęs pas Radvilą ant jurgielto [70] Nuolatinis metinis fiksuotas uždarbis, stambiausių didžiūnų mokėtas ne aptarnaujančiam personalui, o veikiau atliekantiems konsultantų pareigas — teisininkams, medikams ar teikiantiems kitas kvalifikuotas paslaugas. ir patarinėjęs jam įstatymų painybių klausimais, tačiau šeimoje jis neabejotinai buvo neginčijamas viešpats, apsukriai padauginęs jų dvarus ir ūkius, išplėtęs žemes ir pagausinęs pajamas, iš kurių, tiesą sakant, jos pačios vyro dėka šiandien nedaug kas bebuvo jau likę. Bet anuomet jų būta turtingos šeimos, vien ką reiškusios pajamos už velionio Norvaišos Titonyse augintą tabaką, mat tasai, apsukriai pasinaudojęs įstatymų spraga ir niekam nesuteikta privilegija, sugebėdavo išdžiovintą ir supjaustytą derlių tiekti ne tik visai vaivadijai, bet net ir iki pat Vilniaus; vien ką reiškė visų palivarkų javai, keliaujantys iš Palangos laivais iki pat Gdansko, ir anuomet jų gyventa didžiai, su užmoju, kurį geriausiai rodė šaunusis jaunasis Jonas Izidorius Norvaiša žirgais, karietomis ir uniformomis. Betgi jo tėvo, kaip aiškėjo iš dienoraščio, būta taupaus, netgi šykštoko žmogaus, o kas liūdniausia — gana nuobodaus, mat jo palikti įrašai daugiausia tebuvo su derliais ar išlaidomis susiję skaičiai, o apie šeimos paslaptis Ona Kotryna irgi neką tesužinojo, mat velionio šešuro plunksna, stebėtina, daugiau dėmesio skyrė ne nuosavai žmonai ar sūnui, o brangiems žirgams ir šunims, kurių vardus, prieauglį ir suleidimo kergtis datas tasai kruopščiai žymėjo, ir todėl daugiau buvo galima sužinoti, kiek turėjo vižlų, britanų ir mediolanų [71] XVII–XVII I a. populiarios medžioklinių šunų veislės. , kada buvo suleistas Cerberis ir Furija ir kiek šunyčių kada šioji atsivedė, ar kaip dažnai buvo kaustomas Borealis nei ką nors apie Norvaišų šeimą, išskyrus šykščius įrašus apie tai, kad diariuszo autorius 1680-aisiais iš Viešpaties malonės pradėjo antrą, o 1690-aisiais — trečią gyvenimo su ponia žmona dešimtmetį; mylimam sūnui irgi buvo skiriama ne ką daugiau dėmesio, ir iš dienoraščio daugiau galėjai sužinoti apie tai, kiek dienų kuriais metais šviesiausiasis ponas Kazimieras iš Milkantų Norvaiša medžiojo, nei kaip gyveno jo paties namiškiai, ir, atrodo, jis mieliau žymėjosi, kada buvo susitikęs su kokiu garbiu pareigūnu — vėliavininku, stalininku, raštininku ar pačiu kunigaikščiu, nei kada jo sūnus pargrįžo iš savosios turnyro kelionės ar kada baigė mokslus, ar patraukė karo tarnybon; ir dienoraštis dažniau minėjo, kiek šviesusis ponas gėrė ir ar po to dėl to negalavo, nei kokias nors jo paties paslaptis ar apmąstymus, nors, tiesą sakant, kiekvienais metais, kaip Ona Kotryna pastebėjo, dažniausiai — rudeniop, spalio mėnesį, jos šešuras, turbūt nė pats to nepastebėdamas, palikdavo vienodus įrašus, daugiausia apie tai, kad už jo malonybę kunigaikštį užpirko mišias, kurias neišvengiamai sekdavo įrašas: ogarnęł mnię smutek, z tego smutku znów napiłem się, następnego dnia aż chorowałemir [72] „Apėmė mane liūdesys, iš to liūdesio vėl prisigėriau, kitą dieną net apsirgau." (Lenk.) tik vieną kartą tas įrašas buvo praleistas, 1687-aisiais, mat kaip tik tais metais, regis, šviesusis ponas Norvaiša buvo išvykęs į Vilnių ilgokam laikui ir po šios kelionės tarp derlių, pajamų, šunų ir arklių netikėtai atsirasdavo trumpi įrašėliai tom dienom, kai senasis ponas gaudavo laišką nuo savo sesers, ir tą įvykį tik taip ir aprašydavo: „gavau laišką nuo šviesiausios ponios savo sesers, tepadeda jai, vargdienei, Viešpats ir tepasigaili mūsų visų, nusidėjėlių", bet niekad, visiškai niekad dienoraštyje nebuvo užsiminta nei apie tų laiškų turinį, nei kokia nelaimė ištikusi jo šviesiausią ponią seserį, kuri, sprendžiant iš jos prabangaus konterfekto, kabančio didžiojoje menėje, niekaip, tikrai niekaip nepanėšėjo į vargdienę, nes, priešingai, ji išrodė prašmatniausiai ir turtingiausiai iš visos Norvaišų šeimos, o jos žvilgsnio būta ne prislėgto, o gyvo ir dargi žvilgančio neslepiamo pranašumo puikybe. Kazimiero Norvaišos įrašai užsibaigė 1697-aisiais, bet dar gerokai prieš jo mirtį, ir užsibaigė keliais sakiniais apie tai, kad pradėjęs ruoštis kelionėn ir ta proga išsiuntęs grąžinti poniai seseriai visus jos rašytus laiškus, taigi, tapo aišku, kad jų čia, Milkantuose, nė nevertėjo ieškoti, nors galgi kaip tik juose galėjo būti kas nors įdomaus. Ir Ona Kotryna truputėlį niršo dėl sugaišto laiko skaitant tą šlamštą, kuris ne tik neatskleidė nieko nauja apie jos vyro šeimą, bet dargi ir uždavė naujų mįslių, nes užrašyti žodžiai kirste kirtosi su jos girdėtais pasakojimais ir ligtoliniais susidarytais įspūdžiais, o senasis nuobodybė, kurio visas dienoraštis buvo tarsi rašytas kenčiant nuo užkietėjusių vidurių, nėmaž nepriminė to baugia pagarba gaubiamo šeimos galvos, apie kurį visi kalbėjo kaip apie didų giminės atstovą; ir niršo dar daugiau, kai mažoji Teofilė, pailsusi nuo skrebenimo į skalūno lentelę, vis dažniau papūtusi lūpas liūdnu veidu klausdavo apie tėvą, su kurio dovanotu bandaloru nesiskyrė nei dieną, nei naktį, ir to kvailo žaislo tylus tolygus ūžesys — zvimbt žemyn, zvimbt aukštyn, pirmyn, atgal — priminė jai pačiai jos gyvenimo nuopuolius ir apmaudų šitokio lengvumo nuo jų atsitiesti stygių.