Kristina Sabaliauskaitė - Silva rerum II

Ir ką gi ji galėjo daryti — savo ir taip netikroj padėty, sutuoktinio beveik ištremta, dar jam pagimdyti ir benkartą, pradėtą su švedu, kurį nužudė pati savo rankom pagauta akimirkos įsiūčio, ir pradėtą ji, regis, nutuokė kada — vieną iš tų paskutinių naktų, kaltų, drungnų ir beaistrių; likimo jos kūne uždėtą antspaudą, tarsi abejingas notaras apmaudžiai patvirtinusį išblėsusį geismą? Tom dienom, kai aptiko, ji pamena — vėmė, verkė ir meldėsi, kol kartą ją taip užklupo Jonas Kareivis, prilaikė, parėmė viena ranka ir, silpnumo apimta, nederamai įsikniaubusi jam į petį, ji ir prasitarė esanti palaimintoj, o bet gal šiuokart vertėtų sakyti — prakeiktoj padėty; juk, Viešpatie, jie ir taip jau turėjo bendrą paslaptį, o šioji buvo menkesnė už tąją, naktinę, apie kurią daugiau nekalbėjo, ir tąkart jis dingo, grįžo tik po kelių dienų, keistai prasmirdęs svilėsiais, ir niekam nematant tekštelėjo jai ant stalo mažutį molio ąsotėlį, užkimštą pergamento ir pakulų klaku, tik dukart, ponia, turėtų pakakti dviem kartams, kartą ryte, kartą — vakare, ir antros dienos paryčiais, po siaubingų naktinių skausmų, ji pabudo kraujuodama, atsikračiusi nuodėmės vaisiaus ir galutinai, iki grabo lentos skolinga savo gerą vardą ir tylą baugiajam seniui, be kurio dabar negalėjo ir su kuriuo jautėsi keistai susieta; susieta kraujo, tik ne prigimtinio, o kartu pralieto, ryšiais; ištikimo tarsi šuo, ją ginančio ir suprantančio be žodžių, tarsi šuo.

Jonas Kareivis jau kuris laikas buvo įsikraustęs į Milkantus kartu su Benkartėliu; ir dar su jais jau beveik gyveno Žarėnų klebonas, kuris vykdavo į savo parapiją dabar tik mišių sekmadieniais laikyti, o beveik visą likusį laiką lyg netyčia leido dvare, uoliai ganydamas jų nusidėjusias sielas ir tuštindamas jų kuklias atsargas, mat Ona Kotryna, nepakeldama sąžinės graužimo, turėjo neatsargumo prieiti išpažinties, ir jos sukrėstas beigi atgailą pasiryžęs kuruoti dvasiškasis tėvelis Ignacas Petravičius dabar mažne įsikūrė dvare, laikydamas mišias vėl atrakintoje, išvalytoje ir sutvarkytoje namų koplytėlėje prie džiovintomis rudens gėlėmis apkaišyto altorėlio su nežinomo Jeruzalės kankinio relikvijoriumi ir geidulingai žvelgiančiu šventojo Sebastijono paveikslu, perneštu ten iš namų alkovos.

Betgi atgaila ir rekolekcijos, žvelgiant į įsipykusius tėvelio Petravičiaus pleiskanomis apibyrėjusius jo sutanos pečius, buvo dabar antraeilis dalykas ir užėmė vis mažiau vietos Onos Kotrynos galvoje ir širdyje, nes dabar, rudenėjant, tamsėjant, ilgėjant naktims, visos mintys tebuvo apie tai, kur gauti maisto ir kaip ištempti žiemą, kaip teisingai padalinti likučius valstiečiams, kad ir jie neišmirtų, ir kaip išlaikyti dvarą, ir kaip suskaičiuoti geresnius kąsnelius Teofilei, kuri stypo, augo lyg ant mielių, ir tai netikšai Paliutei, kuri, įkalbėta savo pačios labui ir sielos ramybei išsaugoti įsčiose nešiojamą kūdikį, elgėsi taip, tarsi visiems savo vieša nuodėme darytų malonę, ir negana to, kad Ona Kotryna buvo pažadėjusi jai vėliau ir kraitį, ir globą, savo šeimininkę dabar laikė vos ne skolininke, kuriai paklususi daro paslaugą. Įnoringoji Apolonija dabar buvo atleista beveik nuo visų darbų, išskyrus pačius menkiausius patarnavimus, ir dykinėjo po namus, šokdindama Kasiulę ir tarnus, lįsdama į geriausius kambarius, o virtuvėje — į senkančias puodynes lentynose; vieną akimirką reikalaudama viską vėdinti, nes esą per tvanku, kitą — kūrenti ir kamšyti, nes galinti sušalti. Ona Kotryna dabar šituose namuose jautėsi tarsi namiškių įkaitė, išpažinties susaistyta su tėvu Ignacu, kuriam, neduok Dieve, galėjo šauti į galvą kaip nors prasitarti, ne išpažinties paslaptį laužant, žinoma, bet veikiau netyčia, turint galvoje jo neypatingą sumanumą; su Paliute, kuri ne tik rodė savo nikius, bet ir, regis, kažką įtarė dėl netikėto švedų išvykimo, mat kartkartėmis lyg tarp kitko vis užduodavo nekaltai įtarius klausimus, ir jai kartais rodydavosi, jog netgi ištikimoji Kasiulė ją kartais tyliai, bet smerkiančiai stebi iš padilbų; o Jonas Kareivis, nors ir buvo jos bendrininkas ir pradėti laidyti liežuvį būtų buvę jam tikrai nenaudinga, bet kartais ir jis atrodė tarsi sunki našta, nes tas baugus luošys kartais elgdavosi išties keistai — tarsi būtų buvęs jos savininkas, tėvas ar vyras, mat jo rūpestyje buvo kažkas išties tyliai, bet įsakmiai valdingo, betgi gal jai taip tik atrodė.

Tiesą sakant, dabar Ona Kotryna jautėsi taip giliai nelaiminga, tokioj beviltiškoj padėty ir taip užspeista į kampą, į tą nykų Žemaitijos užkampį, tarp miškų, staugiančių vilkais, jog kartais jai ir pačiai norėdavosi kaukti it sunkiai sužeistam žvėriui. Visa jos praeitis — tėvų namai Gardine, jos pašaipuoklės seserys, šeimos išvykos į Vilnių lankyti dėdės vyskupo ir dėdės kašteliono, dvaras Bialoje, jos geradarė Ona Kotryna iš Sanguškų Radvilienė, jos santuokinės nesėkmės ir netgi jos netikėlis, nežinia kur įsakymų blaškomas vyras dabar jai regėjos tarsi gražiausias rožėm ir šilkais apkaišytas paveikslas, kur ji visuomet buvo vidury, apsupta vienokių ar kitokių, bet visgi jos luomo žmonių, šeimos ar dvariškių, ar pagaliau vilniečių moterų ratelio paskutiniais metais, susirenkančio durstyti adatomis savo siuvinių ir smaigstyti apkalbomis viso, kas gyva, ilgomis popietėmis, už praviro lango ūžiant miesto šurmuliui. Ji pasiilgdavo arklio kanopų kaukšėjimo ir ratų dardėjimo per grindinį — čia, Milkantuose, keliuku dusliai atidundančios svetimo žirgo kanopos dabar galėjo reikšti tik viena — bėdą; ir ji pasiilgdavo atveriamų langinių ir stiklų tarkštelėjimo, miesto sargybinių šūksnių, paplavų, dervos ir lietaus sulietų miesto akmenų kvapo, žvirblių čirškimo, juoko, prekeivių rėkavimų, begėdiškai gašlaus moterų krizenimo, netgi praeivio girtuoklio dainos, gaudžiančių varpų ir pro praviras bažnyčios duris girdimų vargonų aidų, pro atvirą langą pasigirdusio svetimo barnio nuotrupų ar negrabiais pirštais kutenamos užsispyrusios, niekaip neprakalbinamos arfos skambesio. Čia vienintelė muzika buvo tik šaižus gaidžių giedojimas, mūkimas, kriokimas, kvaksėjimas, bukai užsispyręs beveislių šunėkų skalijimas pavakariais, duslūs vežimo ratai per pakelės dulkes ar žvyrą, medžio į medį klaksėjimas, žviegiantys, sausi medinių vyrių, svirčių, naščių, sklendžių girgždesiai ir taip, tas medžio, trinamo į medį, garsas ją jau varė iš proto, kaip kad varė iš proto mašalai, bimbalai, musės, lendančios į namus, į nosį, į maistą; ją čia viskas varė iš proto — netgi pirmųjų pavasarinių vieversių čirpimas, kurį išgirdę dvaro namiškiai traukė nuo galvų kepures, užvertę galvas į dangų šypsojosi, plojo vieni kitiems per petį ir džiaugėsi tarsi puskvaišiai tais prasidedančių sunkių žemės darbų šaukliais, o jai tas čirpimas beveik niekuo nesiskyrė nuo kvapnios vasaros pavakarės svirplių leidžiamų trelių ar rupūžių kurkimo vasaros pabaigos sutemose.

Vienintelis garsas, kuris dabar jaudino jos sielą, buvo žiemėjant ir šąlant vis dažniau iš girios pasigirstantis naktinis vilkų staugsmas — gyvas, kupinas laukinio ilgesio, alkio ir kančios, mat tokį pat garsą iš savo kūno gelmių ji būtų mielai išleidusi ir pati, jei tik būtų galėjusi, o vienintelę paguodą jai kartais teikdavo žvaigždėtas dangus, į kurį ji kartais rasdavo laiko pažvelgti, dažniausiai nusileidusi terasom per apžėlusį, savo formas praradusį sodą, pro žalitvores, ardomas dešimtmečiais nekarpytų ūglių, pro gėlyną, seniausiai pražėlusį savo andainykštę kvadratinę formą, link kiek apkerpėjusio saulės laikrodžio beveik prie pat ežero vandenų, ir ten, tirtėdama iš šalčio, užvertusi galvą į žvaigždes dangaus juodumoje, ji guosdavo save tuo, kad jos šviečia ir likusiam pasauliui su miestais, bažnyčiomis, vargonais, pokyliais, šilkais, karietom, mandagiais pašnekesiais ir muzika; muzika, kurios dabar kažkodėl ilgėjosi kaip niekad ir kaip niekad vylėsi, kad ji vis dėlto sugrįš į tą pasaulį už Milkantų ribų, kuris dabar regėjosi toks tolimas ir nepasiekiamas.