Kristina Sabaliauskaitė - Silva rerum II

Laiškai Uršulei iš Norvaišų Birontienei dabar buvo vienintelis likęs gyvenimo malonumas, užpildantis vienišas ir vienodas dienas jos posesijoje Arklių gatvėje, ir ji ne tik mėgo juos gauti, laužti jų raudoną laką ir neskubėdama juos kasryt skaityti, bet lygiai taip pat jautė malonumą ir į juos atsakydama. Ji jau turėjo ištisą nekintančią ceremoniją — prie lengvo pusryčio, vilkėdama savo ištaiginga, pilkų miegapelių kailiukais pamušta lenivka [58] Kambarinis moterų apsiaustas, apkraštuotas ar pamuštas brangiais kailiukais. , tarp sidabro indų ir baltos olandiškos drobės servetėlių, lėkštės kairėje ji turėdavo pasidėjusi stirtelę savaitės pašto, o kartais, jei tą savaitę mažai ateidavo, ir senesnių svarbesnių laiškų, kuriuos su malonumu paskaitydavo dar kartą, kairėje laikydama išlankstytą lakštelį, o dešine iš įpročio lauždama kvietinę bandelę, kurią mirkydavo šiltame piene, ar nė nežiūrėdama kabindavo kokia uogiene pagardintą košę, patiektą dailioje fajanso lėkštėje su sidabro polėkšte. Per šitiek be saiko godžių ir geidulingų savo gyvenimo metų ji jau buvo priėjusi išvadą, kad žmogui, tiesą sakant, ne tiek daug ir tereikia, ir valgio perteklius senstančiam kūnui gali būti netgi kenksmingas, o ji dabar buvo, ką čia slėpti, jau sena, ir nors visi ją pažįstantieji, o ypač prelatai, nevengdavo ją pagirti vis dar gerai atrodant beveik jaunuoliškais komplimentais, ir savo dantis dar tebeturėjo beveik visus, betgi veidrodis jai nemelavo, ji nebuvo tokia tuščiagarbė ar kvaila, kad kaskart po pusryčių, grįžusi į savo miegamąjį, tarnaitės valoma žolelių nuoviruose ir acte pavilgytomis skepetaitėmis, šukuojama ir, nors viešumoje rodantis jos veidą beveik visuomet dengdavo šydas, kruopščiai pudruojama, vos vos parausvinama skaistalais ir pomadomis — šiaip, dėl tvarkos, įpročio ir paprasčiausio moteriško orumo, ji viską puikiai matė: ir suvytusį obuolį primenančią tamprum o netekusią odą, ir gulsčias rieves ant kaklo, ir batisto klosteles primenantį tarpkrūtį, ir plaštakas, kurios vis labiau panašėjo į seno medžio šaknis, ir kiek nukarusią smakro liniją, ir į smulkias stačias raukšleles išskydusias lūpų apybraižas, ir užgriuvusius akių vokus, iš po kurių vis dar taip pat žėrėjo jos rudos alaus spalvos akys, tiesa, dabar vis labiau šviesėjančios, tarsi bėgantys metai po truputį vis skiestų jų spalvą. Betgi, žvelgdama veidrodyje sau pačiai į akis ir dar šiek tiek jas primerkusi, ji vis dar beveik galėdavo regėti save prieš keturias dešimtis metų, o dabar jau jai, jei teisingai paminė ir skaičiavo, buvo ne daugiau ir ne mažiau, o penkiasdešimt devyneri, žmonės šiais laikais retas kuris tiek gyvena, ir nereikėjo čia savęs pernelyg apgaudinėti, o tik džiaugtis, kad vis dar šiek tiek paveiki savo senus kaulus be didesnių sveikatos bėdų. Jos žydas gydytojas kraipydavo galvą ir sakydavo, kad jeigu ne jos neišvengiamai silpstantis regėjimas, kartais netikėtai pakylantis karštis ir jeigu ne vis dažniau netolygiai plakanti širdis, tokios sveikatos kaip jos dar reikėtų ir pavydėti, bet tada ji kimiai seniokiškai juokdavosi, numodavo ranka ir sakydavo: „pone Gordonai, ar ne per daug tų jūsų „jeigu" ir nepaklusdavo jo įsakmiems paliepimams vienąkart nustoti gerti tą savo kavą, atšaudama, kad mielai nustos, jeigu tik ponas Gordonas jai gaus Vilniuje kokoatlio, betgi Vilnius tai ne koks Gdanskas ar Karaliaučius, ir čia jos kažkada pamėgto kartaus Vakarų Indijos skanumyno šokolado buvo neįmanoma gauti, tad kas jai liko — tik turkiška kava, pardavinėjama vaistinėse kaip priemonė nuo prasto virškinimo, ir šitos gėrybės po Vienos pergalės prieš turkus nestigo, tad ji apdairiai pasielgė prisipirkusi daug atsargų, nes dabar dėl švedų karo vėl nieko nebuvo įmanoma gauti, o šlakelis to kartumyno mažyčiam paauksuotam puodely, iškart po vidurdienio, buvo vienintelis jos dienos malonumas, po kurio jos apkartusi diena įgydavo šiokio tokio saldumo, o silpstančios akys — net plačiau atsiverdavo. Ponas Gordonas vis neatsispirdavo pagundai ją paerzinti senu ketureiliu, kurį buvo girdėjęs dar karališkajame dvare :…trunk dla Turków… Ale tak szkarady napój, tak brzydka trucizna i tak jady , — deklamuodavo jis, — co żadnej śliny nie puszcza za zęby, niech chrześcijańskiej nie plugawią gęby… [59] „Užpilas tik turkams… / toks kenksmingas gėrimas, bjaurus nuodas ir taip aitru, / kad net seilės nekošia dantų / ir verčiau juo nenuodyti krikščionių gomurių" (Andrzejaus Morsztyno (1621–1693) humoristinis ketureilis apie kavą).(Lenk.) , o ji tik numodavo ranka ir sakydavo: „paminėsit mano žodį, pone Gordonai, ateis laikas, kai krikščionys gers kavą apsilaižydami; užsimerkę ir apsilaižydami", ir siūlydavo jam kirsti lažybų iš ko tik nori, ir, žinoma, nė neketindavo paisyti savo mediko nuomonės ir atsikratyti kartaus nekrikščioniško įpročio.

Gerti brangiosios kavos ji sėsdavo visiškai pasirengusi, lyg vizitui — su gera suknele, suveržta, sušukuota ir nupudruota, pasipuošusi savo įprastais papuošalais, kurie jau seniai jai nebuvo vien tik puošmenos, bet šis tas daugiau — jos brangakmeniai jai buvo jos gyvenimo pakelės akmenys, žymintys nueitas mylias, ir, segdama kiekvieną segę, verdama auskarus į laiko nusvarintus prailgėjusius ausų spenelius, maudama žiedą po žiedo, ji puikiai paminė, ką kuris deimantas, perlas, rubinas ar smaragdas jai reiškia, o dauguma jų buvo dovanoti jos vyro, ir ji irgi paminė, kuris kada, už ką ir kokiom aplinkybėm; tad kas rytą puošdamasi ji tarsi už simaudavo ant savęs tuos rinktinius atsiminimus, kuriuos tądien geidaudavo atgaivinti. Tad jai patiekus dailiam mažučiam imbrike užplikytą kavą apatinėj namų svetainėje ji neskubėdama gurkšteldavo jos savo žieduota ranka, tada pastatydavo atgal sidabro puodelį, kuris vis taip pat dzingteldavo, ir imdavo laišką po laiško, ir į svarbiausius jų su malonumu atsakydavo, ypač jei būdavo kas atėję iš Šventojo Mykolo Arkangelo klarisių vienuolyno, iš garbiosios Teresės Bartaševičiūtės, po dangiško šliūbo atsižadėjusios viso, kas žemiška, ir paėmusios naują, dangišką vardą — sesers Temperancijos Nuo Šventosios Dvasios, tad jei tik būdavo laiškas nuo garbiosios sesers Temperancijos O. S. C. [60] Šventosios Klaros ordino lotyniškas trumpinys. , galėdavai būti tikras, kad Uršulė iš Norvaišų Birontienė sugaiš ne vieną valandą atsakinėdama savo buvusiai jaunystės bičiulei iš vienuolyno laikų. Keisčiausia, kad šita sena draugystė dabar geriausiai tęsėsi vien laiškais, mat nors jos ir buvo kelis kartus susitikusios, bet viena kitos betarpiškoje draugijoje jautėsi gana keistai nepatogiai, ir visai ne todėl, kad jas būtų skyrusi atšiauri vienuolyno aplinka ar Uršulės žalioje jaunystėje kažkada sau pačiai duotas kvailas įžadas niekada gyvenime nebeperžengti vienuolyno slenksčio. Tą įžadą, kaip, beje, ir daugelį kitų savo gyvenimo įžadų, Uršulė vis tiek jau buvo seniai sulaužiusi, kai jos rangas ir dvaro ceremonialas reikalavo lankytis šviesiausiosios kanclerienės globojamuose vienuolynuose, ir tokiais atvejais ji sakydavo pati sau, kad šitaip prisiekdama turėjo galvoje, visų pirma, vilniškį klarisių vienuolyną, bet kad prieš šešerius metus sulaužė ir šią paskutinę įžado dalį; sulaužė per karą, po to baisaus nutikimo su marodieriumi, kai ant tojo krūtinės atpažino ne ką kita, o kitados savo pačios rankomis klarisių vienuolyno Švenčiausiosios Panelės paveikslui paaukotą brangenybę — žalio smaragdo segę su kabančiu kriaušės formos Pietų jūrų perlu, ir abejonių nebuvo, tai buvo ta pati, nes ją galėjai nešioti ir kaip segę, ir kaip medalioną, ir Uršulė Birontienė prisiminusi tą marodierių kaskart persižegnodavo, bet dažniausiai stengdavosi neprisiminti ir tatai jai puikiai pavykdavo, nes dabar jau buvo taip įgudusi tramdyti savo pačios mintis, jog prisimindavo tik tai, ką pati norėdavo, o visa kita laikė saugiai užrakinusi tolimiausiuose atminties stalčiukuose. Bet anuomet ji atgautą brangenybę visgi pasiryžo grąžinti vienuolynui pati savo rankomis ir tai ją nunešusi parlatoriume [61] Parlatoriumas — speciali vienuolyno patalpa, kurioje klauzūros vienuolėms leidžiama susitikti su oficialiais vienuolyno interesantais. išvydo savo andainykštę noviciato draugę, Teresėlę Bartaševičiūtę, po trisdešimt penkerių nesimatymo metų virtusią vyresniąja seserimi Temperancija ir laimingai atradusią visišką dvasios, bet, deja, ne kūno ramybę, mat jos milžiniškas, išdribęs, į šalis liulantis stotas bylojo, jog, priešingai saikingumą liudijančiam vardui, sesuo Temperancija anaiptol nežino jokio saiko prie stalo. Bet jos akys, tokios pat apvalios ir mėlynos kaip kadaise, buvo vaikiškai džiugios ir į pasaulį žvelgė vis dar taip pat — su ką tik gimusio veršelio nekaltumu, ir Uršulei tasai žvilgsnis po viso to, ką jai teko patirti, toji giedra nekaltybė buvo tarsi tikra atgaiva sielai, ir jos praleido parlatoriume bene keturias valandas, beveik nuo vienų pamaldų iki kitų, tarsi jaunos panelės negalėdamos atsišnekėti ir atpasakoti viena kitai tų trisdešimt penkerių metų, ir TeresėlėsTemperancijos dešimtmečiai buvo ramūs, jei neskaičiuosime karo ir vienuolyno mirčių (motinėlė Konstancija, paskui seserys Benigna ir Rozalija; Pranciška — vis dar tebegyva, bet siaubingai kenčianti nuo inkstų akmenligės, Viešpatie, jai padėk), prieš devynerius metus įkurtos Šventojo Mykolo seserijos, sujungusios jas su bernardinėmis iš Kauno, Slonimo, Gardino ir vilniškio Nekaltojo Prasidėjimo vienuolynu, apie vyskupų vizitacijas, apie sugriežtintą tvarką, apie ramybę, apie švedus ir prakeiktus vagis marodierius, apie Švenčiausiosios Panelės paveikslo malones, šiek tiek apmažusias jį prieš trisdešimtį metų paskelbus stebuklingu, bet vis tiek tik laiko klausimas, kada Šventasis Tėvas jį karūnuos, ir apie tyrą, vienodą vienuolyno kasdienybę, kurioje savaitės įvykiu gali tapti ant tvoros nutūpęs dar nematytas margaspalvis paukštelis. O Uršulės Birontienės trisdešimt penkeri metai buvo kitokie, ji tiek daug dėl ko turėjo apgailestauti ir atgailauti, o ir tada, prieš šešerius metus, jos sielos žaizdos buvo dar tokios šviežios ir neužgijusios, o mintys dar nenugrūstos į tolimiausius užkampius, kad ji naudojosi proga ir liejo visą skausmą tai storai vienuolei giedromis vaiko akimis, garsiai klausdama, kas būtų buvę, jei ji kažkurią lemtingą akimirką savo gyvenimo įvykių tėkmę būtų įstabiu būdu pasukusi kita kryptimi. TeresėlėTemperancija, paaiškėjo, irgi turėjo dėl ko apgailestauti, ir tatai buvo, Uršulės akimis žiūrint, pati kvailiausia įmanoma priežastis, mat ramioji vienuolė prisipažino vis dažniau ir dažniau galvojanti, kas būtų buvę, jei ji vis dėlto būtų ištekėjusi už anuomet jai piršto pusbrolio Andriaus Choleckio ir kaip tūkstančiai kitų panelių pasirinkusi įprastinį moterystės kelią su vaikais ir namais, ir čia garbioji sesuo Temperancija baugščiai apsidairė ir išraudusi, bet jausdama galinti vėl, kaip ir seniau, tarsi ilgais krizenimų vakarais joms sugulus celėje, pasitikėti savo sena bičiule, įsidrąsinusi šovė klausimą, akivaizdžiai jai nedavusį ramybės per trisdešimt penkerius šiaip giedros vienuolystės metus — ar tikrai tas vyriškas daiktas toks šlykštus, kaip kad pasakojama? Uršulė pirmą akimirką vos susilaikė neprapliupusi juoku, bet žvelgdama į vaikiškai rimtas ir laukiančias Teresėlės akis akimirksniu suprato klausimo svarbumą ir rimtumą; ir tada prisiminė Birontą, jo kūną, ir nejučia sudrebėjo iš kelius linkdančio malonumo vien nuo to prisiminimo, betgi staigiai jį nuginė šalin ir, guodžiančiai uždėjusi savo delnus ant putlių kūdikiškų Teresėlės rankų, padarė geriausia, ką tik galėjo padaryti: žvelgdama tiesiai jai į akis ir begėdiškai meluodama, patvirtino, kad taip, tas vyriškas daiktas iš 109 tiesų reto šlykštumo, o patsai konsumacijos aktas — irgi nieko gero, kaip ir visi su vaikų atsiradimu susiję kūno nemalonumai ir kančios. Bet visgi, nepaisant nė to atgrasinti turėjusio paaiškinimo, vėliau sesers Temperancijos Uršulei Birontienei rašomuose laiškuose po vienuoliškos nekaltybės ir maldų priedanga Andriaus Choleckio vardas stebėtinai buvo minimas vis dažniau ir dažniau, ir tie paminėjimai tarsi plyta po plytos gulė į aukščiausią ir dideliausią, apgailestavimų gėlėmis apkaišytą atminties altorių, senosios vienuolės dabar statomą savo andainykščiam nenusisekusiam jaunikiui, nuo kurio šiurkščių avansų anuomet bėgo kaip įgelta net į vienuolyną. Temperancijos laiškuose jo atvaizdas, perleistas per šitiekos metų, nesibaigiančių klausimų, kaip viskas būtų buvę šiandien, jei ji vis dėlto būtų už jo ištekėjusi, užmaršties ir palaimingos saviapgaulės lęšį, kartais būdavo taip didingai ir nebeatpažįstamai iškreiptas, kad Uršulė, skaitydama tokį gautą laišką, ne tik tyliai krizendavo prie pusryčių, bet ir pasilikdavo jį ir prie vidurdienio kavos užsigardžiuoti, kad dar pakikentų. Savęs ji pati dabar jau labai retai teklausdavo, kaip būtų galėjęs susiklostyti jos gyvenimas, jei ne virtinės atsitiktinumų ar karštakošiško įsiūčio padiktuotų jos pačios sprendimų, bet kartais jai nuoširdžiai būdavo pavydu kai kurių žmonių, ir ypač — Teresėlės, gebėjimo šitaip išmoningai apgaudinėti save pačius — įkyrų, įžūlų, kadaise nemalonų jaunystės gerbėją vien todėl, kad buvus vienui vienintelį per visą jos gyvenimą, imti ir sugebėti paversti vos ne prancūziško romano herojumi, dūstančiu iš meilės ir pasiaukojimo sužadėtinei, pasirinkusiai dieviškąjį pašaukimą, ir nesavanaudiškai ją perleidusiu Aukščiausiajam, ir dėl to visą likusį gyvenimą nugyvenusiam viengungiu, gedinčiu kilniaširdiškai prarastos meilės. Būdama viena, Uršulė tyliai kretėdavo iš juoko dėl tos Teresėlės saviapgaulės, betgi turėjo pripažinti, kad šitaip save pačią monijant turi būti nepalyginamai lengviau ir maloniau gyventi ant šio svieto, ir nors jos pačios prisiminimuose Andrius Choleckis iškildavo kur kas kitoks nei Teresėlės laiškuose, betgi kai jis pernai ankstyvą rudenį numirė, jos abidvi kiekviena savaip, bet abi labai nuoširdžiai jo gedėjo savo laiškuose. Uršulė Birontienė net pamena save užpirkus mišias už velionio dvasios ramybę, ko paprastai niekada nedarydavo, ir, dar keisčiau — netgi į jas nuėjus Šventojo Jono bažnyčioje, betgi ėjo ten tuomet ne tiek iš pamaldumo, kiek pasiklausyti vargonų, žinodama, kad magistrui Choleckiui skirtose pamaldose bus grojama visu grožiu, o Andrius Choleckis, keistas dalykas, jos atsiminimuose visuomet skambėjo su muzika. Ir tada, mišių metu, gaudžiant vargonams, ji, sėdėdama po savo juodu šydu, tyliai nuvarvino kelias šykščias ašaras, bet ne tiek dėl velionio, kiek veikiau dėl pačių griausmingų vargonų akordų, peraugančių į vinguriuojančias, už širdies griebiančias treles, kylančias aukštyn, bėgančias dangop, it ji pati kitados, alsiai juokdamasi ir virpėdama iš malonumo nuojautos, kaukšėdama šilko batelių kulniukais bėgdavo laiptais aukštyn į alkovą, vejama ją persekiojančio Bironto. Muzika, metams slenkant, vis dažniau ir dažniau jai teikdavo vienintelę paguodą ir užsimiršimą, ir kartais ji susimąstydavo, jog išties įstabu, kad kažkas tokio laikino, neapčiuopiamo ir netvaraus gali patikimiau už marmur o paminklus byloti apie amžinybės tiesą ir sujudinti giliausius, seniai apmirusius sielos užkaborius. Juolab kad ir pati muzika buvo dabar visiškai kitokia nei jos laikais — anuomet ji tiko tik bažnyčioj oriai garbinti Viešpatį arba tik šokti per balius ir buvo arba didingai nuobodžiai giedanti ir ištęsta, arba kapota ir ritminga, su trankiais būgneliais, sukinius žyminčiu kaukšėjimu ir akordais, skirtais panelę pakelti už juosmens ir apsukti ore. Ir nors dabartinei kartai ji tejautė pačią tikriausią panieką, laikydama juos niekam tikusiais išlaidžiais plevėsom, temokančiais tik niautis ir kariauti, o ir kariauti, beje, net gerai nesugebančiais, betgi jiems reikėjo pripažinti vieną dalyką — jau ką ką, bet muziką dabartiniai tai mokėjo kurti, Viešpatie, jiems atleisk, ir kūrė taip, tarsi visus kitus savo trūkumus ir negebėjimus sulietų į dangiškai gražų himną savo pačių bejėgiškumui apdainuoti. Ir, sėdėdama mišiose už Choleckio vėlę, ji nesuko galvos, nei kas giedojo, nei kas vargonavo, jai buvo nesvarbu, ar tai buvo paties Choleckio, ar jo konkurento Kreczmerio, ar senojo Liauksmino [62] Martynas Kreczmeris (1631–1696) — Vilniuje gyvenęs kompozitorius; Zigmuntas Liauksminas (1597–1670) — Vilniaus universiteto profesorius, laikomas lietuviškos muzikologijos pradininku. mokiniai, ir ji nesuko galvos, kuo jie sekė — vokiečiais ar italais, betgi tie jauni berniukėliai savo balsais kalbėjosi su angelais it lygūs, ne kitaip, liedami širdgėlą dėl žmogiškojo gyvenimo beprasmybės, ir, klausantis tų aukštyn plasnojančių trelių ir angeliškų aimanų, jai pačiai norėjosi raudoti, nes, neįtikėtina, bet tik šitie garsai, o ne žodžiai galėjo apsakyti jos visą gyvenimą, jos neišsakytus priekaištus Dievui, kurį seniai seniai, prieš keturias dešimtis metų, būdama novicė godojo kaip savo Dangiškąjį Sužadėtinį, o kuris dabar tačiau jai buvo kaip dėl įsisenėjusių nuoskaudų ir nuolatinės neteisybės įsipykęs senas sutuoktinis, su kuriuo seniausiai nebemiegama vienoje lovoje ir kurio kiekvienas įprotis tapęs atgrasus, bet ir išsiskirti nėra kaip, tad ji kartais susimąstydavo, kad ją dabar su Ponu Dievu tesiejo kažin koks apkartęs paliaubų paktas, tarsi jie sėdėtų skirtinguose ilgėliausio suolo galuose, nebyliai sutarę vienas kitam netrukdyti, ir tą didžiulę tarp jų atsivėrusią nepakeliamą tuštumą, kurios nebegalėjo užpildyti nei malda, nei išpažinties žodžiai, nes išpažinties, prasimanydama įvairių gudrybių, ji jau seniausiai nebevaikščiojo, kartais tik ir užpildydavo muzika — su sąlyga, kad būdavo tikrai gera. Ir ilgainiui ji išmoko klausytis muzikos nebeprisimindama nei Choleckio, nei, pagaliau, netgi savo vyro, nutarusi, kad jos likęs gyvenimas bus tuo geresnis, kuo daugiau ją erzinančių ar nemalonių dalykų ji iš jo išmes, ir ji ilgainiui ėmė išeiti iš namų tik tada, kai pati to norėdavo, matytis tik su tais žmonėmis, kurie jos nevargino, o tokių buvo vis mažiau ir mažiau — kartais jai atrodydavo, kad aplink pasaulyje vieni puspročiai ir kvailiai, — ir prisiminti tik tai, kas nesukeldavo jai sąžinės graužimo ar apgailestavimų, nes buvo priėjusi išvadą, kad bet koks apgailestavimas tėra paprasčiausias laiko ir sveikatos švaistymas. Todėl ji mėtė prisiminimus iš savo galvos tarsi nereikalingus baldus iš namų, kol jos atmintis tapo panaši į vienuolišką celę, kurioje — tik patys būtiniausi, esminiai daiktai, o visa kita — gaivi tuštuma tarp plikų sienų. Ir todėl ji bevelijo su Teresėle bendrauti vien laiškais, nes tuos kelis vėlesnius kartus, kai matėsi, tie pasimatymai iš tiesų buvo ne kas kita, kaip nebylus bobiškas viena kitos nužiūrinėjimas, skaičiuojant viena kitos raukšles ir stebint, kiek kuri nuo paskutinio pasimatymo karto suseno, ir Uršulei buvo gana, ji ir taip per visą savo gyvenimą pernelyg buvo nužiūrinėjama, svarstoma ir apkalbama, ir dabar jų abiejų seni kūniški pavidalai joms trukdė, joms susitikus akis į akį tvyrodavo kaži koks vos juntamas priešiškumas ar nuoskauda, tad ji tyliai, prasimanydama įvairiausių dingsčių, liovėsi matytis su andainykšte bičiule, ir dabar jos palaimingai ir nuoširdžiai bičiuliavosi tik laiškais; draugiškai bendravo tik jų sielos, netrikdomos jokio kūniškojo apvalkalo; jos liejo rašalo eilutėmis neišsipildžiusias svajones, tarsi patvirtinančias seną kaip pasaulis taisyklę, kad kiekviena audringai gyvenusi moteris slapčia geidžia šventybės, o kiekviena vienuolė širdies gilumoje truputį trokšta būti atgailaujančia paleistuve; ir jos rašė laiškus, viena — sėdėdama savo vienuoliškoje celėje, kurią jos siela buvo perdėm ankštai pripildžiusi pasaulietiškų troškimų, kita — sėdėdama klauzūra virtusiuose savo ištaiginguose namuose.