Kristina Sabaliauskaitė - Silva rerum II

Tad pamažėliais ji įsigudrino meluoti daktarui Gordonui apie savo tikruosius sopulius ir negalavimus, pasakodama apie persekiojančią nemigą ir smarkų maudulį dėl neva sutrenktos nugaros ir slėpdama tai, kas jai tikrai nedavė ramybės — vis stiprėjantį skausmą krūtinėje, ir įtartinus gumburius po oda, kuriuos kartais tardavosi apčiuopianti, bet įkalbėdavo pati sau jų nesant, nes labiausiai bijojo tik viena — tikros, neįsikalbėtos, ligos ir tikro gydymo, negalios nebeatpažįstamai pakeistų paskutinių savo šiaip ne taip pakenčiamo gyvenimo dienų, savo senoviškai prašmatnių namų, pripildytų vaistų buteliukų, kreditorių, notarų, kunigų ir nepažįstamų, jai neabejotinai nemalonių, žmonių. Jai iš jos gydytojo tereikėdavo viena — užtikrinto kasmėnesinio apsilankymo, neerzinančio pokalbio ir išprašyto rud o stiklo buteliuko laudanumo, tampriai užkimšto kamščiu su pergamentu ir apsukto odine virvele.

Tačiau dabar, ponui Gordonui sėdint jos alkovoje, ji suprato, kad šįsyk jos nuolatinė gudrybė taip lengvai nepavyks. Mat garbusis Aaronas Gordonas, kaip visada pasipuošęs savo geru juodo aksomo durtiniu, juoda šlike ir dailiai, beveik žaismingai po kaklu rišama šerpe, dabar kažko muistėsi ir delsė, nepatikliai lingavo galva klausydamas tos pačios nenaujos litanijos, kol galų gale nepatogiai atsikrenkštęs paprašė jos leidimo apžiūrėti jos kūną, ir — ar ponia nesiteiktų parodyti viršutinės jo dalies? Jiedviem su tarnaite bendromis jėgomis atsagsčius jos juodą kikliką, ponas Gordonas, nusiplovęs dubenyje rankas ir sausai nušluostęs, jas pakišo po plono batisto marškiniais — pagarbiai, tarsi čiupinėdamas relikviją, nes iš tiesų tas senas kūnas pergamentine oda jau ir tebuvo relikvija, atminimu kažko, kas priklausė neabejotinai praeičiai, seniai išblėsusių aistrų ir išnykusios jaunystės pasauliui; gyva ir pritvinkę, su potencija augti, buvo tik tai, ką jo rankos neišvengiamai užčiuopė — liga, negeri mazgai ponios Birontienės pažastyse ir kietas gauburys dešiniosios krūties apačioje. Jis galvoje ėmė rinkti žodžius, kaip jai pranešti apie tai, ką aptiko, bet juodu pasižiūrėjo vienas kitam į akis, ir jis suprato, kad žodžiai čia nereikalingi. Ar čia yra tai, ką aš įtariu? — dar paklausė senoji ponia, ir jis patvirtino, kad tatai, deja, carcinoma, tatai nepagydoma, ir jis nesiūląs kauterizacijos [65] Viena iš ankstyvųjų primityvių vėžio gydymo formų, atveriant ir prideginant kūno paviršiuje esančius auglius. , nes tatai tik padidina ligonio kančias, o neįrodyta, kad duotų kokios apčiuopiamos naudos, visa, ką jis tegalįs pasakyti, jog veikiausiai tai tėra jos metų, jos žiemos būdo, melancholijos, juodosios limfos ir žemės elemento pasekmė [66] XVII a. vėžio priežastys buvo aiškinamos ir pasitelkiant keturių elementų teoriją. , nenuspėjamai pasireiškianti senstant būtent tokio temperament o žmonėms, ir jis netikįs olandais, teigiančiais, jog ši liga užkrečiama, ir jis nesiūląs to, ką pasiūlytų kiti medikai, o būtent — dėlių ir kraujo nuleidimo ligos nuodui iš kūno pašalinti. Tai kiek man dar liko? — vėl paklausė ponia Birontienė ir čia jis turėjo prisipažinti tikrai nežinąs — metai, dveji, o gal ir mažiau, gal vos keli mėnesiai, kaip kam tokiais atvejais, turint galvoje lig tol gana stiprią jos būklę — sunku ką nors tvirtinti, tik galįs pasakyti, kad tas likęs laikas nebus malonus, o raižomas nepakeliamų skausmų, žinoma, jei jie dar neprasidėję, ir čia ji tik atsainiai numoj o ranka, ir taip, jis jai vėl pardavė buteliuką laudanumo, nesgi negalėjai atsakyti žmogui, kurio laukia pragaro kančios, net jei jisai ir gojus, ir kai ji pati po jai ką tik paskelbto mirties nuosprendžio dar pajuokavusi, kad jai gaila vienintelio — jog nesukirto su juo lažybų ir nebesulauks dienos, kai visi gers kavą, gers užsimerkę ir apsilaižydami, — kaip visada ramiai atsikėlusi iš krėslo, lydėjo poną Gordoną iš namų, pro laiptus su puošniais turėklais, pro prieangį, kuriame kabojo jos vyro, Jono Kirdėjaus Bironto, portretas visu ūgiu, juodai vilkintis, su kaspinais ir ringravais [67] Kelnių, puoštų kaspinų kilpomis, modelis, populiarus 1660-1670 m. , pasirėmęs lazda, tapytas prieš daugiau nei dvidešimtį metų, ir, abiejų žvilgsniams už jo neišvengiamai užkliuvus, garbusis žydas medikas lyg susinepatoginęs atsikrenkštė ir jai lyg tarp kitko pasakė: a propos , užvakar vėl pas mane lankėsi ponas Birontas, bet Uršulė iš Norvaišų Birontienė tik nebyliai gūžtelėjo pečiais — kaip ir kiekvieną kartą, kai ponas Gordonas nerašytu susitarimu atnešdavo žinią, jog tasai vis dar gyvas, ir Aaronas Gordonas kažkodėl pagalvojo, kad šita ponia — ne iš tų, kurios mokėtų pinigus už savųjų bėdų išklausymą.

Onai Kotrynai Norvaišienei apie tai, kad ji gyva, dabar geriausiai primindavo kaltės jausmas ir alkis; kasdienis alkis, kuris rūgščiomis sultimis graužė skilvį, ir, regis, nuo jo net akys plačiau atsimerkdavo ir aštrėjo klausa, o žingsniai lengvai spyruokliavo; ji jau seniai nebenešiojo žiedų, nes tie paprasčiausiai smuko nuo sulysusių pirštų, ir auskarų, nes jie svarino ausis ir jos kūnas paprasčiausiai nebeturėjo jėgų nešioti papildomą svorį, o kur dar trys sluoksniai drabužių, pavilkinių, ant suknelės užmesti kailiniai, ant jų — apsiaustas, ir visa tai dar tik vėlyvą rudenį, kai dar ne itin šalta. Visą pavasarį jai jos gyvastį liudijo kaltė, nepakeliama kaltė dėl to, ką padarė prieš pusmetį, ir jai nė nereikėjo atgailauti, nes Viešpats dabar pats ją baudė siųsdamas šitiek negandų, kiekviena diena buvo kaip atgaila ir bausmė; bausmė jai už viską. Dangaus aukštybės atsiuntė vasarą — tvilkinančią, karštą, ir niekas nedygo, testirksojo nusvilę pliki stagarai, o ir tuos pačius, lyg tyčia, dvi savaites prieš pat rugiapjūtę supūdė liūtys, pylusios beveik be atvangos, ir todėl dvaro aruodai, klėtys ir podėliai, dar neatsigavę nuo pernykščio švedų ėdrumo, taip beveik ir neprisipildė, stigo net šieno galvijams, nes tas supuvo; trūko kviečių, avižų, grikių, žirnių, ropių, svogūnų, nes daržai taip ir nebuvo dorai užsodinti, mat pavasarį ji pati neprivertė, neprižiūrėjo valstiečių, palivarkų žemės buvo išsekintos ir davė menką derlių, Kniukšta nė velnio nedirbo prievaizdo darbo, o suko savo nešvarius reikaliukus ir vertėsi beveik vien iš savo bravoro, kurio dėka samdiniams išmokami skatikai beveik tuoj pat sugrįždavo jam atgal į kišenę, apie kitus jų dvarus ir ūkius, išmėtytus po šiaurę ir rytus, Ona Kotryna neką težinojo, jais rūpinosi jos vyras, o ir tas rūpinimasis tebuvo, kiek ji pamena, daugiausia užstatymas ir nuoma svetimiems, tam, kad surinktų pinigų jo karybai, o burnų dabar Milkantuose buvo dar daugiau, ir neilgai trukus turėjo prisidėti dar viena, mat tuoj tuoj Paliutė turėjo gimdyti švedo Karsteno pavainikį ir dabar valgė už du, ir Onai Kotrynai reikėjo dar ir ją išmaitinti, juk anuomet pati įtikino ją, jog tai bus mažesnė nuodėmė nei kad atsikratyti tos nelemtos gyvybės.

Šito ji niekam nebūtų linkėjusi — ir ne tiek skausmo, pykinimo, kančių ir kraujavimo, kuriuos jai sukėlė tas antpilas — bet veikiau tų naktinių monų, vaiduoklių ir sąžinės priekaištų, kurie ją persekiojo dar ir dabar, nors praėjo šitiek mėnesių, bet o ką ji galėjo daryti?

Likimo pirštas, Viešpaties bausmė ar Šėtono išdaiga — galima buvo vadinti kuo nori, bet tikrai ne aklas atsitiktinumas buvo tai, kas nutiko; nors ji ir pradžioj galvojo, kad tai tik jos kūnas nesusidoroja su kaltės dėl švedų našta, kad kasryt vos nubudus ir pažvelgus į veidrodį ją supykina nuo savo pačios nuodėmingo atvaizdo, bet kai tatai nesiliovė savaitę, dvi, kai pradėjo vėl apimti jau kadais pamirštas silpnumas, o krūtys pasidarė tarsi švininės ir jautrios, jai nebeliko abejonių — ji laukėsi; laukėsi kaip ir jos tarnaitė, jos laukėsi beveik vienu metu, tik ne nuo to paties, betgi abi — nuo numirėlių, nugintų į kapus jos pačios švelnia rankele pavasarinio žalčialunkio rykšte.