Kristina Sabaliauskaitė - Silva rerum II

Aname pasaulyje ji mielai būtų užsisakiusi ir parsisiųsdinusi kokį instrumentą savo vienatvei prablaškyti, klavikordą ar arfą, ar viola da gamba, betgi čia, Milkantuose, tatai buvo neįmanoma, ir ne vien todėl, kad šimto mylių spinduliu aplinkui nebuvo iš kur paimti nei instrumento, nei mokytojo, galinčio išlavinti, kaip juo groti, betgi ir dėl to, kad dabar, siaučiant karui, viskas buvo sutrikę — keliai, arklių pastotės, tiekimas ir paštas, tuo ji įsitikino pati, prieš kurį laiką pagaliau pasiryžusi parašyti mandagų laišką savo sutuoktiniui Jonui Izidoriui Norvaišai į Biržus, linkėdama jam sveikatos, sielos ramybės ir pranešdama apie apverktiną dvaro ir jo atsargų būklę bei klausdama jo nurodymų ateinančiai žiemai. Atsakymo, datuoto laiško įteikimo Biržuose dieną, ji sulaukė lygiai po dviejų mėnesių, o ir tas pats buvo surašytas ne jos vyro, o vietinio Biržų tvirtovės cyruliko Jono Rakovo ranka, kuris pranešė, kad šviesusis rotmistras Jonas Izidorius Norvaiša kunigaikščio pavedimu šiuo metu nenumatytam laikui išvykęs į Vilnių iki tolesnio pranešimo ir šviesiausiosios ponios laiškas bus perduotas jam nedelsiant, vos tik šis vėl atvyks į Biržus, nes persiųsti jį šiuo metu dėl sutrikusio pašto žygūnų darb o yra impossibilis. Tą pačią dieną dėl keisto sutapimo barzdaskučio laiškas vainikavo dar vieną Onos Kotrynos nusivylimą — nebeapsikentusi jos sielą ėdančios vienatvės ir ilgesio, ji pagaliau balsiai išreiškė savo ponišką įgeidį pasiklausyti muzikos, ir Kristoforas Kniukšta tądien po darbų kaip tik į dvarą atvesdino vietinius muzikuotojus — pusaklį senutėlį kanklininką gumbuotais, pusiau suakmenėjusiais pirštais, du baudžiauninkus su įmantriomis švilpynėmis ir gal tuziną moterų, garsėjančių kaip vietinės giesmininkės visiems gyvenimo atvejams — sėjai, pjūčiai, vestuvėms, šermenims ir krikštynoms. Senis ir švilpynininkai iškeliavo atgal pirmieji, laimingi ir tiesiai pas Kristoforą Kniukštą į bravorą kvortelės, mat neapsikentusios ponios vos po kelių akimirkų buvo apdovanoti kiekvienas po šeštoką; išsirikiavusios, lėtai judindamos rankas ir neskubriais žingsniais apsikeisdamos vietomis tik joms vienoms suprantama tvarka, giesmininkės užtraukė taip, kad Zefirekas iš pradžių palindo po krėslu, o paskui įsidrąsinęs puolė viauksėdamas joms kibti į palankas ir Paliutei jį teko išneštiį kitą kambarį, bet ir muzikos ištroškusiai Onai Kotrynai kūnas ėjo pagaugais nuo tų baugių, gerklinių garsų, kuriuose buvo kažkas šiurkštaus, pirmykščio, bedžiaugsmio, bet ir ne itin graudaus, o tik gąsdinančiai tolygaus tarsi vapamas burtininko užkalbėjimas; tik bereikšmiai vienodai kartojami garsai, palydintys jų vienodus judesius dirbant vis tuos pačius darbus, vienodai stumiant dienas ir net gyvenant beveik vienodus gyvenimus, ir todėl pjūties daina beveik niekuo nesiskyrė nuo mergautinės, o vestuvių palydėtuvių — nuo laidotuvių giesmės, ir Ona Kotryna tų dainų ištvėrė tik kelias, ir kaip tik tuomet dar pasibeldė bernas, atkeliavęs net nuo pat Telšių, nuo žygūno, perdavusio barzdaskučio laišką, ir tai buvo palanki proga atleisti dainininkes, o vėliau — paslėpti savo nevilties ašaras, galutinai pasijutus įkalintai šiame dvare vidury niekur, kur dienos panašios viena į kitą, o laikas, regis, sustojęs amžiams.

Ir vis dėlto čia gyvenimas nebuvo sustingęs, o veikiau tik nuvilktas, išrengtas iki pat savo begėdiškos, bukos ir kvailos nuogumos, iki varganiausių kūniškų poreikių tenkinimo, iki gyvuliško gyvavimo iš saujos į burną. Dainų čia dabar tereikėjo tik tiek, kad neišprotėtum nuo vis tų pačių sunkių judesių nuobodybės baudžiauninkėms kapojant ropių lapus ar palinkus rišant pėdus; miegas, alkis, šaltis, darbas, nuovargis, alkis, tuštinimasis, nuovargis, miegas — visa tik tam, kad prikimštum skrandį, nemirtum badu ir taip prastumtum dar vieną dieną, tokią pat kaip vakar ir lygiai tokią pat kaip ir ryt, kurią sudrumsdavo tik valstiečių krikštynos, vestuvės ir šermenys, kuriuos paskui mėnesių mėnesiais dar visi tarpusavyje apkalbėdavo, nes kalbėtis daugiau nebūta apie ką, ir taip pat slenkantys metų laikai ir didžiosios metų šventės, kurių dvare, tiesą sakant, nebebuvo kam švęsti; šventės, lygiai tokios pat kaip pernykštės ir lygiai tokios pat kaip kitąmet, ir dar — koks ankstyvos vasaros šauksmas, gamtai sprogstant, skleidžiantis ir žaliuojant, nuvirtus kur ant šviežio šieno ar, vėliau, jau po derliaus, — tarp rugių pėdų, pratęsti giminę patyrus kelias akimirkas saldaus užsimiršimo, vėliau neišvengiamai virstančio santuokiniais smūgiais, žviegiančių kūdikių verksmu ir nuovargiu; nuovargiu ir vargu. Tokiems kaip Ona Kotryna, ragavusiems kitokio gyvenimo — tekančio it srauni upė, kliūvančio už lemtingų atsitiktinumų, įnoringai ir nepaaiškinamai vingiuojančio, kupino kilnių didžiūnų ir jų išrankių žmonų pašnekesių, juoko ir gedulo, aistrų ir apmąstymų, iškilmingų pamaldų ir prašmatnių vakarienių, čia ne juokais galėjo pradėti jauktis protas, ir ji kartais jausdavo, ypač būdama aplinkiniuose miškuose, kaip kažin koks tamsus ūkas pradeda garuoti ir kilti iš pažemių, pripildydamas sielą keisto įtūžio ir noro sujaukti čia esamą tvarką, ir ji dabar jau neabejojo, kad laikinai ją dėl Turės Tibelijaus Magnussono anuomet apnikusi beprotystė buvo ne Šėtono išmislas ir ne koks ją apsėdęs inkubas, bet kažin kokia vietinė nuožmi pragaištis, besisunkianti iš čionykštės žemės gelmių. Tą jai netiesiogiai liudijo ir Jonas Kareivis, kartą jiems medžiojant miške lyg prasitaręs, kad šitose apylinkėse kartais tvyro negeras monas, čia kadaise, žiloje senovėje, įvykę blogi dalykai, neva, pasak padavimo, miškiniai pagonys nužudę kaži kokį krikščionių šventąjį, ir nors tasai nukeliavęs pas angelus, kalbama, galbūt jo sielos likučiai vis dar neranda ramybės, plevendami tarsi išdraskytas miško voratinklis.

Ona Kotryna dabar ramybę atrasdavo medžiodama su Jonu Kareiviu, mat tai, kas pradžioje tebuvo patikimas būdas prasimanyti maisto, ilgainiui tapo atvanga nuo nuobodulio. Pradžioje ji lydėjo Joną Kareivį ir Benkartėlį daugiau iš reikalo, mat būdami bekilmiai jie neturėjo jokios teisės medžioti Norvaišų miškuose, ir nors vargiai ar per tokius šalčius ir tokioje atokybėje juos būtų užklupęs koks medžioklės prievaizdas, betgi visgi ką galėjai žinoti, todėl ji pradžioje juos telydėdavo raita, daugiau stebėdama, kaip vienarankis senis, prisitaikęs iš šautuvo, kuris turėjo tyčia sutrumpintą buožę ir prie jos padirbdintą kablį, užsitvirtinantį ant jo sveikosios alkūnės taip, kad luošys galėtų valdyti jį viena ranka ir nuspausti gaiduką, moko jaunąjį Joną Ankantą žvėries persekiojimo gudrybių.

Tai nebuvo medžioklės menas, o būtent tik medžioklės gudrybės — kaip greičiau ir paprasčiau susekti ir užmušti žvėrį; jie medžiojo be ceremonijų ir kilnių papročių, nepaisydami prietarų ir nerinkdami trofėjų, o veikiau ėjo it mėsininkai — nudobti ir parsinešti skerdienos maistui; medžioklės menas čia jau seniai buvo užleidęs vietą paprasčiausiam alkiui, tad kartais tiko ir kilpos, ir spąstai, bet kas; o sykį net Jonas Kareivis kilpoje graudžiai, su niekuo nesupainiojamai rėkiantį sužeistą kiškį pribaigė numindamas jo galvą batu, nes negi tokiam menkam grobiui eikvosi šovinį, viskas čia tiko, kad tik negrįžtų tuščiom į alkstantį dvarą, kuriame viskas buvo atseikėta, padalinta, suskaičiuota. Namiškiams tiko ir kiškiai, ir kurapkos, o ir juos išmoko taisyti taip, kad užtektų ilgam — pirmą dieną kepsnys, antrą dieną viralas iš nugraužtų kaulų su vienu kitu morkos ar ropės griežinėliu, plūduriuojančiais varganame skystyje tarsi negyvenamos nevilties salos, trečią dieną — kokia košė ar šiupinys iš bet ko, iš likučių ir plutų, išvirtas vakarykštės sriubos likučiuose; visa tai jau buvo nesvarbu, bet kas buvo geriau už alkį, kurį iš tiesų jau derėjo vadinti tikruoju vardu — badu.