Kristina Sabaliauskaitė - Silva rerum II

Ir Ona Kotryna dabar jau nebegalvojo nei apie švedus, nei apie atgailą, nei apie vyrą, visa, apie ką ji galvojo, dabar tebuvo maistas — kuo pamaitinti Teofilę, kuo užkimšti Paliutę, kuri storėjo ne dienom, bet valandom, ir ką daryti, kad iš bado neišmirtų valstiečiai, nes nebus kas pavasarį įdirba laukus, juolab kad naujienos apylinkėse ėjo negeros — žmonės ne tik badavo, bet jau ir ėmė puldinėti vieni kitus dėl maisto kąsnio, ir ėjo kalbos, kad nuskriausti silpnieji jau mirė badu, kaip kad antai bevaikių senelių pora, iš kurių taip ir neišaiškinti piktadariai atėmė tuos kelis gorčius grūdų, kuriuos, Onai Kotrynai paliepus, Kniukšta padalino lažininkams dar rudenį, arba kaip kad vienoje troboje prie Ankantų, kur kaimynas nusiaubė ir apiplėšė kaimyną, garsėjusį apypilniu podėliu, ir bizūnas čia jau nepadėjo, nes badas gurgė tuščiais pilvais skambiau už rimbo pliaukšėjimą, o alkani valstiečiai buvo piktesni už alkaniausius vilkus ir jų urzgianti neapykanta bet kada galėjo atsisukti ir į ponų namus.

Žmonės kalba, — piktdžiugiškai paslaugiai pranešdavo Paliutė, žmonės kalba, kad dvaro podėliai lūžta nuo pertekliaus, o ponia valgo mėsą per adventą ir dvaro šunis šeria dešrom. Dar žmonės kalba, kad ponia nuodėmėj sugyvenusi su švedų karininku benkartą ir dabar man liepianti nešioti pagalvėlę po sijonu, idant laikui atėjus galėtų apsimesti, kad šisai — mano, ir dar žmonės kalba, kad ponia užsiimanti raganystėm, nevaikštanti į bažnyčią, dėl to ponas jąją ir palikęs; merga buvo visiškai suįžūlėjusi, ir net prisakyti rykščių Ona Kotryna jai negalėjo, nes kurgi matyta bausti esančią sunkumoje, o toji mergšė dar ir naudojosi visais įmanomais palaimintos padėties prietarais, visais tamsiais užuginais, gajais šiam krašte — atsisakinėjo dirbti net mažiausius darbus, net verpti ar nerti vakarais — nes vaikas gali užsismaugti, net plėšyti plunksnas ar karšti vilnas — nes naujagimį paskui kamuos dusulys, tas pat — dėl ruošos, nes neva jai negalima kelti rankų ir lenktis, negalima į tą žiūrėti, ant ano — sėdėti, o trečio — uostyti, ir visi turėjo tenkinti jos nikius, nes nėščiosios prašymo negalima atsakyti, antraip pelės atsargas užpuls, tik štai norėdama pasmaližiauti paliegusioji nekart buvo užklupta ir ant kėdės užsikorusi, ir rankas iškėlusi, idant pasiektų kurią nors puodynę nuo viršutinės lentynos, o ir vikrumo nė kiek nestokojo, žinoma, kai jai tik to prireikdavo, ir Ona Kotryna kartais susimąstydavo, kodėl šiam krašte nėra prietarų apie tai, kas gresia meluojančioms, tingioms ir akiplėšoms gimdyvėms, nuodijančioms gyvenimą kitiems žmonėms.

Paliutės pavainikis gimė lygiai per Kūčias, viename mažųjų kambarių, kurį Ona Kotryna paskyrė tam reikalui ir pribuvėjai, atpėdinusiai per pusnis iš tolimos sodybos, apsigaubusiai didžiule languota skara ir išvirkščia skranda — neva, kaip vėlgi liepė prietarai, kad nieks nepažintų, nesužinotų ir nenužiūrėtų, ir jei būtų įmaniusi, būtų visam rūme atlapojusi langus, prikreikusi šiaudų, iškrausčiusi stalčius ir pritempusi keisto neva laimę nešančio šlamšto — skrandų, žolių, ragų, senų, kandžių išėstų žvėrių kailių ir dar velniai žino ko, betgi ponia čia jau net treptelėjo koja ir pasakė: šventą paveikslą, šventinto vandens ar, galiausiai, koralų kryželį išjos pačios dėželės skausmams sumažinti — prašom, bet jokių nešvarių zababonų [68] Prielarų. (Sen. žarg.) , ir toliau nusiplovė rankas, nusišalinusi į savo alkovą, nė žinoti nenorėdama, ką jos ten smilkė, garino, kaitino, užkalbinėjo, giedojo ir raudojo, kol pagaliau paryčiais pasigirdo su niekuo nesupainiojamas šaižus rėkimas, ir Ona Kotryna kažkodėl vien iš jo, vien iš to garso apmaudžiai suprato, kad Paliutei gimė tai, ko jai pačiai, neatsakydamas į andainykštes karščiausias maldas, šitaip šykštėjo Viešpats — kad gimė berniukas, vėliau skambiai koplytėlėje pakrikštytas Stanislovo vardu ir Riaubos pavarde, paveldėta iš savo motinos Apolonijos Riaubaitės, o šiosios — iš savo motinos, Marcijonos Riaubaitės, mat dėl keisto sutapimo jis buvo jau antrasis iš eilės tos giminės kartų pavainikis. Iškart po to įsimintino įvykio neapsieita be nemalonaus barnio, mat pribuvėja užsimanė, kaip reikalavo vietos paprotys, užsibūti dvare iki pat krikštynų, ne tik per Kalėdas, ne tik iki Trijų karalių, bet dar ir visas šešias savaites, ir toji netašyta boba, grasindama visom įmanomom nelaimėm ir nužiūrėjimais, prarūgusiu pienu, kaukais ir mirtinom ligom, drįso pačiai poniai aiškinti, kad bet koks į namus įėjęs vyras turi išsipirkti savo kepurę, kad ji tris dienas turinti saugoti kūdikio maudynių vandenį ir laikyti aštrų peilį po slenksčiu, idant jo neperžengtų piktosios dvasios, o patį naujagimį slėpti po sudriskusiu skuduru, kad jo nerastų besigviešiančios laumės. Onai Kotrynai iš Kotovičių Norvaišienei šito pasirodė per daug, mat nuo kūdikystės savo motinos buvo išmokyta sielos dalykuose šventai tikėti kryžiaus, šventinto vandens ir maldos galia, o kūno reikaluose — švara ir tvarka, tad vien mintis, jog naujagimis, kad ir ne jos pačios, o neklusnios tarnaitės, bus dėl kvailo prietaro dengiamas purvinu sudriskusiu skuduru, jai atrodė tikra šventvagystė, tad pribuvėja, jai sumokėjus, buvo atleista ir išgrūsta iš namų, nors ir grasindama visom įmanomom negandom ir tuo, kad kūdikis užaugs šykštuolis ir vagis, o būsimasis vagis buvo tampriai suvystytas švarios drobės juosta į baltą vabzdžio lėliukę; šiaudai, džiovintos žolės, lokio kailio atraiža ir kitas šlamštas išmestas lauk, viskas išvėdinta, pakūrenta ir iškuopta.

Kalėdų vakarą įvyko dar kai kas, kas nedavė ramybės Onai Kotrynai, ir tatai nebuvo niūri, bedžiaugsmė nuotaika po mišių koplytėlėje, prie vakarienės stalo, pagyvinama tik tėvelio Ignaco Petravičiaus maldų ir dievobaimingų tostų, ir tatai nebuvo nė skurdus badmečio maistas alavo lėkštėse, troškinta beskonė kiškiena, sukepusi, sausa it šikšna žąsis ir suzmekęs Kalėdų pyragas, kuriam buvo smarkiai pagailėta miltų, kiaušinių ir virėjos širdies. Už visa tai nykiau buvo kitkas — sulamdyta, baltumą praradusi staltiesė, kasdieniai indai, taupomos žvakės ir malkos, klebonas ir surukę vyrai — Kniukšta, Ankantas, Kareivis — prie stalo, bet nykiausia užvis buvo tai, kad užstalėje nebebuvo nei deramo pokalbio, nei jokio bajoriško animuso, nei stebuklo laukimo, tik kažin kokia kasdienė, nešventiška neviltis. Netgi mažoji Teofilė, kuriai dabar sėdint ant kėdės prie stalo jau reikėjo dviem pagalvėlėm mažiau nei vos tik atvykus, atrodė kažin kokia svetima ir sulaukėjusi ir šaukšto kotą rankoj laikė per vidurį, tarsi botagą, muistėsi, supo kojas pastalėj ir kalbėjo ne sklandžiai, o įmaišydama žemaitiškų žodžių, parsineštų iš dvaro mužikų vaikų. Per Kalėdų vakarienę paaiškėjo, kad vienintelė Norvaišų giminės įpėdinė yra parsinešusi į namus ir kai ką daugiau nei vien vietinę šnektą — mat net sukalbant neilgą padėkos maldą nebegalėjo susilaikyti sudėjusi rankeles, nes jų mirtinai prireikė nirtulingai ir beviltiškai pasikasyti paausius, kaip paaiškėjo, gausiai apgyvendintus mažučių beveik nematomų įnamių, kurių klastingo antpuolio prieš kilmingąjį luomą po ponišku nėriniuotu kyku nebesužiūrėjo nei atgulusi Paliutė, nei keturis namų kampus laikanti vargšė Kasiulė.

Bet, svarbiausia, tąvakar Ona Kotryna patyrė patį nemaloniausią praregėjimą — vakare, jau alkovoje, dar prieš maldą, užsižibinusi žvakes ir prisėdusi prie savo stalelio priešais pastatomą veidrodį, ji ūmai nustėro nuo to, kas žvelgė į ją iš anapus blausaus, vos pageltusio stiklo: blyški nenusakomo amžiaus moteris netvarkingai išdrikusiom sruogom iš po nukarusio, seniai miltais nestandinto kyko, kurio nėrinių klostės liūdnai karojo abipus skruostų it nužydėjusios suvytusių gėlių kekės, papilkusio veido, nusvirusiais lūpų kampučiais, užgesusiom akim, ant krūtinės kryžmai perrišta skara, rankogaliais be nėrinių, iš kurių kyšojo jos rankos, jos kilmingos rankos, dėl šilumos įmautos į senas odines pirštines nukirptais galais; ir baisiausia buvo tai, kad į ją po metų Milkantuose, toli nuo žmonių, prieš kuriuos reikėtų taisytis, po metų atgailos, kaltės, alkio ir dvaro kasdienybės iš veidrodžio, tarsi kalėdinis burtas ar pranašinga aiškiaregystė, žvelgė pati paprasčiausia prasčiokė.