Kristina Sabaliauskaitė - Silva rerum II

Jie viską padarė gerai — šiaip ne taip per naktį, parišę virvėm už kojų, už pažastų, bendrom jėgom ištempė tuos šešis iš namų, per sodą, link ežero, ten, kur jų laukė nešvariausia darbo dalis, kurios paskui nei vienas, nei kitas nenorės prisiminti iki savo gyvenimo dienų pabaigos, nors iki tos nakties jaunajam Jonui Ankantui mintis apie Saloto ežerą sukeldavo vien tik saldų, slėpsnas užplūstantį malonumą, mat tai jo melduose pasislėpęs savo paauglystės vasaromis jis jau tykiai stebėdavo dvaro mergų ir lažininkių maudynes ir kas gi galėjo būti kvaičiau už tuos stiprius, baltus moterų kūnus prisirpusiomis krūtimis, sunkiomis kulšimis ir nuo saulės raudonais kaklais bei dilbiais, tarp baltų vandens lelijų tyliai brendančius į svaigų tarsi vynas vandenį? Bet ši jo vaikystės, jo dvaro undinių pasaka jam suvisam pasibaigė tąnakt, nes tą naktį vėmė ne vien apsinuodiję švedai ir ne vien persigandusi Ona Kotryna, bet ir Benkartėlis, betgi jį galima buvo suprasti — nors viena ranka, kurią pavojus pritvinkino stebėtinos jėgos, kapojo Jonas Kareivis, bet tai vaikinui teko prilaikyti tuos kūnus, krauti jų dalis į maišus, mat taip buvo lengviau nei tąsytis su visais lavonais; dėti akmenis, rišti, irkluoti valtį į ežero vidurį, keliais užplaukimais, ir švintant bendrom jėgom versti tuos besisunkiančius dėmėtus maišus į ežero vandenis, kur jie, traukiami į dugną akmenų, tyliai burbuliuodami skendo, brėkštant ir pradedant gailiai pratisai karkti pirmiesiems ryto paukščiams, ir vėliau, net po daugelio metų, jei Jono Ankanto, jau seniai visų nebevadinamo Benkartėliu, kas būtų paklausęs, tai šitai jam iš tos nakties labiausiai ir įsiminė — ne klaikūs kaulai, mėsos, mėnesienoje žvilgančios žarnos ar atviri sąnariai, o tie akimirksniu bliūkštantys keisti burbulai ir tylūs sūkuriai vandenų paviršiuje; tik burbulai buvo visa tai, kas liko iš šešių švedų, iš Turės Tibelijaus Magnussono, iš lenkiškai šiek tiek mokėjusio Karsteno ir iš keturių kitų, kurių vardų jie taip niekada ir neįsiminė ir kurių artimieji pradės gedėti tik po kelerių, dešimties ar keliolikos metų, o vaikai užaugę guosis, kad tėvai didvyriškai žuvo mūšiuose, Šiaurės kare, nė neįtardami, kad šieji prieglobstį rado tolimos Samogicijos ežero dugne, virtę sukapota skerdiena, pašaru vietos lydekoms, tapę nelaimingomis karo, godumo, nuviltos įskaudintos moters meilės ir nekalto pavasarinio rausvažiedžio žalčialunkio aukomis.

Viską pabaigus, jau vėl krante, Jonas Kareivis savo papročiu prisikimšo pypkę ir neskubėdamas ją užsitraukė, paskui, dar po kelių užtraukimų, taip pat neskubėdamas ją pratiesė Benkartėliui, bene pirmą kartą gyvenime, bet tasai tik pamojo ranka, atsisakydamas — nesijautė pernelyg gerai, o ir, tiesą sakant, būtų mieliausiai dabar ne užsirūkęs, o atlikęs išpažintį. Dabar norėčiau prieiti išpažinties — taip jis ir pasakė Jonui Kareiviui, bet tasai jam tik paplekšnojo per petį: tik, susimildamas, ne pas tą kvaišą Žarėnų kleboną, prieisim išpažinties kartu, pirmai tinkamai progai pasitaikius, ir dar paaukosim, bet vėliau, kur nors toliau nuo čia, dabar eikim geriau paprašykim, kad mums pakurtų pirtį. Ir jie abu patraukė atgal į rūmą, kur tylioji Kasiulė viena pati, nepaisydama savo metų, skaudančių sąnarių ir nebelanksčios nugaros, per tą laiką jau buvo stebėtinai išblizginusi akmenines grindis, nušveitusi smėliu, išvaliusi kilimo dėmes, nukrausčiusi stalą ir sudeginusi visas mirtinas išėdas su derva židiny, viską pasmilkiusi kadagiais ir dar kažin kokiom kvapiom žolelėm, ir viskas buvo lyg anksčiau, kaip niekur nieko, jei ne tas vos vos juntamas pro kvapius dūmus salsvas kvapas, vėmalų ir išmatų, o gal pačios mirties kvapas, kurį užuosti galėjo tik tieji, žinantys, kas čia ką tik įvyko. „Reikėtų gal pašventinti", — nedrąsiai ištarė Kasiulė Jonui Kareiviui, ir visi trys kažkodėl sužiuro į senųjų Norvaišų portretus, žvelgiančius nuo sienų, tik tieji jų žvilgsniai buvo tokie kaip kad visad — nei priekaištingi, nei smerkiantys, bet bereikšmiai ar tik išrodantys susirūpinę kiekvienas savo seniai pamirštais reikalais, priklausomai nuo dailininko meistrystės. „Nešnekėk čia niekų", — valdingai Kasiulę nutildė Jonas Kareivis ir pridūrė, kad už priešus liuteronus jiems turi priklausyt dangaus karalystė, čia reikia ne šventinti, o tik laikyt liežuvį už dantų, ir liepė jai verčiau pasirūpinti, kad pakurtų jiems pirtį, o pačiai kiek nuvalyti jų drabužius.

Jie ten užtruko ilgai — pradžioj tylėdami, išsekę, kaitindami savo kūnus — vieną suvytusį, kietą, gyslotą, randuotą, panašų į nupešto seno gaidžio, berankį ir suraižytą rausvais vaškiniais buvusių žaizdų pėdsakais, kitą — jauną, baltą, dar tįstantį, vos pradėjusį želti pirmaisiais plaukais, dar tarsi neapsisprendusį, kas jame paims viršų — tėvo stoto tiesumas ar žemakilmės motinos nuolankus kūprinimasis, dar kartais nežinantį, kur dėti per ilgas rankas ir kojas, dar nepaliestą kulkų, ginklo ašmenų ir aistros; o paskui Benkartėlis padėjo senam luošiui praustis, pėrė jį, pylė vandenį iš kubilėlio, vėliau sėmė iš šalto kubilo; jie iš pirties išėjo tarsi nauji, apsišvarinę jei ne dvasią, tai bent jau savo kūnus ir nė nekviesti, bet jausdamiesi turį tam visą teisę patraukė pro oficiną, pro trobesius, pro kylančius namiškius ir tarnus, skambančius kibirus ir paliepimus į rūmą pusryčių pas ponią Oną Kotryną Norvaišienę, kuri buvo susitvarkiusi ir apsitaisiusi taip kruopščiai, tarsi ruoštųsi keliauti į atlaidus, tvarkingai susišukavusi į savo įprastinį kuodą su dviem garbanom ant kaktos, su savo perlų auskarais ausyse, ir tik juodi įdubę paakiai, tik baltas kaip popierius, neįprastai perregimas veidas bylojo apie neramiai praleistą naktį ir Jonas Kareivis tą akimirką užsimanė prieiti, ją apkabinti ir paglostyti, betgi šitokių dalykų neleido jų skirtingi luomai. Likit, likit abu — tyliai paliepė ji ir jie liko prie ilgojo stalo pusryčiauti; prie stalo, už kurio vos prieš kelias valandas raitėsi, springo ir duso šešetas švedų, bet dabar vienam gale sėdėjo juodu su Benkartėliu, kitam — ponia, vargšė nuo nakties darbų nusibaigusi Kasiulė į stalą nešė kažin kokį greitosiomis sukurptą apkepą, pro langus pavasario saulės spinduliai skrodė jau beišsivadėjantį kadagio dūmelį, ir visi trys pajuto kažkokį keistą alkį, tarsi su karštu maistu į jų kūnus po truputį grįžtų dvasios ramybė. Bet Jonas Kareivis pajuto dar kai ką, ir jis iki gyvenimo dienų pabaigos prisimins tą akimirką, kai, pažvelgęs į kitam stalo gale sėdinčią ponią Oną Kotryną Norvaišienę, būtent tą akimirką, kai pro langą sklindanti šviesa nutvieskė lygiai pusę jos veido su juoda, nakties išvarginta akiduobe, o kita veido pusė, priešingai, skendėjo tamsiame šešėlyje ir jame tik spindėjo melsvai žalsva šviesi jos akis, jis, žvelgdamas į tą keistai persimainiusią šviesos ir tamsos kaukę, pagaliau suprato vieną dalyką, kurį iš tiesų nešiojosi su savimi jau ilgus mėnesius — kad jis kvailai, nederamai ir pražūtingai geidžia šitos moters, amžiumi į dukras jam tinkančios savo pon o žmonos, ką ten geidžia — kad myli ją akla ir beviltiška meile, kad jis pasiruošęs jai viską atleisti — jos puikybę, jos neištikimybę su tuo švedu, jos šaltumą, nes tik ji vienintelė visame pasaulyje jį galinti iš tiesų suprasti, ir tik jis vienintelis galįs ją apginti ir išgelbėti. Ir gelbėti reikėjo pradėti tuoj pat, nes į kambarį įėjusi Paliutė, kaip kas rytą motinai atvedusi Teofilę pabučiuoti, įtariai apsidairė ir paklausė, kur švedai.

„Švedai išvyko, auštant, ir ačiū Dievui", — nukirto senis ir tuoj pat pamojo Benkartėliui: jiems reikėjo kuo greičiau pasirūpinti, kad būtų nepastebimai vėl iškrautos ir sudėtos į vietą atsargos, kurių jiems taip ir nelemta buvo pasiimti su savimi. „Švedai išvyko", — dar kartą pakartojo jis ir, Benkartėliui išėjus vykdyti jo nurodymo, toliau išalkęs viena ranka garsiai barškindamas šaukštu kapojo savo pusryčių lėkštę, už lango rytiniams dvaro garsams skelbiant grįžimą į įprastą kasdienybę, vis skaisčiau spindint saulei, jau čirškiant pirmiesiems vyturiams, bundant miškams su žydinčiais rausvais žalčialunkiais ir tyliai vilnijant tamsiai mėlynam ežero paviršiui, po kuriu o dugne, maiše, atkirstam gabale mėlynos uniformos su geltonu apvadu, kišenėje, buvo bebaigią tižti laiškai perlaužtais antspaudais su Ašaka ir iš jų į vandenį nebegrįžtamai skystančiu rašalu.