Kristina Sabaliauskaitė - Silva rerum II

Atėjus žiemai ir artėjant šventoms Kalėdoms ji vis dažniau susimąstydavo apie raštus ir įrašus — apie kreidos maro kryžius ant durų, kurie dabar bluko po snaigėm, apie notarų laiškus, išskrebentus tvirta bejausme ranka, apie virpančius iškvėpintus meilės raštelius, apie granite ir marmure iškaltus vardus ir skaitmenis; apie tai, kad galiausiai viskas telpa tarp dviejų skaičių; kad visos vaikystės Kalėdos ir Velykos, ir kelionės, ir ašaros, ir bučiniai, ir nuodėmės, mirtys ir gimdymai, karai ir vestuvės galiausiai tėra tik trumpas brūkšnelis tarp dviejų datų, ir josios antroji data dabar jau artėjo, bet jos mažutėliai, gimę per marą, mirties sūkuryje, buvo kol kas dar laisvi, neprikaustyti rašto grandinėm prie negailestingojo laiko, ir šildydamasi valgomajame prie židinio, tarp vis tuštėjančių sienų, nuo kurių už suįžūlėjusių maisto vertelgų siūlomą begėdiškai žemą kainą jau vienas po kito nyko Venecijos veidrodžiai ir flamandų paveikslai, vaizduojantys rečiausias gležnas gėles, prisirpusius vaisius ir kitokį, seniai jau pamirštą perteklių, Uršulė iš Norvaišų Birontienė žvelgė į tą baltai rausvą gyvybę prie liepsnojančio židinio ir tyliai savimi patenkinta šypsojosi.

O išaušus pavasariui tapo aišku, kad maras nors malšta, bet dar nesitraukia, nes nė speigai nepajėgė iki galo iššaldyti užkrato, o bažnyčių rūsiai, tapę kapinėm dėl kastuvais nepramušamo gruodo, per žiemą lig viršaus prisipildė lavonų, ir čia jau dėjo juos be karstų, dažnai tik vieną ant kito, stirtomis, kaip pakliuvo, neturtėlį ant turtuolio, vaiką ant senio, vagį ant teisėjo ir vyskupą ant kekšės, ir tik stebuklas dar, kad apskritai kas rinko šitaip gausiai užderėjusį mirties derlių, betgi rinko, būta tokių, daugiausia pranciškonų ir vienuolių rokitų, kurie, nepaisydami nieko, net patys merdėdami, kaip darbščios bitelės vis tempė lavonus it mirties medų į bažnyčių rūsių korius, ir kalbos ėjo, jog vienas jų, brolis rokitas, su savo pagalbininku vien iki šių, 1710ųjų, Viešpaties metų Velykų atidavė paskutinę krikščionišką pagarbą net dvidešimt dviem tūkstančiams aštuoniems šimtams šešiasdešimt dvejiems palaikams, veždami juos iš gatvių į kapus ir rūsius ir sukalbėdami maldą už jų sielos ramybę, ir niekas nežinojo jo vardo, mat gerokai privengė žmogaus, kasdien čiupinėjančio užkratą, o, tiesą pasakius, ir pats jis per daug nesiskelbė, kas esąs, ir netgi Uršulei iš Norvaišų Birontienei tą lemtingą Velykų sekmadienio rytą jis taip ir pasakė: koks gi skirtumas, Viešpats ir taip atsirinks, kur kuris.

Tądien Uršulė Birontienė nuo slenksčio sugrįžo gal tris kartus — pirmiausia susizgribo užsivilkusi įšvirkščius marškinius, tad nusprendė juos persivilkti; tada prisiminė alkovoj prie veidrodžio pamiršusi savo kapšelį su pinigais, o nusinešusi jį žemyn aptiko, kad kapšelį tai paėmė, betgi pirštines tai paliko, ir tik vėliau suprato, kad tai Viešpats norėjo, paėmęs ją už pirštinėtos rankos, atvesti tiesiai ten, kur reikėjo, ir tikslią akimirką, mat tik akimirksnių reikalas buvo — keliais anksčiau ar vėliau — ir ji niekad nebūtų išvydusi to rokitų vežimo prie Rotušės aikštės ir Karališkosios gatvės kampo, prie atvirų kažkieno išmirusių namų, to kraujo klano ant grindinio ir šurmulio, to kitą abitą apglėbusio brolio ir mirusio veido, kuris jai pasirodė matytas, tik nebepaminė kur, kol, žengusi kelis žingsnius, ji suprato ir puolė atgal prie to kūno, kurį dabar apraudojo vienuolis, ir, nė kiek nebijodama užkrato, palinko įsitikinti, jog tai, ko labiausiai bijojo, įvyko.

Jis nebuvo vienas iš mūsų, buvo pasaulietis, nedavęs jokių įžadų, išskyrus vieną, kalbėjo jai apyjaunis rokitas, — tik abitą paskolinom, nes buvo baisiai nuskuręs, niekas nežinojo, kas jis, iš kur, sakėsi esąs baisus nusidėjėlis, turįs už ką atgailauti, betgi iš tikrųjų jo būta švento žmogaus, pats savo rankom apie dešimtį tūkstančių palaidojo, ėjo nebodamas užkrato ir mus dar padrąsindavo, tegul ponia gerai įsižiūrinti į šitą mirusį veidą — taip atrodo tikras šventasis; ir Uršulė iš Norvaišų Birontienė dabar paskutinį kartą žvelgė į tą netikėtą šventybę, tysančią vidur gatvės, į tą veidą, kurį paminė besijuokiantį, besišaipantį, besivaipantį, laimingą, įžūlų, trykštantį išdidumu ir valiūkišką, spindinčiom akim, skaisčia jauna oda, besišypsančiom lūpom, juodais garbanotais plaukais, o dabar jis buvo purvinas, nelygiai nuskustu pliku randuotu pakaušiu, traiškanotais vokais, ligos suknežinta nosimi ir vočių išvarpytais skruostais, sutinusiom lūpom, kurias ji dabar bučiavo, nes, nepaisant nieko, jis jai tebebuvo gražiausias veidas pasaulyje ir amžinai toks bus, ir ji glaudė tą varganą mirusią galvą sau prie krūtinės, švelniai glostė tą kaklą, į kurį kažin koks užkluptas marodierius ką tik klastingai smogė kastuvo ašmenimis, spaudė negyvas rankas, ant kurių nebebuvo signeto, tik balkšva kilmingumo nuospauda ant mažojo piršto, ir braukė lipnų krešantį kraują, kol tasai vargšas vienuolis pasakojo, kas nutiko, meldėsi ir laimino tą mirusį kūną, ir kai ji atsistojo ir, nunėrusi žiedus nuo savo paukštiškų rankų, davė juos broliui rokitui, idant velionį nugabentų pas Visų Šventųjų tėvus karmelitus, nes antkapio ar bent jau iškalto įrašo užsakyti ji jau nebespėsianti, bet tegul po maro padirba nors paminklinę lentą ir laiko mišias už paskutiniojo Bironto sielą, tada tas vienuolis ir tarė: koks gi skirtumas, Viešpats ir pats atsirinks, kur kuris.

Likusius mėnesius Uršulė iš Norvaišų Birontienė praleido mąstydama, jog šitaip keistai galėjo nutikti tik jai — juk paprastai žmonės ruošiasi išeiti, rašo testamentus ir tvarkosi reikalus prieš mirdami, o ji tai darė jau numirusi; nors kūnas vis dar tebebuvo gyvas, skaudėjo ir sirgo kaip prakeiktas, tačiau ji pati buvo mirusi, ir, kaip bebūtų keista, kad kitados taip bijojo mirties, o dabar tiesiog jos geidavo ir alko, it pirmiau alkdavo laudanumo, betgi pirma turėjo užbaigti daugybę darbų ir susiruošti paskutinėn kelionėn — ne pas Sutvėrėją, kurį ne itin troško išvysti, bet į Milkantus, nes jos, pačios jau numirusios, su numirėlių Vilniumi jau nieks nebesiejo.

Tad ateinančius kelis mėnesius ji pirmiausia susikvietė kelis vis dar gyvus pirklius, ir jie, užsikišę pasmailintas plunksnas sau už ausų ir ant kaklo pasikabinę nešiojamas rašalines, vaikščiojo dabar po namus Arklių gatvėje surašinėdami spintas ir spinteles, prabangius krėslus ir stalus, veidrodžius ir paveikslus, sietynus ir žvakides, netgi paklodes skryniose ir jos senas sukneles, kiekvieną krištolo taurę, sidabro šaukštą, padėklą ar sriubinę; atėjo eilė net ir jos paauksuotam kavos puodeliui, ir dailiems tualeto ir rašymo reikmenims; paskui susikvietė teisininkus, notarus ir liudininkus, surašė savo paskutiniąją valią ir sutvarkė visus lig vieno dvarų nuosavybės popierius; ir visas jos nugyventas gyvenimas dabar buvo sutrauktas į vieną didžiulį tikslų inventorių, kuriame viskas turėjo savo kainą — ir meilės įkarštyje jos vyro kažkada dovanotos brangenybės, ir aukso antpirščiai, ir knygos, ir žemės, ir seni marškiniai, ir fajanso naktipuodis; tada tik liko paskirstyti, kam ir ką ji užrašo. Pirmiausia ji apdovanojo tarnus ir tatai buvo paprasta — grynaisiais, su padėka, kiekvienam pagal ištarnautus metus; pelnas už išparduotus namus keliavo jos maro našlaičiams, ir ilgai galvojusi, kam juos galėtų pavesti, nesumąstė nieko geresnio kaip pasiųsti vieną tarnų su laišku į Šventojo Nikodemo broliją, ir netrukus iš ten į namus Arklių gatvėje atkeliavo vienas iš brolių, nudryžusiu abitu, nukleiptais sandalais, pasiramsčiuodamas lazda — senas, kaip ir Uršulė, rūškanas kaip lapkričio dangus, apkartęs ir pagiežingas kaip pati tulžis, ir kelias akimirkas ji veltui ieškojo tame veide, kurį matė pirmą ir paskutinį kartą gyvenime, bet kokių panašumų su Jonu Kirdėjumi Birontu, mat šisai buvo vienintelis likęs gyvas jo pusbrolis, apie kurį ji žinojo iš nuogirdų, Martynas Birontas, dar jaunutis iš skurdo priėmęs gana priverstinio neturto įžadus ir pranciškonų abitą, betgi tame senatvės dėmėmis nusėtame veide, vainikuojamame seniai skustos tonzūros, nebuvo nieko bendra su kažkada jos mylėtais bruožais ir pradžioje senis ėmė piktai priekaištauti už jo ramybės sutrikdymą, bet kiek atlyžo ir jo veidu praskrido blankus pasitenkinimo spindulys išgirdus, kad pakviestas palikimo reikalu, nesgi ir atgrasiausias giminaitis tampa visai mielas, vos tik ką nors užrašo, o suma čia buvo didžiulė, betgi Uršulė čia pat pridėjo: „su sąlyga, kad…" — ir toji sąlyga, o teisingiau — net trylika sąlygų — garsiai spygaudamos čia pat priminė apie save, mat šviesiausioji ponia Birontienė buvo pasiryžusi Martynui Birontui ir pranciškonams palikti didelius pinigus su sąlyga, kad iš jų bus išlaikomi ir globojami jos trylika vargšų našlaičių, kurių deramu auklėjimu ir išmokslinimu, o pirmiausia — ir čia jai teko sulaužyti savo andainykštę nuostatą apie Dievo registrą — krikštu ir metrikais turėjo pasirūpinti brolis Martynas su dar viena sąlyga, kad jiems prižiūrėti laikys už atlyginimą jos gerąją Oną iki šios dienų pabaigos. Karmelio broliams ji paliko grynais su sąlyga, kad tieji įkurs altariją [98] Nuolatinę, amžinąją altariją — kai už paliktą sumą ar dvaro pajamas periodiškai aukojamos mišios tol, kol leidžia šios lėšos. in perpetuum Birontų šeimos atminimui, jungtinei šventojo Bernardo seserijai ir Šventojo Mykolo Arkangelo bažnyčiai — su sąlyga, kad marui pasibaigus vėl globos neturtingas bajoraites; o likusius pinigus, brangenybes, dvarus ir jų pajamas ji užrašė savo sūnėnui, raitelių rotmistrui Jonui Izidoriui Norvaišai su sąlyga, kad… ir čia notaras net užsikosėjo ir per savo praktiką buvo girdėjęs visokių sąlygų, tačiau šitokios — tai dar ne, ir jis net persiklausė senosios klientės, ar tikrai tiek daug, net penkis, ir toji tik gūžtelėjo savo pečiais ir atkirto, kad čia jau sūnėnui bus spręsti, ar verta, juolab kad ji žadanti jį aplankyti pati, ir čia notaras vėl kilstelėjo antakius, mat toji senikė akivaizdžiai buvo ne viso proto, susiruošusi keliauti per visą kunigaikštystę marui siaučiant — kai taip nesaugu, kai priešo armija slenka atgal, kai visi išbadėję ne tik plėšia, bet ir valgo viens kitą. Betgi Uršulė iš Norvaišų Birontienė žinojo, ką daro — ji jau viską buvo seniai seniai apgalvojusi, todėl kai galiausiai išvyko kelionėn, vilkėjo rudą raupsuotosios apsiaustą su gobtuvu ir atraiža, dengiančia veidą, o jos karietą vadelėjančiam tarnui išrūpino dar vieną tokį pat, įdavusi iš brolio Martyno pranciškonų špitolės šiaip taip išprašytą garsiai klerkiantį sukamą barškalą ir ilgą it samtis medinę dėtuvę, į kurią įbėrę monetas juodu galės pratiesti prie užeigų, prekijams ar pakelės vienuolynams, šitaip pirkdami atokią pastogę ar kąsnį, ir tatai buvo protinga mintis, mat maras ne maras, o raupsų vis vien visi bijos kaip bijoję ir jųdviejų vengs iš tolo, juolab kad Uršulė iš Norvaišų Birontienė dabar prie juosmens, po sijonais, šalia mažutės metalo dėžutės, buvo pasirišusi dar kai ką — apvalų it volas tymo maišelį, kimšte prikimštą segių, žiedų, auskarų ir apyrankių, karulių, sagčių ir kryželių, visą savo buvusios meilės lobyną, kurį kartu su savojo laudanumo atsargų likučiais dabar vežėsi į savo paskutinę kelionę.