Kristina Sabaliauskaitė - Silva rerum II

Netgi dabar, apie tai pagalvojusi, Uršulė nejučia pačiai sau papurtė galvą, tarsi norėdama nuvyti anuos prisiminimus, ir nusisiautė savo dulkėtą gedulo šydą, dailiai jį sulanksčiusi padėjo ant stalelio, nusiėmė juodą gobtuvėlį su smailu trikampiu ant kaktos, įgudusiu judesiu pirštais tarsi šukomis perbraukė pečius siekiančius plaukus, kurie dabar buvo jau beveik visai žili ir pamažėliais slinko, tad pirštų tarpuose likusias kelias bespalves gijas ji nė nesusimąstydama, kaip kasvakar, susuko į žiedelį ir, apsidairiusi, tiesiog išmetė lauk pro pravirą langą; tada, niekieno nepadedama, pirštais braškančiais sąnariais atsegė sausai trakšinčias kikliko metalo kabutes ir kilputes, išvėrė raištį, išsinėrė iš rankovių, liko su marškiniais, kurie, kažkada brangaus balto batisto, dabar, po visų negandų ir kelionių, buvo pilkšvai gelsvi ir susimetę į siauras klosteles, o apspurę, apibrizgę nėriniai karojo kaip priekaištingi buvusio gero gyvenimo likučiai, aprėminę dulksvą ir raukšlėtą tarsi suglamžytas pergamentas iškirptę, atsidususi pačiupinėjo kažką po krūtimi, nusiprausė veidą dubeny šaltu vandeniu, kaip kad nuo neatmenamų laikų ją buvo įpratinęs vienuolynas, tada nusisegė sijoną, pasijonį, kimštą pastandinimą, nusirišo sunkėliausią tymo volelį, kimšte prikimštą jos brangenybių, ir dar vieną pasijonį, po kuriuo ant raiščio kabojo kažin koks metalinis daiktelis, nusijuosė ir jį, stipriai sugniaužė saujoje, užpūtė žvakę, patamsiais apgraibom užtraukė lovos užuolaidas ir, veikiausiai, užmigo, palikdama prie durų plyšio priskretusią Jono Kareivio akį spėlioti, ką Uršulė ryši prie savo seno juosmens ir kada ji, buvusi novicė iš pašaukimo, liovėsi melstis prieš miegą.

Jonas Kareivis vis dar melsdavosi: kalbėdavo poterius ir prieš miegą, ir pabudęs, ir kartais tyliai mintyse, dienos aky, kai prisiminimų ir sąžinės priekaištų monai jam netikėčiausiais pavidalais stodavo prieš akis, ir jis tuomet melsdavo priimti jo atgailą, nes rodės, kad tik Viešpats su Marija jam gali atleisti, ir tik vinimis suvarpytas erškėčiuotas Jėzus galįs suprasti jo kančią, ir todėl jis garsiai balsu meldėsi tada, kai karo lauko cyrulikas jam nemokšiškai pjūkleliu tarsi sultingą užsispyrusį pakelės alksnį džyrino ranką ir ne degtinė, o tik nepabaigiama jo šaukiama litanija „jėzumarijajėzumarijasusimylėkantmanęsnusidėjėlio" jam padėjo ištverti ir pjovimą, ir tą akimirką, kai pagaliau pamatė savo paties galūnę, savo buvusią tvirtą gyslotą plaštaką, raumeningą it liūto letena dilbį, kuriame budelis andai buvo išdeginęs vagies įdagą, kurį andai, savo ruožtu, antrąkart išdegino likimas — išdegino kulka, išdraskydama raumenį ir sutrupindama kaulą tą akimirką, kai Jonas Kareivis atkišo ranką ties Valkininkais jaunajam Jonui Izidoriui Norvaišai apsaugoti, o dabar cyrulikas tą jo ranką su dar iš skausmo tebekrutančiais pirštais šleptelėjo ant žemės — tarsi nei kaltės, nei bausmės, nei nuodėmės atpirkimo niekada nė nebūtų buvę ir, stebėtina, nepaisydamas baisaus skausmo, Jonas Kareivis, žvelgdamas į savo buvusią kūno dalį, jautėsi atsikratęs ne galūnės, o skausmingos ir supūliavusios sielos ataugos; jis jautėsi tarsi pagaliau grąžinęs skolą Norvaišoms.

Melstis jis pradėjo seniai, bene prieš keturias dešimtis metų, Trakų salos kalėjime, visų vadintame pūdykla arba tiesiog tamsiąja, mat iš jo gyvas retai kas išeidavo, ir nelaiminguosius, ypač tuos, į bokšto rūsį, ten kišdavo supūti iki gyvos galvos ar vilkinamo mirties nuosprendžio, o tatai buvo tas pat. Ten, požemyje, pačiuose salos viduriuose, tamsoje, į kurią tarsi šaltas mirties prakaitas nuolatos sunkėsi drėgmė iš ežero pašaknių, linguodamas pirmyn atgal tarsi beprotis jis, Jonas, nepaliaujamai melsdavosi, nes dabar jam galėjo padėti tik Ponas Dievas, mat, be kaltinimų dezertyravimu iš jo didenybės pėstininkų pulko, be kaltinimo pakeleivingo pirklio nužudymu, jį pagaliau pagavę ant jo sukorė ir visus šunis, tai yra — bene visas neišaiškintas Trakų vaivadijos pakelės žmogžudystes per bene dešimtį metų, iš viso — dar šešis nabašnikus, kurių jis nė akyse nebuvo matęs, o tų kitų dviejų, prie kurių tikrai buvo prikišęs nagus, to girto bajoro ir to užjūrio pono, kuris tik atrodė turtingas, o iškrausčius paaiškėjo, kad tuščiom kišenėm, kaip sykis jam ir neprikabino, betgi koks dabar jam buvo skirtumas, pūdykloje jam dabar tegalėjo padėti tik patsai Ponas Dievas. Buvo laikas, kai jis manėsi, kad jį galinti išgelbėti ir Uršulė Norvaišaitė, bet tatai truko labai trumpai, ir tada jis dar tebuvo toks jaunas, vos pabėgęs iš pulko, ne nuo pačios tarnybos ir ne nuo mūšių baimės, bet nuo nepakeliamų patyčių, visai žalias ir nieko neišmanąs apie gyvenimą, ir tai apie ją jis svajodavo rasotomis naktimis miške, glausdamasis su dar keliais sėbrais, iki tos lemtingos gegužės, jis pamena kaip dabar — buvo gegužės mėnuo, ir miškas žydėjo tarsi rojaus sodas kažin kokiom geltonom gėlėm, skleidžiančiom svaigų kvapą, nuo kurio truputėlį jaukėsi protas, ir, kaip visada, išgirdus girios keliuku ramiai, bene žingine, atidardančią karietą, jam, kaip ir kaskart tokiom akimirkom, prieš pat išsitraukiant ginklą, truputėlį apšalo širdis, bet tąkart, tą jis atsimena kaip šiandien, jis prisiminė savo vaikystės vasarą, du švelnius it šilkas jo kaklą smaugiančius delnus, po kuriais tvinksėjo visas jo kūnas tarsi prieš mirtį iš palaimos, ir taip, keistas sutapimas, būtent tada jis ir pagalvojo apie Uršulę; pagalvojo, nuvijo tą mintį ir tyliai prijojęs prie karietos tada ją, po kelių akimirkų, dėl stebėtino sutapimo iš tiesų ir pamatė. Matė vos kelis mirksnius, kol Julijonas Palaitis, kurį paskui po dvejų metų sugavo ir pakorė, laikė už apynasrio arklį, muškietos vamzdį nukreipęs į mažne kelnes pritriedusį vežiką, o jis tuo tarpu dirstelėjo karietos vidun, ir ten buvo ji — ramiai mieganti, tarsi vaikas, bet jau pavogta nekaltybe, atvarstyta iškirpte ir kiek ištaršytais plaukais, ir jos veidas pravertom lūpom ilsėjosi ant peties kažkokiam juodaplaukiam ne mažiau susitaršiusiam ir įmigusiam bajorui, ir nereikėjo daug spėlioti, ko čia jie taip išvargę vidury baltos dienos, nes visoj karietoj, ką ten karietoj — jau ir visam miške, net nustelbdamas geltonųjų gėlelių dvelksmą, tvyrojo tirštas kaip kisielius, su niekuo nesupainiojamas šviežut šviežutėlės svetimo patino sėklos tvaikas.

Jis pamena — pačią pirmą akimirką jis tenorėjo juos abu čia pat ir sukapoti, kirsti tiesiai iki pat karietos apmušalų, sunaikinti tą vaizdą kartu su visu kvapu, paversdamas jį vien kraujo ir mėsų skerdiena, bet antrą akimirką ūmai atšlijo, nė pats nežinodamas kodėl davė ženklą nieko nesupratusiems sėbrams trauktis, ir jis, Jonas Tarvydas, šniojęs kardo plokštuma arkliui per šoną, leido vežimui riedėti savo keliu, ir tik tolumoje išnykus išgąsdinto vadeliotojo ir pabudusių keleivių šūksniams, jis suprato, ką iš tiesų širdies gilumoje norėjo padaryti — pažadinti, ištraukti iš karietos ir čia pat, visų akivaizdoje, ją imti ir perpisti taip, kad tiedviem visą gyvenimą vien prisiminus sopėtų taip, kaip kad skaudėdavo jam, Jonui Tarvydui, kaskart tam reginiui atgijus jo atminty, nes jis būtų galėjęs perleisti novicę Uršulę Norvaišaitę Viešpačiui Dievui, bet kitam vyrui — tai jau ne. Ir nėra ko čia slėpli, už tai vėliau atkentėjo ne viena, betgi nebuvo jau tokios nekaltos, kekšės daugiausia, atlaikiusios ne vieną kuolą, bet netgi jąsias jis, vien prisiminęs tą vaizdą miške, nudroždavo taip, kad tos verkdavo kruvinom ašarom ir prašydavo pasigailėjimo, kol apie jo žiaurumą pradėjo padavimai per apylinkes sklisti, bet dėl to kažkodėl pūdykloje jis neapgailestavo, nes čia jokie apgailestavimai ir jokios Uršulės nebegalėjo padėti, čia galėjo padėti tik Ponas Dievas, ir Jonas Tarvydas tada sau pasakė: jei išeisiąs gyvas iš pūdyklos, dėkosiąs ir melsiąsis Viešpačiui dieną ir naktį, ir iki gyvenimo pabaigos aukosiąs jam dešimtinę.