Kristina Sabaliauskaitė - Silva rerum II

Senojo kunigaikščio siųsti pinigai Amsterdamo keityklą pasiekė dar po penkių dienų, ir Kazimieras Norvaiša vėliau Jonui Tarvydui pasakojo, kad iš sielvarto daug ko nebepaminė, bet vis dėlto sugebėjo sutvarkyti, kad mirusįjį balzamuotų ir švino karste parsiųsdintų jo gimtinėn prie Nemuno, kad parašė deramą laišką senajam Palubinskiui, kad garbingai per tą pačią keityklą jam grąžino jo pinigus, kad pats vėliau vienas nuvyko į Bazelį, kur dvejus metus studijavo ir atgailavo, ir Jonas Tarvydas tik dabar, tik neseniai, tik po šitiekos metų, tik būdamas senas, pradėjo suprasti, kaip kankinosi jo nusidėjėlis ponas, netekęs gyvenimo meilės, betgi dabar būtų pasakęs, kad dar didesnė kančia yra matyti savo pirmąją ir paskutiniąją gyvenime mylimąją vienu metu ir po vienu stogu, bet abi, Uršulę ir Oną Kotryną, vienodai jam nepasiekiamas.

Uršulei iš Norvaišų Birontienei buvo ramiau, kad tas senis Jonas Tarvydas ar Kareivis, ar kaip jis ten dabar save vadino, nebekėlė kojos į rūmą: jis kitą rytą po jos atvykimo tyliai grįžo kur buvęs, į Ankantų ūkį, ir daugiau nerodė akių, nes, kad ir šitiek metų praėjo, jai jį matyti nebuvo smagu, ir nors regėjo jį vos akimirką, jai buvo kažin kaip nejauku — it žvelgtų į primuštą šunį ar į negyjančią žaizdą, kurią pati atvėrė, ir jei jis būtų buvęs vien jos jaunystės prisiminimas, ji žinotų, kaip jį įveikti — nugrūstų kur nors giliai, giliai į patį atminties kamputį po dešimtmečių dulkėm, tarsi jo nė nebūtų, bet dabar jis buvo — iš kūno ir kraujo, luošas ir su randais, ir badė akis savo kartėliu, ir ji klausė savęs — o ką gi ji, ką ji galėjo padaryti ir ar išvis ji buvo kuo nors kalta, kad jam viskas taip susiklostė, betgi giliai širdyje žinojo, jog vien jau tame, kad šitaip klausia, ir glūdi atsakymas. Ir jei anksčiau, seniau, prieš dešimtmečius, jos atminty apie jį galvojant suplevendavo kažin kas šviežio, žalio, gaivaus, it neapčiuopiamas kvapas, it kvepia ką tik nukirstas alksnis — galbūt Milkantų miškų žaluma, o gal pačios jaunystės, trykštančios syvais, aidas; ir geltonplaukis Jonelio pavidalas kartais, kai pavargdavo nuo Jono Kirdėjaus tamsybių, jai regėjos it niekada neragautos tyrumos paprastumas, ir ji klausdavo savęs: „o jeigu ne mūsų kilmė, kaipgi viskas galėjo būti?", tai dabar, deja, jai pakako jos vieno it žaibas iš po raukšlėtų vokų mesto žvilgsnio į vargšą Jonelį; ji buvo pernelyg ilgai nugyvenusi, pernelyg daug patyrusi, kad jau žinotų, jog ten, kur prasideda gailesys — pasibaigia meilė.

O ji nebeturėjo laiko ir sveikatos nei gailesčiui, nei apgailestavimams; jai tiek reikėjo nuveikti ir pirmiausia — surasti Joną Izidorių Norvaišą, kur jis bebūtų pradingęs, todėl, išklausinėjusi Oną Kotryną, ji parašė laiškus į Biržus, į Vilnių, į Titonis, į Hermaniškes, šviesiausiajam kunigaikščiui Radvilai; paštas nebeveikė, ji siuntė dvaro žmones iki pirmųjų — dabar be proto brangių — žygūnų ir sukluso, kai Ona Kotryna pasakė, kad bergždžias reikalas — dvarionys pabėgs su įduotu užmokesčiu; ir Uršulė, pasiėmusi lazdelę, nes žudantis skausmas vis labiau kamavo, pasiramsčiuodama nutarė apžiūrėti jos buvusį tėvų dvarą ir lydima Benkartėlio truputį apvažiuoti valstiečių trobas, ir tai, ką pamatė, ją mažne pravirkdė — ji nė neįsivaizdavo, kad jų žmonės čia šitaip dabar suvargę, tokie nelaimingi, tokie užguiti, tokie prasigėrę, sunykę, nuskurdę, ir, Viešpatie, jos tėvas buvo visų gerbiamas ponas, pas jį visi traukdavo patarimo ir kaip pas išmintingą ginčų sprendėją, o dabar, paaiškėjo, tas senas beprotis Jonas, Viešpatie šventas, jau ir šaudė į mužikėlius, blogiau už savo tėvą, Antaną Tarvydą, tą bjaurų šaltyšių, ir kaip jai dabar žiūrėti į akis apylinkių seniams, kuriuos dar paminė iš vaikystės žaidimų? Eufemija, dėl visko kalta ta prasčiokė Eufemija, kad buvo čia įleista, betgi ir šita kilminguolė — ne Milkantų šeimininkė; kaip gaila, kad tėvonijos ne pagal verpstę paveldimos: ji, Uršulė, niekad nebūtų leidusi dvarui šitaip sunykti, ir ji įniršo, ir kai Ona Kotryna eilinįkart po jų skurdžios vakarienės pradėjo skųstis neklusniais mužikais, jai trūko kantrybė ir ji net supykusi plojo savo raukšlėtu delnu per stalą, net jos žiedai subarškėjo: miela ponia, šitie žmonės — tai nemeluojantis veidrodis, rodantis, kaip jūs vykdot mūsų luomui Viešpaties pavestą pareigą, mūsų valstiečiai tėra tik tokie, kokiems jiems leidžiame būti, ir atleiskit, mano brangioji, bet nuo gerų ponų žmonės niekur nebėga, amžinatilsį Norvaišos, mano gimdytojai, čia visiems geriesiems žmoneliams buvo kaip tikriausi tėvai; ir, Viešpatie šventas, kad gerosios Marcijonos Riaubaitės tikra duktė imtų ir Milkantus apvogtų? nieks nė nebūtų sapnavęs! jeigu ne jūs, jeigu ne ankstesnė visus paleidusi ponia! — ir Uršulė burnojo, ir Uršulė žėrė, ką galvoja, bet Ona Kotryna turėjo sutikti, dėl vieno senutė teisi: jog kartą praradus žmonių pagarbą juos paskui valdyti be galo sunku. Ir Ona Kotryna neištvėrė, ji apsiverkė — ten, kur stovėjo, tiesiai vidur menės, pasijutusi kaip kadaise, motinos barama, betgi tai dabar buvo ir stebėtinai gera, nes pagaliau buvo kažkas, kas galėjo išbarti, kažkas iš savų, iš jai lygių, ir Ona Kotryna nė pati nepajuto, kaip žodis po žodžio it per išpažintį jai viską papasakojo, net apie švedus ir apie tą žalčialunkį, ir buvo nustebusi, kai senutė tik gūžtelėjo savo pečiais — et, aš ir pati vieną Vilniuj užkluptą marodierių savo rankom esu nužudžius, tuščiu buteliu tiesiai per galvą, Viešpats, tikiuos, man atleis, o čia — priešai, nieko čia tokio; bet ar tiesa, ką žmonės kalba, kad prieš tai gyvenot su švedu kaip žmona ir vyras? betgi užteks, mano miela, nusišluostykit ašaras, kas buvo — pražuvo; ko tik nepadarai per tą karą, reikia gyventi toliau, o betgi pagalvokim, o ką pasakyt jūsų vyrui? Ir ji, švelniai tapšnodama nugarą raudančiai sūnėno žmonai, jau nebesistebėjo ta karta — vis dar jauna, vis dar kupina jėgų, tik gyvenk ir norėk, o tokie niekam tikę, tokie pakrikę, ir, lyg tyčia, tai jiems Viešpats lėmė gyventi per didžiausias negandas, per karą, badą ir marą, ir buvo aišku, kad jie tų išbandymų niekaip negali pakelti; Viešpatie šventas, kaipgi galima prasidėti su švedais meilužiais, kai pačios giminė nesant įpėdinio gali tuoj užsibaigti?

Kaip keista, mąstė Uršulė iš Norvaišų Birontienė, jau vėliau, kitą dieną, bibliotekoj versdama šeimos silvos lapus, lyg likimas ar Viešpats jų giminės kartoms lemtį skirtų vis pakaitom — viena rami karta, o tada — maištinga; viena dorybinga, o kita — nusidėjėlių, viena kamuojama nepakeliamos aistrų naštos, o po jos — niekam tikusi, stokojanti gyvybinių galių. Jos pačios tėvai gyveno dorai ir krikščioniškai, ji ir jos amžinatilsį brolis bent jau stengėsi; kitas dalykas, kad Viešpats jiems lėmė likimo smūgius, kurių jie nepajėgė atremti, kad atsiuntė negandas, kurios juos palaužė; betgi šitie, dabartiniai — Ona Kotryna, Jonas Izidorius… žodžių jai trūksta. Ir ji, įsitaisiusi savo tėvo krėsle su silva ant kelių, tik nevalingai gūžtelėjo savo pečiais ir šyptelėjo, pamačiusi kažin ką boluojant pro pravirų durų plyšelį; atsiminė, kaip pati, būdama dar mažutė, mėgdavo taip stebėti savo amžinatilsį tėvą, o į biblioteką jos, mergaitės, nelabai kas įleisdavo, o štai dabar pati sėdi velionio tėvo vietoj ir ją slapčia stebi jos brolio anūkė, ir ji pamojo Teofilei — eikšekit, mano meilute, nebijokit, sėskit čia, prie manęs, ant pakojo; ir mažoji įtipeno, bet nesisėdo, tik neryžtingai prigludo prie senosios tetulės Uršulės; turiu poniai paslaptį, galiu pasakyt, bet į ausį: nenoriu ten sėsti, manim niekas netiki, bet ten gyvena toks katinas, tik aš jį matau, daugiau niekas; ir Uršulė iš Norvaišų Birontienė tyliai nusijuokė — nebijokit, meilute, ir aš jį matau, jis — didelis, rainas, ar ne? Jo nereikia bijoti, jo vardas Mauricijus, jis geras, duokit rankelę, štai taip, pakasykim jam paausį; ir Uršulė stebėjo tą mažą delniuką, tą laibą kaklelį, palinkusią tamsią galvelę su mažu kuodeliu, ir buvo tikra, kad šioji, kad ir mergaitė, bet bus geresnės veislės, jos karta bus geresnė, gaila tik, ji nebepratęs jų familijos, ji gimdys kitai giminei; betgi palik mane dabar, meilute, rytoj vėl galėsi čia ateiti. Uršulė iš Norvaišų Birontienė norėjo dar pabūti vienatvėj su silva, kol šiek tiek dar šviesu, ir ji vertė lapą po lapo, išmargintus skirtinga rašysena, štai jos proseneliai, seneliai — beveik vien lotyniškai, vargiai įskaitomai, tik datos, datos, mirtys, mūšiai, krikštynos, vestuvės, kraičiai, o štai jos mylimo velionio tėvo ranka — stebėtinai daug eilių, stebėtinai daug poezijos, nors jų gyvenimas buvo sunkus — irgi karas, kazokai, ir šitiek savo vaikų jie palaidojo, štai tėvo ketureilis apie jų velionę sesutę, Oną Magdaleną, pamena, kaip ji mirė, bet jau lyg pro miglas; o štai čia jau Kazimiero rašyta, betgi labai nedaug, taip sausai, vos keli įrašai, nepalyginsi su jos tėvo puslapiais, ir, kaip keista, ji visad manė, kad dvynys įpėdinis buvo labiau tėvų numylėtas, betgi jos pačios silvoje buvo nepaprastai daug — ir išvardintos dovanos šešioliktųjų Kalėdų proga, jos papuošalai, jos sagtelės, jos smaragdo medalionas su Pietų jūrų perlu, vėliau — jos kraitis į vienuolyną, Viešpatie šventas, ji nė nenutuokė, kad tai šitiek kainavo; vien raudonoji įvilktuvių, raudonoji vestuvių, jos raudonoji Maro Mergelės suknelė — kaip trys rinktiniai žirgai ar karvių banda, ir čia pat surašytos visos bažnytinės ceremonijos kalbos, būtent tada, per tą ceremoniją, ji ir išvydo Joną Kirdėjų; ir vėliau, daug vėliau jau jos motinos neįgudusią rašysena — įrašai apie jos palikimo dalį, „mūsų mylimiausiajai dukrai Uršulei iš Norvaišų, teatsimena ji amžinai mūsų motinišką meilę ir rūpestį", ir išties, kiekvienas tų mirusių rankų paliktas žodis dvelkė meile ir rūpesčiu jai, ir ji tik dabar suprato, kad, nepaisant nieko, nors jųdviejų būta it dalgio į akmenį, jos motina taip ją mylėjo, ir, stebėtina, bet jos, Uršulės, čia silvoje buvo nepaprastai daug; čia, puslapiuose, iš įrašų, prakalbų ir paminėtų daiktų buvo visa jos jaunystė, tik čia nebuvo paminėtas vienui vienas, vienintelis dalykas, ir dabar ją, šitai suvokus, nusmelkė pats tikriausias šiurpas ir šaltis; ji net sudrebėjo, nes čia nebuvo vieno: čia nebuvo Jono Kirdėjaus Bironto.