Kristina Sabaliauskaitė - Silva rerum II

Žodžiai dabar tebuvo Uršulės iš Norvaišų Birontienės pagrindinis ginklas ir įrankis — taip, kaip anksčiau, jaunystėj, jos ginklas būdavo žvilgsnis ar kūn o gražumas; betgi dabar ji merdėj o ir vien žodžiai, vien jos nuo skausmo kimstantis balsas ir skubri it žvirblio pėdutės ant smėlio rašysena jai tegalėjo padėti sutaikyti, vėl sutuokti atgal Oną Kotryną ir Joną Izidorių, idant šie pratęstų Norvaišų giminę ir, Viešpatie, padėk, padovanotų vyrišką įpėdinį. Ir Ona Kotryna per tuos kelis mėnesius Uršulės Birontienės jau buvo žodžiais iškaršta, iššukuota it vilnų kuodelis, įtikinta ir įkalbėta, kad geriausia, kas jai gali nutikti — vėl plačiai atverti savo paklydėliui vyrui dosnų santuokinį glėbį, o jau Jonas Izidorius tai kaip nors, Uršulė iš Norvaišų Birontienė tuo neabejojo, su vyrais lengviau, laimė, kad apskritai buvo gyvas, kad ir po žaizdos mūšyje su švedais nebetinkamas karinei tarnybai, kad ir savanorėj tremty Hermaniškių dvarelyje; būtent iš ten pagaliau atkeliavo jo laiškas, siunčiantis sveikinimus mylimai tetai Uršulei iš Norvaišų Birontienei ir gerbiamai sutuoktinei Onai Kotrynai Norvaišienei; ir dabar jos abi laukė Jono Izidoriaus nekantraudamos, kiekviena su sava klasta ir savaip nelabai švaria sąžine, ir tik mažoji Teofilė, kuri nė nebuvo paminėta laiške, laukė Jono Izidoriaus nuoširdžiai ir tyrai, taip, kaip tik mažutėliai moka laukti stebuklo, betgi ji tebuvo vaikas ir užtat jokio balso Milkantuose neturėjo.

O Uršulė iš Norvaišų Birontienė dabar būrė Oną Kotryną savo balsu nuo ryto lig vakaro, ji dabar buvo jos geriausia bičiulė ir patikėtinė, ir jau žinojo tos vargšės būtybės visą nykų gyvenimą nuo pat vaikystės atmintinai: kiekvieną menkutę jos seserų skriaudą Bialoje, kiekvieną jos motinos pamokslą ir kiekvieną žodį, kurį jai buvo ištarusi šviesiausioji kunigaikštienė Ona Kotryna iš Sanguškų Radvilienė, ir netgi vakarais, joms tyliai slapta prisikimšus po mažą pypkutę ir taupiai gurkšnojant senojo Jono Motiejaus Norvaišos pusę amžiaus išlaikytos malvazijos likučius, ji kokį tuziną kartų išklausė aistros švedui istoriją, pasakojamą pašnibždom, su pasiteisinimais, su nutylėjimais, perlams virpant išraudusiose Onos Kotrynos ausyse, ir kiekvieną kartą, kaip kad nutinka visiems meilingiems apgailestavimams, Onos Kotrynos lūpose tas švedas vis gražėjo ir gražėjo, kol galima buvo susidaryti vaizdą, jog anuomet Norvaišų menėje visoje savo didybėje gulėjo ne kas kitas, o patsai dievaitis Marsas, ir Uršulė, tyliai juokdamasi mintyse iš tos paikos moteriškės, klausdavo, kamgi reikėję tuomet jį žudyti, jei tasai buvęs toks nuostabus, betgi žinoma, buvo per daug išmintinga, jog balsu tai ištartų; tad tik tyliai su užuojauta pati sau šypsodavosi, regėdama dar vieną neatpažįstamai pagražintą mirusio mylimojo atminimą, kaip du vandens lašai primenantį andainykščius sesers Temperancijos dūsavimus dėl Andriaus Choleckio.

Andrius Choleckis, didis muzikas ir andainykštis Bironto draugas, į Uršulės gyvenimą atėjo lygiai po metų nuo Jono Kirdėjaus žūties, per iškilmingas jo laidotuves, ir ji iš pradžių jo nepažino, jai nieko nesakė jo veidas — jis tebuvo vienas iš šimto veidų per gedulingas mišias jų parapinėje karmelitų bažnyčioje, iš eilės, nepabaigiama virtine slenkančių pro ją pareikšti užuojautos ir bučiuojančių jai ranką; ir kai pagaliau atėjo Andriaus Choleckio eilė, jos plaštaka jau buvo šlapia nuo svetimų seilių, net žiedai blizgėjo blausiau, bet ji sėdėjo lygiai taip pat ori, savo juodais našlės drabužiais, su savo trimis sūnumis, Jonu Motiejumi, Samueliu Jeronimu ir Sebastianu Birontais, už nugaros, išdidi, it gedinti karalienė, sūnumis apsiginklavusi kaip skydu nuo skausmo, ir ji vos atkreipė dėmesį į Andrių Choleckį, „gražus vyras" — dar kiek abejingai pagalvojo, bet niekas jai nė nevirptelėjo, kai jis, visiems jau išėjus, pasilikęs paprašė jos leidimo ją atlankyti namuose, Arklių gatvėje, jis kuriąs muziką, ar ji nesutiktų paklausyti, parašęs nedidelį gedulo kūrinėlį jos velionio vyro atminimui, it mažutis muzikinis trenas, nieko daugiau, trumpas niekelis, bet iš širdies, velionio atminimui pagerbti. Ir ji jam leidusi, nes, tiesą sakant, jai buvo visiškai tas pat — vienu gedulingu lankytoju daugiau ar mažiau, jie jai tebūdavo priežastis ryte pakilti iš lovos ir apsivilkti našlės drabužius, nes antraip, Kazimierui išvažiavus į Milkantus, ji galėdavo kiaurą dieną praleisti alkovoje, tiesiog spoksodama į lubas. Ji būtų pamiršusi Choleckį, nes visas laidotuves, kad ir metams po žūties praėjus, ji vis dar regėjo pro ašarų miglą, betgi jis atėjo; atėjo su liutnia ir praleido pagarbią valandą jos svetainėje, tas bežodis jo sukurtas garsų trenas buvo savaip gražus ir teikė jai atgaivą, ir ji leido jam apsilankyti dar kartą, pagrosiąs naujausių italų kūrinių, jeigu jai įdomu; ir ne, jai nebuvo pernelyg įdomu, bet, Viešpatie, kodėl gi ne, jos dienos vis vien dabar buvo tuščios, tad truputėlis gražios muzikos gal nepakenks.

Ilgainiui Choleckis Arklių gatvėje pradėjo lankytis kiekvieną trečiadienį padoriu laiku, ketvirtis po vidurdienio, kartais su liutnia, kartais — su viola da gamba, ir grojo jis puikiai; jo muzika puikiai pritardavo Uršulės mintims, ir jos nebe taip sopėdavo muzikai skambant, ir Bironto atminimas galų gale dailiai ėmė gulti pagal raminantį taktą į jos atminties lentynas; pamažėliais, po truputį ji vėl galėjo prisiminti jo žodžius, stotą, balsą; viską, išskyrus paskutinį jų barnį; vėl galėjo jo ilgėtis, galėjo prisiminti netgi tą akimirką per savo įvilktuves, kai pirmąsyk jį išvydo, ir, stebėtina, Choleckis, pasirodo, irgi mąstė pagal tą pačią senų atsiminimų melodiją, jo mintys irgi dabar pleveno Švento Mykolo Arkangelo bažnyčioje: ponia, turiu prisipažinti, buvau per jūsų įvilktuves, Bartaševičių giminės pusėj, man o pusseserė Teresė stojo į noviciatą kartu su jumis, betgi jus esu įsidėmėjęs dar iš anksčiau, mačiau dar iki to, Šventojo Mykolo gatvėje, vilkėjote žydrai, ėjot, regis, lydima šviesaus atminimo savo tėvelių, vėliau universitete pažinojau jūsų mielą brolį Kazimierą, buvom baisiai nustebę, kai ištekėjot už velionio Jono Kirdėjaus, beje, buvau ir per jūsų tuoktuves, bet turbūt manęs nepamenat, nors tebematau jus kaip šiandien — tądien netyčia įplėšėt savo suknelę; ak, aš vis pagalvoju, kaip viskas galėjo būti, kaip viskas būtų buvę, jei tada Šventojo Mykolo gatvėj būčiau paklusęs savo širdies balsui; būčiau žengęs žingsnį, jums prisistatęs ir nuolankiai paprašęs jūsų tėvų leidimo lankytis; nes, Viešpats mato, ponia kritot man į akį nuo to pat pirmo karto, vėliau nė viena piršta man nelipo, nes, didis Dievas liudininkas, myliu jus jau dvi dešimtis metų; ir po tų žodžių Uršulė Birontienė tik pasižiūrėjo į tą netikėtą gerbėją ir nevalingai, nė pati nepastebėdama, tik gūžtelėjo pečiais, Viešpatie, ką jis čia šneka, koks gi dabar skirtumas, ir tas gūžtelėjimas Choleckiui buvo it antausis, jis nieko nepasakė, tik paėmė liutnią į rankas, nusvarino žemai galvą, kad ji nematytų jo ašarotų akių, ir užtraukė seną, labai senovinę itališką dainą, apie gražiąją Amarilę [126] Giulio Caccini kūrinys „Amarilli, mia bella". ir jos mylimojo širdy įrašytus žodžius, ir ta daina, besiliejanti tuo dieviško grožio nuo ašarų ir susikaupusios aistros lūžtančiu vyrišku balsu, kuriame dabar skambėjo visos ilgesio ir neatsakytos meilės sielvarto natos, buvo it Orfėjo giesmė laukiniams žvėrims, it Orfėjo giesmė laukiniam Uršulės skausmui, ir ji nė pati nesuprato, kas jai tą akimirką atsitiko, turbūt muzika kalta, bet ji suėmė Andriaus Choleckio smilkinius savo delnais ir pabučiavo jo lūpas.