Kristina Sabaliauskaitė - Silva rerum II

Vėliau, tuos ilgus metus, Uršulė iš Norvaišų Birontienė galvodama apie Andrių Choleckį tenorėdavo atsiminti tą už širdies griebiančią dainą, nieko daugiau, nors ji ir paėmė Choleckį sau už meilužį, ir jis pakilo į jos alkovą dar tą pačią dieną, dar Amarilės aidui nė nenutilus, ir ji anuomet buvo trisdešimt septynerių, išsiskleidusi pačiam vėlyvam savo grožyje, o jis, kaip minėta, nepaprastai išvaizdus, ją jau dvidešimtį metų tyliai mylintis vyras, ir jie abu buvo iškankinti vienatvės, išalkę šilumos ir glamonių, ir jie atsidavė vienas kitam su brandžiu, nemeluojančiu įkarščiu, ir viskas būtų buvę puiku, tik bėda, jiems besimylint kiekvieną trečiadienį padoriu laiku, ketvirtis po vidurdienio, tarp prašmatnių avietinio damasto Uršulės lovos užuolaidų visuomet būdavo trečias, ir tas trečias buvo Jonas Kirdėjus Birontas; jo šmėkla guldavo ant paklodės kartu su jais, ir būtų dar nieko, jei ji ten būtų tiesiog šiaip sau gulėjusi, betgi ne, Bironto šmėkla mėgdavo jiems besimylint žiūrėti pasirėmusi alkūne ir, kas baisiausia, tyliai kalbėti: ne, Andriau, ne taip, lieti ne taip, ne čia, ji šitaip nemėgsta, o šitaip — nenuvesi jos prie palaimos, čia — bergždžiai, o čia — jau geriau, bet vis vien dar ne taip, leiskit, parodysiu kaip; o jiems baigus, ta šmėkla tysodavo tiesiai tarp jų ir liūdnai, be jokio kartėlio sakydavo: sakiau, reikėjo klausyti, būčiau parodęs; ir Uršulę tada užplūsdavo ypatinga ilgesio atmaina, ji ištiesdavo savo ranką Bironto šmėklai, bet ranka, kaip kad būna bendraujant su šmėklom, pranirdavo kiaurai ir virsdavo tiesiog glėbiu Andriaus paguodai; kol galų gale vieną popietę juodu kapituliavo, jie pasidavė ir leidosi Bironto vedami, ir galiausiai, kai šmėkla išnyko, galbūt it paukštis nubaidyta aistros garsų tarp užuolaidų, Uršulė pirmąkart po dvejų metų linksmiau atsiduso ir pažvelgė į Andrių, tokį pat įraudusį ir pavargusį kaip ir ji, betgi koks buvo jos nustebimas, kai šisai parklupo čia pat prie jos lovos: melskimės, Uršule, melskimės, prašykim Viešpaties atleidimo, tatai buvo nekrikščioniška, šitaip aimanuoja tik Šėtono apsėstos; melskimės, kad daugiau taip niekada nenutiktų; ir taip, ji atsiklaupė šalia jo, vien dėl akių, ir sudėjo maldai rankas, vis dar šnairuodama iš po nuleistų vokų, vis dar negalėdama patikėti, jog jis rimtai; o betgi gal iš tiesų derėjo gyventi paprastai ir pagal visus krikščioniškus priesakus kaip Andriui Choleckiui, gal iš tiesų šitaip būtų buvę lengviau; bet dabar buvo, kaip buvo, buvo aišku — meilužiai nėjai; ir kitą dieną ji jo nebepriėmė, ir nei dar kitą, nei vėliau; jos namų durys jam buvo užvertos, o jis, tiesą sakant, vėliau ir nebesiveržė; kitą dieną ji ilgai, ilgai žiūrėjo į veidrodį ir būtent tą dieną suprato, jog pagaliau prasidėjo senatvė; ji paėmė į rankas sidabro žirkles ir ramiai, neapgailestaudama, sruoga po sruogos nusikirpo visas savo garbanas ir žiūrėdama į savo medaus spalvos plaukus, išdrikusius ant stalelio, po kojom, ant kilimo, lyg pro miglą prisiminė, kaip jai kirpo plaukus per įvilktuves; prisiminė, bet tuoj pat ir užmiršo, ir pradėjo prisiminti tik tai, ką norėdavo; ir Andrių Choleckį jį visuomet prisimindavo tik su muzika, nes nors jam nepavyko prikelt jos širdies, bet jis joje pažadino meilę muzikai.

Juolab kad dabartis pradėjo skaudėti ne ką mažiau nei prisiminimai, ir kartais vien muzika ir teguosdavo; ir nežinia, kaip ji būtų ištvėrusi, kaip ji būtų išsėdėjusi tas mišias Katedroje, kai po Valkininkų mūšio vėliavom, po baltais kunigaikštystės Vyčiais ant skirtingų regimentu spalvų, stovėjo eilių eilės karstų, o tarp jų — ir jos dviejų vyresniųjų sūnų, Jono Motiejaus ir Samuelio Jeronimo Birontų, matė juos pargabentus vos akimirką — pašarvotus, šarvuotus; Samuelis Jeronimas net tam tikrą kirasą turėjo pritaikytą savo kuprai, ir nors silpno kūno, bet buvo didis karys, kaip ir derėjo viduriniajam; Jonas Motiejus turėjo būti patikimas giminės pratęsėjas, buvo geras, romus, išmintingas, išties baisiai panašus į velionį senelį; buvo jau sužadėtas su rimta, malonia, padoria mergaite, Magdalena iš Montvidų; ilgai dairėsi, rinkosi, delsė net iki trisdešimt trejų, sakė — norįs būti tikras, norįs susirasti gerą žmoną, tikrą bičiulę iki grabo lentos, ir dabar toji vargšė Magdalena, paplūdusi ašarom, irgi čia sėdėjo, atėjusi atsisveikinti su velioniu sužadėtiniu; ir jos kraičio skrynios, turėjusios keliauti į Arklių gatvę, paskui buvo nuneštos tiesiai pas benediktines, ji davė įžadus ir vėliau, po aštuonerių metų, ten pat, klauzūroj, viena pirmųjų mirė nuo maro; kas ten būtų žinojęs, kaip viskas galėjo susiklostyti Samueliui Jeronimui, Viešpatie, amžiną jam atilsį, bet jam irgi viskas galėjo būti laimingai, nepaisant jo kūno kliaudos, jis visiems skleidė tik džiaugsmą, vienas malonumas būdavo būti vien jo draugijoje, ir netgi mergaitės, jo juokinamos, nebematydavo jo kupros, o vien jo akis, o dabar štai jis gulėjo karste su dėl kuprelės šiek tiek perkreipta galva, šalia vyresniojo brolio, abu su plieninėm kirasom, abu — vaškiniais veidais, ir ji, Uršulė iš Norvaišų Birontienė, nežinia, kaip būtų ištvėrusi tas mišias, jei ne muzika, jei ne Te Deum , griaudęs vargonais; muzika jai visuomet buvo gailestinga, muzika jai visuomet buvo maloninga, muzika ją tąkart išgelbėjo ir nuo gėdos, nes tada, į mišias, įsiveržė ir Sebastianas Birontas, visas atsilapojęs, visas girtas, kažką šūkalodamas, betgi vargonai grojo taip garsiai, kad nieks nė neišgirdo, jį kažkas iš karių sulaikė nespėjus žengti į navą, sulaikė ir išgrūdo iš Katedros.

Taip, tas jos vaikas, Sebastianas, buvo ne toks kaip kiti jų sūnūs, ne toks, kaip kiti vaikai, jis visko turėjo per daug — per daug grožio, suktumo, žiaurumo; buvo per daug saldus, per daug visus vyniojo apie pirštą, buvo gavęs per daug jųdviejų su Jonu Kirdėjumi dusinančios, beviltiškos meilės; jie jo niekaip nepasidalino, it tos dvi moterys kūdikio pas karalių Saliamoną; jis buvo per daug pritvinkęs iš jų abiejų paveldėtų ydų ir buvo per daug silpnas savo sieloje, per daug jautrus; kai jis juokdavosi, visi norėdavo juoktis kartu, o kai verkdavo iš liūdesio ar tėvams besipykstant — jo akys būdavo tokios liūdnos, kad, regis, galėdavo prišaukti lietų tam, kad visas pasaulis verktų kartu su juo; betgi laikui bėgant jis vis dažniau verkdavo ne iš liūdesio, o vien iš pykčio; jo išdaigos buvo vis įžūlesnės ir įžūlesnės, ir jis begėdiškai skriaudė silpnesnius už save — tarnus, o ypač — moterų giminę, ir Uršulei derėjo sunerimti vien jau tada, kai jis, būdamas vos devynerių, įsibėgėjęs kaip niekur nieko palindo po ponios kanclerienės giminaitės, šviesiosios ponios Felicitės von Trautmansdorf Pacienės, sijonu, o toji lyg niekur nieko tik visa išraudusi kikeno, bet nepyko, nes jis buvo tik mielas, išdykęs vaikutis, nekaltai klapsintis blakstienom, o ne koks gašlūnas; vėliau, tik daug vėliau, tarnai Uršulei puse lūpų pranešė, kad savo pirmą mergaitę, patarnautoją, už jį gerokai vyresnę, jis suvedžiojo, regis, būdamas vos dvylikos, dar ir prigąsdino vargšiukę, kad jei toji kam pasiskųs, jos ateis patsai Šėtonas, vis tiek jau ji įvykdžiusi mirtiną nuodėmę; jis buvo nuožmus, net būdamas vaikas atiminėjo skatikus iš namų tarnų, bijojo tik Jono Kirdėjaus, tačiau kai jo nebeliko, tapo visiškai nepažabojamas, ir netgi Uršulė nebegalėjo jo suvaldyti, jis iš jos atvirai šaipydavosi, „tik pažiūrėkit, kas kalba — moteris, kuri nuvarė savo vyrą į kapus?"; ir tik jo broliai duodavo jam ausų, jų jis bijojo, betgi laikui bėgant jų nebebuvo šalia — Jonas Motiejus išvyko į savo užsieninę kelionę, Samuelis Jeronimas kurį laiką buvo pono Kazimiero Mykolo Paco, Maltos kavalieriaus, palydoj, ir Sebastianas po tėvo mirties slydo žemyn, jis tebegyveno Arklių gatvėj su ja, bet retai bebuvo namuose — jis subūrė gaują tokių pat patrakėlių kaip ir jis, jie pradėjo gerti, lošti ir vaikščioti pas mergas; buvo vienu metu net Vilniuje viešintį jos sūnėną Joną Izidorių įtraukę, tik štai Kazimieras Norvaiša kai šitai sužinojo, ypač apie kortavimą, tai pirmai progai pasitaikius gerai išpėrė savo sūnelį ir išsiuntė į svečius kraštus, betgi Sebastianui nebuvo kas išperia kailį, jo jau bijojo visas miestas, ir bijojo ne veltui — tai nebebuvo išdaigos kaip jo tėvo ir dėdės jaunystės laikais, Sebastiano Bironto gauja buvo ginkluota kardais ir ištraukdavo juos dėl mažiausio nieko, dėl tuščios žiaurios pramogos, ir Uršulė nežinodavo, kur dingti iš gėdos, išgirdusi, jog Birontas su sėbrais kokiam miesto prekijui nukapojo ausis, vien dėl juoko, vien todėl, kad buvo juokingai atlėpusios, ar kad prigąsdino ir vijosi kokią niekuo dėtą vienuoliukę, o kokį kunigėlį smaigaliais baksnodami privertė gatvėje šokti; kad prišlapino kokioj bažnyčioj į šventinto vandens indą, kad padegė kokio žydo ar galanterininko kromelį — vien šiaip sau, dėl pramogos, dėl juoko, iš neturėjimo ką veikti; dvidešimt vienų, sulaukęs pilnametystės, jau buvo visiškai viešai prasigėręs ir paslapčia jau sirgo prancūziška liga, ir Uršulė iš Norvaišų Birontienė tą dieną jam perdavė tėvo signetą ir vietoj dovanos iškvietė daktarą Gordoną; Viešpatie, ji nebenorinti nė prisiminti, tai buvo blogi metai, 1695-ieji, tai buvo metai, kai ji atsisveikino su savo broliu Kazimieru Norvaiša, Viešpatie, jo pasigailėk, bet netgi tada ji jautėsi palyginti rami, jautėsi išdidi, kol su ja buvo jos sūnūs.