Kristina Sabaliauskaitė - Silva rerum II

Viešpatie, kad tik viskas jiems būtų gerai — mąstė Uršulė iš Norvaišų Birontienė, likusi viena Milkantuose, bet dabar jau buvo kur kas ramesnė, regis, jos planas pavyko, regis, Norvaišos dar neišmirs, dar kol kas ne, ne dabar, ji prisaikdino Joną Izidorių, kad jai būtinai parašytų, jei tik gims berniukas; bet ji buvo beveik jau rami ir dabar tik stūmė dienas iki savo galo, ir jai buvo sunku, ji tiesiog skeldėjo nuo skausmo, laudanumas baigėsi, ir, keista, lygiai kaip kadaise kad svajojo apie šventybę ir geidė nemirtingumo, taip dabar išsiilgusi troško mirties; ak, keistas tas jos gyvenimas, kartais dalykai atrodo visiškai ne tokie, kaip yra iš tikrųjų; ir kažkada vaikystėje ji įsivaizdavo šventybę, apsuptą žvakių ir brangenybių, gėlių ir smilkalų, betgi brolis rokitas jai parodė visiškai kitokį jos veidą — jos vargšo atgailavusio Sebastiano mirusį veidą; kaip keista, ji kadaise svajojo būti šventoji, o labiausiai prie to priartėjo jos sūnus palaidūnas, savo rankom laidojęs žmones, iš kurių kažkada tyčiojosi; nors šiandien, kai ji pagalvoja, galbūt didžiausias šventasis iš jos visų sutiktų ir buvo tas bevardis, niekam nežinomas vienuolis, palaidojęs tūkstančių tūkstančius ne atgailaudamas, o iš paprasčiausios krikščioniškos pareigos, vien todėl, kad kitaip negalėjo, vien todėl, kad jam taip liepė širdis, ir, kaip keista, Uršulė iš Norvaišų Birontienė mintyse buvo palaidojusi Vilnių, ji per daug ten kentėjo, tai būta pernelyg žiauraus miesto, kur maras pažadino žvėriškumą, kur praeivis galėjo peržengti mirštantį, prieš tai jam, žinoma, iškraustęs visas kišenes, kur krikščionis galėjo suėsti krikščionį, galėjo kūdikį sudraskyti į gabalus, betgi kuo ji daugiau galvojo, tuo dažniau prisimindavo ne padugnes, o tą brolį, kurio vardo taip niekada ir nesužinojo, o ir kam? Juk kaip jis ten sakė: „Viešpats ir taip atsirinks", betgi kažkodėl vien nuo minties apie tą numirėlius laidojantį vienuolį tas miestas jai vėl tapdavo stebėtinai gyvas.

Ir kartais ji pasvajodavo vėl sugrįžti į Vilnių — ten, kur tiek daug neteko, bet lygiai taip pat ir atrado, ir kartais mintyse klausdavo, kaip sekasi jos mažutėliams našlaičiams, ar tik tas senis Martynas Birontas jų ten neskriaudžia, bet nieko, Ona juos kaip nors paglobos; ir vėl norėdavo išvysti juodas Vilniaus varpines, smingančias į raudoną vakaro dangų, vėl norėdavo išgirsti varpus ir vargonus ir netgi, stebėtina, vėl norėdavo pasimelsti po sklendžiančių balto italų darbo stiuko angelų sparnais bažnyčiose; kaip keista, kai dabar prisimena, tų angelų akys visai kaip vilniečių — smingančios ir pašiepiančios, tarsi netgi į amžinybę jie žvelgtų su didele švelnia ironija; ak, bet be ironijos, be pašaipos — ji daug ką dabar atiduotų, kad galėtų dar vieną kartą perbėgti Vilniaus gatvėmis įsikibusi į ranką Birontui, prigludus po jo apsiaustu, lietui lyjant ar sugrįžti į Karaliaučių, ten, kur kadaise buvo tokia laiminga, kad dar kartą galėtų uždususi, iš aistros išbadėjusio Bironto genama užbėgti į alkovą Altštate, jos bateliams kaukšint mediniais laiptais it muzikos sinkopėms; ir muzika skambėdavo su jos atsiminimais — pokylių šokių taktų nuotrupos, Te Deum , pavieniai liutnios garsai; ypač skambėdavo, kai ji sėdėdavo žvelgdama į ežerą, Milkantų tarnų išnešta į sodą, nes pati nuo skausmo ir išsekimo jau vargiai paėjo, bet ta valanda ar ilgiau, kol pati paskambindavo varpeliu šaukdama parnešti ją atgal, grynam ore, be pašalinių, ją keistai malšindavo; ir ji mėgaudavosi ramybe krėsle, apklota savo miegapelių lenivka ir dar dviem sluoksniais kailių, Viešpatie, jei tik tas prakeiktas skausmas aprimtų; ji mielai pati būtų pakėlusi prieš save ranką ir padariusi galą savo kančioms, betgi nenorėjo prisiimti sau ant sąžinės mirtinos nuodėmės, nes vis dar vylėsi, kad anapus, kur ten bebūtų, skaistykloje ar dar kur kitur, vis dėlto dar susitiks Joną Kirdėjų Birontą; jie būtinai dar susitiks, ji tuo net neabejojo, ją tik kur kas labiau trikdė mintis, kad ji dabar daug senesnė už jį, daug vyresnė, nei jis buvo, kai mirė; Viešpatie, ar jis ją tokią sukriošusią tebepažins? Ir ji dabar štai, stebėtinai šiltą, rūkuose paskendusį Kalėdų rytą, kaip ir kasdien Milkantuose, sėdėjo savo krėsle susisukusi, susitraukusi it sudžiūvęs lapas, sunaikinta ligos, po savo kailiais, su varpelio kotu delne, tarp dviejų žerplėjančių gorių, veidu į pusiau apledėjusį ežerą ir į juodus nuogus medžius, visai greta apkerpėjusio ir įskilusio saulės laikrodžio, visai greta naujesnės akmens plokštės, žyminčios jos mielojo brolio Kazimiero Norvaišos kapą; sėdėjo ir kaip kasdien — svajojo, o gal tiesiog knapsėjo, o gal klaidžiojo po savo atsiminimų miglas, tarpais nuskęsdama į ligotą snaudulį, tarpais — vėl pabusdama, nebeskirdama jau, kur sapnas, o kur tikrovė, nes dabar jos sapnai jau dažnai buvo ryškesni už gyvenimą, ir ji nežinojo, kas tai — sapnas ar tikruma, kai išgirdo tyliai teliūškuojant ežero vandenį ir properšoje tarp ledų išvydo valtį; ji net prisimerkė, nes jos akys jau buvo tikrai nebe tos kaip kadaise, bet pavidalas valtyje regėjos pažįstamas — sausas, sudžiūvęs kaip mumija, su juodais kaip dešros kaltūnais, jis stovėjo stačias, pasirėmęs irklu; „kaip keista, Bonifacas Durnelis, tas senas klajūnas vis dar gyvas, o juk buvo jau senas kaip pati senatvė, kai aš buvau dar visai mažytė", — pamanė Uršulė, ir jis, regis, irgi ją dar prisiminė, nes tyliai sukleketavo, nusišypsojo ir tarė: „sakiau juk, nebus iš panelytės vienuolės, tikrai nebus, kche kche kche… betgi nieks manim netikėjo, bus tik jėzuitas, frankma — sonas, kurio kapą sutryps kazokai, bet dar ne dabar… uj, tie vienuoliai… buvau gi dabar Pažaislyje, pas brolius kamaldulius, pasižiūrėt maliovidlų [128] Paveikslų. (Lenk. žarg.) , nagi visai nepanašų mane ten nupaišė… ak, betgi koks dabar skirtumas, metas traukti toliau; jei tik panelytė Uršulė norit, lipkit čia, perkelsiu į kitą krantą… betgi turit lankytoją, nieko, aš palauksiu…" ir jis mostelėjo ranka; Uršulė atsigręžė ten, kur jis rodė; ne, visgi Bonifacas Durnelis jai, regis, prisisapnavo, tikrai, kaip keista, juk jam kalbant iš burnos nevirto garas, visai kitaip nei kad Jonui Tarvydui, kuris stovėjo dabar čia pat, šalia jos, toks pat senas ir surukęs, raukšlėtas kaip subinė, bet stebėtinai gyvas, ir pro jo įraudusios nosies šnerves į šaltį veržėsi karštas kvapas; taip, Bonifacas Durnelis tebuvo vaiduoklis, Uršulė dar pažvelgė į ežerą, bet tas jau buvo išnykęs, tik juodos ajerų viršūnės smigsojo rūke virš vandens, o Jonas Tarvydas nedingo, stovėjo kur buvęs, su savo senu megztiniu ir tyliai lekuojančiu mišrūnu šunėku, ir Uršulė iš Norvaišų Birontienė jį pašaukė: „eikšekit, prieikit arčiau, mielas Jonai, nesivaržykit savo senos draugės, žinau, kad smarkiai pasikeičiau, betgi nereikia manęs baidytis", ir Jonas Tarvydas priėjo arčiau, ir ji pamojo savo maža pirštinėta rankele sėstis, sėstis čia pat, tiesiai ant Kazimiero Norvaišos antkapio, ir tasai, kažkaip keistai pažiūrėjęs į Uršulę, jai tarė: „nagi imsiu ir atsisėsiu. Žinot, ponia, juk jo ten vis tiek nėra" ir buvo kiek nustebęs, kai Uršulė lygiai taip pat keistai į jį pažiūrėjo ir, uždėjusi ranką jam ant plaštakos, atsakė: „žinau, Jonai, žinau. Nežinau, kaip jums pavyko visus apdumti, ir žinoti nenoriu. Žinau tik, kad tais metais pasiekė Amsterdamą incognito , sveikas ir gyvas, bet dabar jaučiu, jog jau miręs." „Ir man taip atrodo", — atitarė Jonas. Ir juodu kurį laiką tylėjo, galvodami kiekvienas sau, Uršulė — apie tai, kaip jos vargšas brolis, niekaip nerasdamas sielos ramybės, sugalvojo paskutinį savo gyvenimo pokštą — suvaidinti visiems savo paties mirtį, ak, tas Kazimieras, amžinas išdaigininkas, ji dar pamena, kaip kažkada seniai seniai paauglystėje buvo apsimetęs mauru per Užgavėnes, net gavo į dantis už tai nuo svečių; betgi šitai buvo kas kita, už tai grėsė ekskomunika, ką ten ekskomunika — amžina sielos kančia, bet, matyt, jam, vargšui, tai jau nebebuvo baisu, jis tik norėjo ištrūkti, jis tik norėjo būti laisvas, norėjo būti klajūnas, nebepririštas prie nieko, prie jokios pareigos — tik prikaustytas prie savo aistrų, kurios jam buvo sunki našta; ir vis dėlto, reikia pripažinti, pasielgė jis garbingai, kaip tikras bajoras, niekam nesukeldamas nepatogumų — nei savo įpėdiniui, nei savo žmonai, ketvirtąkart našlei Eufemijai, kurią ramiai paliko senti Milkantuose, jų jauno prievaizdo glėby; jis ėmė ir numirė, ir jam buvo pastatytas paminklas štai čia, turbūt vis dėlto nenorėjo karsto į bažnyčios rūsius, net ir jam tai būtų buvusi didesnė šventvagystė, o gal taip buvo lengviau visus apdumti, regis, Jonas jam padėjo; kaip ten bebūtų, akivaizdu, kad jis žino. „Man regis, jis pasimirė šiemet, per gavėnią, vėl pratarė Jonas, — buvom susilažinę, jog kuris mirs pirmas — pasivaidens kitam ir praneš, kaip iš tiesų yra ten, anapus; ir, ponia, nepatikėsit, aš jo nemačiau, bet kai jaunoji ponia šiemet buvo ant mirties slenksčio, ji klejodama sakė jį mačiusi čia, Milkantuose — vėl buvęs vaikas, glostęs Mauricijų ir prašęs man perduoti, jog ten — lygiai tas pat kaip ir čia. Taigi, galim įsivaizduoti, kad vėl esam trise, kaip anuomet, vaikystėj", — ir jų akys pagaliau pirmąkart susitiko, ir jie dabar žvelgė vienas į kitą, tuodu senučiai; ir jis žvelgė į Uršulės raukšles, į amžiaus šlakus ant odos, į jos užkritusias, bet vis tebežėrinčias akis ir tyliai galvojo, jog ji jam primena sudžiūvusią rožę — kad ir sudžiūvusią, bet vis tiek rožę; ji vis tiek čia, savo senatvėj, po kailiais, rūke, tebebuvo ana, Uršulė iš Milkantų Norvaišų, ir pusė jo širdies tebepriklausė jai; ir ji dabar žvelgė į Joną, į jo nuplėštą ausį, į jo tuščią rankovę, į žilus šerius ant smakro, į baltus pūkus ant pakaušio, į gilias senatvės raukšles, į atkragintą paukštišką galvą, kuri nė kiek nebepriminė ano, auksaplaukio gražuolio vaikystės Jonelio, nes Uršulė iš Norvaišų Birontienė vis tiek tebematė daiktus tokius, kokie jie yra; ji galėjo sėdėti čia sau vidur rūko, po truputį žlimbanti, bet jos akių vis tiek netemdė saviapgaulės migla, nors tu ką: ji buvo dėkinga Jonui Tarvydui už vaikystės išdaigas, ji buvo dėkinga už ištikimybę jų šeimai, už tai, kad padėjo Kazimierui, bet, deja, tatai ir buvo viskas, nieko daugiau; ir ji matė, kaip jisai žvelgia į ją primušto šuns akimis, bet, deja, niekuo daugiau negalėjo jam padėti, jis nebuvo Teresėlė, ir ji nesiruošė jam meluoti ir sakyti to, ką šisai geidautų išgirsti dienų pabaigoj, todėl ji tik palietė jo ranką ir jam tyliai pasakė: ačiū tau, Jonai, ačiū už viską. Ir ji pamatė, kad jo akys sklidinos ašarų, bet tuoj pat jose plykstelėjo ir puikybės ugnis, jis susitvardė ir išdidžiai atšovė: dariau tai ne tarnaudamas, visa tai dariau draugystės vardan, mes su Kazimieru buvom draugai iki grabo lentos, mes buvom kaip Kastoras ir Prokrustas; ir liko visiškai priblokštas, kad Uršulė nesusivaldė, prunkštelėjo, dar kartą prunkštelėjo ir prapliupo juoku; Viešpatie, tas jos juokas vis dar buvo jaunas, vis dar pašaipus, jis buvo lygiai toks pat kaip kadaise, kaip tada, miške tarp Saloto ir Kliokio, kai ji garsiai pasijuokė iš jo vyriškumo, ji dabar juokėsi lygiai taip pat: ak, mielas Jonai, turbūt norėjot pasakyti, kaip Kastoras ir Poluksas? „Ne, mes su Kazimieru buvom draugai, buvom kaip broliai, kaip Kastoras ir Prokrustas", — užsispyręs išdidžiai pakartojo vėl Jonas; juk visada taip sakydavęs Kazimierui Norvaišai, ir tas tik šypsodavęsis savo liūdnoka šypsena ir visuomet jam pritardavęs: „išties, Jonai, mes su tavim kaip Kastoras ir Prokrustas, išties"; betgi Uršulė dabar nepaliovė kvatotis, o vos tik aprimo, vis dar krizendama, it vaikystėj, pratarė: „tai kad, Joneli, Kastoras ir Prokrustas visiškai nebuvo bičiuliai, Prokrustas buvo tasai buvęs kalvis plėšikas, kursai savo priešus arba ištempdavo, arba apkapodavo, idant šie tilptų į vidutinybei skirtą lovą; Kastoro bičiulio ir dvynio būta vardu Poluksas", ir čia Jonas Tarvydas akimirksniu viską suprato, jis suprato, ko kreivai šypsodavęsis Kazimieras į tą jo metaforą; jis nebeišlaikė ir tarė jai: „Viešpatie, kaip aš jūsų visų nekenčiu!"