Kristina Sabaliauskaitė: Silva rerum II

Jis tatai suvokė tik tą akimirką, lig tol jam nė karto nebuvo dingtelėję į galvą, nors, kai geriau pagalvoja, nekentė Uršulės ir Kazimiero Norvaišų nuo pat pradžių, nuo pat tada, vos tik pirmąkart juos išvydo — nekentė už tai, kad gyveno gražiai, kad buvo dailiai išauklėti, buvo mylimi savo velionių tėvų, nekentėjų dėl to, kad šieji, atrodė, viso šito nevertino; nekentė, bet norėjo būti į juos panašus; nekentė Uršulės jos geisdamas, norėjo paženklinti ją savo aistra it gėdos įdagu ir neapykanta rakino jo lūpas, kai pratylėjo, kas sviedė akmenį į Kazimierą; nekentė, bet tuo pat metu ir mylėjo ar tiesiog savo neapykantą painiojo su meile; o dabar štai suprato — jis niekad nebuvo jiems lygus, jis tebuvo jų ištikimas sarginis šuo, baldas, tvorelė pasilypėti į balną; o varge, kokio jo būta paiko! Šitai jis ir išdėjo, ir kad būtų daugiau — viską išklojo, viską apie savo ištikimybę; ir taip, jo ištikimybė buvo paženklinta krauju; jis neteko rankos gindamas Joną Izidorių Norvaišą, ir jis kapojo švedų lavonus, idant nuslėptų jo žmonos nusikaltimą, dar daugiau: jis žudė dėl jų, taip jai, Uršulei iš Milkantų Norvaišų, jis ir pasakė: „žudžiau žmones dėl jūsų, žudžiau dėl jūsų visų", štai taip, tegul turi dabar sau ant sąžinės; ir žodžiai jam liete liejosi, jis jai dabar klojo viską, viskas atgijo jo atminty, netgi tai, kad buvo pakėlęs ranką prieš moteris: kaip jojęs antpilo Onos Kotrynos nuodėmei ten, kur keturiasdešimtį metų nebuvo kėlęs kojos, prie Stervo ežero, pas vietinę raganą, kuri, beje, kitados jam buvo pirmoji, bet šito, žinoma, jis dabar Uršulei nesakė, betgi toji akistata buvusi klaiki, mat andainykštė Pastervio Elenutė buvo tokia kaip jo gyvenimas — sena, išpliurusi nuo ydų, nusėta karpom, giedravalkio aptraukta akim, ir ji jį pažino, būtų paskleidusi žinią apylinkėse, jog jis tebegyvas, o to jam reikėjo mažiausiai, ir taip, vos tik gavo antpilą, jis buvo priverstas ją sutvarkyti; vėl, po ilgos pertraukos; ji tapo jam jo šeštąja, betgi jis nesusivaldė, ji buvo kaip sąžinės priekaištas, kurį derėjo numarint, jis tiesiog ją pastūmė, tiesiai į jos burbuliuojantį katilą, o lūšną padegė, taip bent jau buvo tikras, jog niekas nesuuos apie Onos Kotrynos paslaptį; taip, jis dėl Norvaišų, jei reikėjo, žudė net moteris; ir jo septintoji buvo Paliutė Riaubaitė, tapo ja visiškai atsitiktinai — jis tikrino kilpas, miške, papelky, ir ten ją pamatė — akivaizdžiai pabėgusią iš dvaro ir nuo pareigos, jis pastojo jai kelią, ir ji viską prisipažino ir minkštindama jo širdį netgi pasisiūlė jam, seniui, idant jis jos neįduotų, betgi jo prasčiokės, netgi jaunos ir gražios, visai neviliojo, jis jau mylėjo Oną Kotryną ir negalėjo atleisti niekam, kas ją išduoda, o šioji tarnaitė ją išdavė, kalbėjo apie ją nepagarbiai, įtarė šį bei tą dėl to, kas įvyko su švedais, ir jis nebuvo kvailas, jis apsimetė, kad susigundė jos paprastučiais kerais, o patsai tą akimirką miške karštligiškai galvojo, žiūrėjo, ko čia nusitverti, po galais, teturėjo tik vieną ranką, tad net pasmaugt tos išdavikės puskekšės negalėjo, bet tada ūmai pastebėjo, kad šioji išėjo iš dvaro ne tuščiomis, kad nešasi privogtą ryšulį, ir, Viešpatie didis, iš jo netgi kyšojo iš mažosios Teofilės nugvelbtas žaislas, tas bandaloras ar kaip jis ten, ir čia jam dingtelėjo: „šilkinė virvelė", ir jis apsimetė susigundęs, palinko savo senu snukiu prie jaunosios vagilės, kuždėjo jai melagingai aistringus žodžius, o vienintele ranka susirado bandalorą, nemačiom jį išvijo, įkišo pirštą į žiedą ir lyg glostydamas, lyg glamonėdamas, nejučia, tykiai, švelniai, meistriškai tiesiog apsuko virvelę jai aplink kaklą, ir staigiai įsikandęs tą medinę ritę ją uždusino; taip, kai jis tatai šiandien prisimena, tai buvo gražiausias atvejis jo gyvenime — tyliai, švariai, gražiai; taip — gražiai; jis mėgavosi nuo pat pradžios iki galo, lig pat tos akimirkos, kai jos baltas veidas ir tarsi gėlės žiedas ratu pasklidę plaukai pranyko tarp žalių pelkės maurų; tatai buvo gražu, tatai buvo it dailiausias paveikslas, tatai buvo žudymo meno viršūnė; tėvelis Ignacas Petravičius, jo aštuntasis, buvo labiau kasdienybė — be didelės vaizduotės nušovė jį patykojęs pakelėj ir paslėpė miške po šakom, irgi padarė paslaugą Norvaišoms, nes tasai, neišmušęs aukų savo bažnyčiai, grasinosi paskelbsiąs, ką žinąs apie Oną Kotryną, sušiktas juodaskvernis. Ir visa tai prisiminęs Jonas Tarvydas dabar tai ir tarė, sviedė Uršulei it akmenį ant jos sąžinės: „aš dėl jūsų, dėl Norvaišų, žudžiau žmones", betgi ji, toji velnio senė, nė kiek nesuglumo ir nepuolė atgailauti, ji tik gūžtelėjo savo pečiais po kailiais, taip gūžtelėjo, kad jam net šiurpas nuėjo, ir jos veide ėmė skleistis panieka, ir ji pažiūrėjo jam tiesiai į akis, ir tas žvilgsnis žudė; kaip ir visą jo gyvenimą, visą jo pasiaukojimą į šipulius sutrupino tai, ką ji pasakė: „Lyg mes būtume to tavęs prašę."

Viešpatie, kaip aš jūsų visų nekenčiu; jūs žiaurūs, žiaurūs it laukiniai žvėrys, o tu, tu žiauriausia iš visų, tu žiauri, tu išsiuntei Oną Kotryną iš čia, tu ją atėmei iš manęs — veik kūkčiojo Jonas Tarvydas; betgi ji neprarado pusiausvyros, ji tik ramiai, kiek mąsliai dabar kalbėjo: „Taip, galbūt mes išties kaip laukiniai žvėrys, galbūt laisvė, galbūt nuolatinis maištavimas prieš likimą mus tokiais paverčia, galbūt žiaurūs esam todėl, kad esame atsakingi tik prieš Dievą, savo sąžinę ir įstatymą; patikėk, Jonai, tatai yra labai sunkus kryžius, ne kiekvieno jėgoms, ir, Jonai, Viešpats mato, ir mano tėvas, ir mano vyras, ir aš, ir Kazimieras dažnai savęs klausėm, ar tikrai norim tą bajoro pareigos kryžių vilkti, betgi suklupę pakildavom ir nešdavom toliau, nors kartais ir klausi savęs, ką daryti, kai sąžinė kertasi su įstatymu, o įstatymas — su Dievo valia, ir aš tik meldžiuosi už Joną Izidorių, vargšas vaikinas, jam teko rinktis pareigą arba sielos ramybę, ir kartais nė nežinai, kur baigias kilnumas ir prasideda paprasčiausias kvailumas, nes riba tarp jų dažnusyk — plonytė, it skustuvo ašmenys; kaip tu, Jonai, gimei savo luome, taip mes savajam — ir niekas mūsų irgi neklausė; mūsų kilmė — tai ne tik privilegijos, bet ir sunki pareigos našta; tokia tad pasaulio tvarka, galbūt mes telurim tam planui paklusti ir tiek, galbūt mūsų pareiga tėra saugoti garbę, kaip kad mano tėvas visą gyvenimą saugojo tą nelemtą aukso laikrodį; o galbūt mūsų vienintelė paskirtis ir yra, kad tokie kaip tu mūsų nekęstų; pažvelk man į akis — negali… nes jose atsispindi tik tavo menkumas; didybė ar menkumas, mano mielas Jonai, yra ne įgimstami ir ne paveldimi, aš vis prisimenu tokį vieną Vilniaus rokitą, nė jo vardo nežinau, nė nežinau, ar jo būta bajoro, bet savo auka ir pareiga jis man didesnis už visus karalius, juos kartu sudėjus; ir — ne, aš nė kiek nekalta, kad tavo gyvenimas šitaip nuėjo perniek, jis tikrai galėjo būti kitoks; ne aš vedžiojau tavo žudančią ranką; ar aš kalta, kad tu dabar skundies, jog atėmiau iš tavęs Oną Kotryną — ką gi tu kalbi, kaipgi galima atimti tai, kas niekada tau nė nepriklausė? Argi esu kalta, kad andais tave išjuokiau? Aš šypsausi ir šiandien — juk tu kaltas tik pats, kad anuomet nepasijuokei, kad nesikvatojai drauge, kad niekad negebėjai pasijuokti pats iš savęs, o juk tai būtų viską pakeitę, nes tą akimirką aš supratau, kad tu — ne vienas iš mūsų; ir nei dvarai, nei puošnūs rūbai čia niekuo dėti, galbūt mes po truputį išmirsim, galbūt laikui bėgant išnyksim, galbūt — taip, iš tiesų, tu teisus: galbūt mes esame žvėrys, galbūt mes — it vilkai negailestingai laisvam, pavojingam miške, o tu — it šuo, kuriam būtinas šeimininkas, kad ir vien tam, kad turėtų ant ko urgzt ir kaltint dėl savo bėdų; betgi urgzk, urgzk, kol mes esam, urgzk, mielasai, jei tik tau nuo to palengvės, tik mes ir toliau juoksimės, — juoksimės iš tokių kaip tu, juoksimės net stovėdami ant savo pačių ešafotų, bet labiausiai juoksimės patys iš…" — ir čia Uršulė akimirkai nutilo, pridėjo ranką prie kailinių ir atitraukusi delną su pirštinaite kelias akimirkas žiūrėjo, kaip ant pilkšvos ožkos odos plečiasi jos pačios kraujo dėmė, bet tuoj pat giedrai nusišypsojo ir tęsė toliau: „…iš savęs; taip, mes labiausiai juokiamės — ir juoksimės — patys iš savęs… ir juokingiausia… dabar yra tai… kad, Jonai, iš tiesų… tu norėjai man atkeršyti… betgi… ką tik… padarei man didžiulę paslaugą… net juokas ima… taip… aš juokiuos paskutinė… betgi… pasijuokim… drauge…" — ir ji atsiduso, iš paskutiniųjų įkvėpė oro tam, kad dar užtektų kvapo nusikvatoti; nusikvatoti skardžiai mergaitiškai, kaip prieš keturiasdešimt metų, ir šito jos juoko nebegalėdamas ištverti Jonas Tarvydas suktelėjo, truktelėjo medžioklinio peilio rankeną ir ištraukė jo ašmenis iš Uršulės iš Milkantų Norvaišų Birontienės, ir tik žvelgė, kaip tamsus kraujas plūsteli jai iš lūpų kartu su šypsena ir šnabždesiu „Viešpatie, kaip aš tavęs pasiilgau…", ir turbūt tai buvo skirta tam jos Birontui, kurį jau veikiausiai regėjo jos gęstančios akys, o gal — pačiam Viešpačiui, o galbūt — abiem. Betgi Jonas Tarvydas dėl to jau nebesuko galvos, jis, vedamas noro atlikti paskutinę pareigą, paėmė varpelį išjos delno, garsiai juo paskambino, idant pašauktų dvaro tarnus, persižegnojo, paskui ta pačia vienintele ranka iš dėklo prie juosmens išsitraukė savo nupjautabuožę strielbą, kurią nešiojosi visuomet užtaisytą, atlenkė gaiduką, užsinėrė kablį ant alkūnės, įsikišo vamzdį sau į burną, ir kai nuaidėjo šūvis, pabaidęs varnas nuogų medžių viršūnėse, jis jau nebegalėjo girdėti kažin kokio triukšmo dvaro rūme, riksmų ir pasigirdusio šūvių tratesio.