Kristina Sabaliauskaitė - Silva rerum

Po gėdingai pasibaigusių aistringųjų gaudynių miške tarp Kliokio ir Saloto Jonelis tarsi nuplikytas ėmė vengti Milkantų ir abiejų Norvaišaičių. Vien pagalvojus apie dvarą ir abu draugus, lig tol buvusius neatsiejamais jo dienų tėkmės palydovais, dabar Joneliui sukildavo neapsakomas apmaudas, lydimas ausyse aidinčio Uršulės juoko. O apmaudžiausia buvo tai, kad iš tiesų pykti tegalėjo ant savęs paties — ir pirmiausia todėl, kad dėl savo kvailumo buvo įtikėjęs esąs lygus Norvaišaičiams ir apgaulingai jautėsi įaugęs į jų gyvenimą. Nekentė ir pyko patsai ant savęs už savo šunišką meilę Norvaišų moterims — ne tik beširdei saldžiajai erzintojai Uršulei, bet ir nuolatos dailiai apsitaisiusiai, tyliu balsu šnekančiai ir džiovintomis gėlelėmis kvepiančiai Elžbietai, tikrai skardžiabalsės Karolinos Tarvydienės priešingybei. Šalia Elžbietos jo motina atrodydavo didelė, drūta, strazdanomis nusėta liulančia raudona iškirpte, atsiduodanti pienu ir prakaitu, pernelyg garsiai kleketuojanti ir negrabiai tūpčiojanti. Negana to, jis tarsi šunytis buvo įsimylėjęs ir patį Joną Motiejų Norvaišą — tą visas pasaulio knygas perskaičiusį, amžinai medžius pjaustantį ir apie kažin kokias paslaptis nuolat susimąsčiusį žmogėną, kurio nesyk nebuvo matęs girto, išvesto iš kantrybės ar svaidančio prakeiksmus, kas dažnai nutikdavo jo tėvui Antanui Tarvydui, ypač kai padauginęs pas žydą grįždavo namo ir imdavo šokdinti namiškius, reikalaudamas nuauti jam pušnis, plūsdavosi ir taikstydavosi įspirti motinai ar patarnaujančiai mergai, apgailėtinai apsidrabstęs pilvą barščiais ir klaidžiodamas krauju pasruvusiomis akimis. Dabar gi Jonelis nekentė visų be išimties Norvaišų ir visko, kas tik su jais susiję — jų senų namų, apstatytų brangiais naujais baldais, vasarą vėsių, su aidinčiomis akmeninėmis išblizgintomis grindimis, o žiemą šiltų ir nutiestų kilimais, išrikiuotų knygų rudomis ir raudonomis auksu spaustomis rumbuotomis nugarėlėmis, tolimų pasaulio šalių atlaso ir daugybės kitų nenaudingų daiktų Jono Motiejaus kambaryje, jo apkarpyto ir pagal nutiestą virvelę susodinto sodo, kurio šiukštu nebuvo galima trypti, į kurį nekart nebuvo atklydęs joks galvijas ar višta ir kuris stebino tarsi bažnyčios altorius gražiais gėlynais; mėlynais raštais margintų Elžbietos vazų su nuolat keičiamomis darželio gėlėmis, ąžuolinių spintų su džiovintomis levandomis, prikaišiotomis tarp staltiesių ir paklodžių, jos lentynų su eilėmis puodynėlių, ant kurių kiekvienos buvo priklijuotas popierėlis su ranka rašytu paaiškinimu, jos virtuvės kvapų, kur baltos duonos dvelksmas maišėsi su apskrudusios kepsnio odelės, karšto vyno — su gvazdikėlių ir rozmarinų, kmynų — su kitų sužymėtuose ryšulėliuose ir indeliuose laikomų prieskonių, kurių net vardai jam buvo negirdėti; lyginant su visu tuo, Tarvydų namai atrodė prakaituoti, nešvarūs, atsiduodantys seniai neskalbtais patalais, virintu pienu, troškintais kopūstais ir virtomis ropėmis, ir negelbėjo nė tai, kad jo tėvas sekdamas Norvaišų atsinaujinimo vajumi prieš keletą metų medines Tarvydų dvarelio sienas išklijavo madingu, ranka gėlėmis ir raštais išpaišytu popieriumi, nukabinėjo ginklais ir iš kareivių pirktais turkiškais kilimais ir apkarstė sumedžiotų briedžių ragais — jų namai taip ir teliko kopūstais prasmirdusiu viltingo plikšio būstu, kuriame net nauji daiktai stebėtinai greitai susidėvėdavo, susiriebaluodavo ir apsinešdavo gličios nevilties greimu. Bet labiausiai dabar Jonelis nekentė Kazimiero, abejingo, viso to, ką turi, nevertinančio gudručio išdvasos, kuriam nė piršto nereikėjo pajudinti ir pakako gimti viso to gražaus, vieną gražią dieną paveldėjimo teise jam nuosavybėn atiteksiančio pasaulio viduryje ir kuris tame įmantriame pasaulyje neršė tarsi žuvis vandenyje, o ne kaip negrabus įsibrovėlis, koks nuolatos pasijusdavo patsai Jonelis. Apmaudžiausia, kad tasai ponaitis bajoraitis viską, ko imdavosi, darė lengvai, atmestinai, tarsi atbula ranka, neprakaituodamas ir nesistengdamas, ir viskas jam sekėsi, viskas pavykdavo, tarsi šoktų šokį pagal jam vienam girdimą muziką, į viską jis žvelgė su pašaipėle, tuo tarpu jam, Jonui Tarvydui, ko nors mokantis ar imantis reikėjo kibti nagais, šokti aukščiau bambos, devyniskart žlugti, kad dešimtą kartą pasisektų. Vien pagalvojęs apie visą šią neteisybę, jis atsikrenkštė ir karčiai nusispjovė. O pikčiausia jam buvo tai, kad jis, tikras Viešpaties kvailelis, diena iš dienos besimaldamas su Norvaišaičiais, taip įsijautė, kad pradėjo manyti, jog ir pats toks šaunus gali tapti, kurgi ne, Uršulė aiškiai parodė jo vietą — jis tik pajuokos vertas juokdarys, o ne jiems lygus, iš kurio vyriškumo ji tikrai nebūtų žvengusi kaip kumelė. Ne, būtų buvęs jai lygus — pati prieš jį būtų pasikėlusi savo sijonus ir dar maniusi, kad jai labai pasisekė. Ir Jonelis toliau niršo, duso ir nekentė visų, o labiausiai — savo paties menkumo, kurį nepaliaujamai blusinėti dabar turėjo marias laiko, kitados užimto išdaigomis su Norvaišaičiais.

Bene vienintelis laimingas ir patenkintas nepaaiškinamai atvėsusia vaikiščių draugyste buvo Antanas Tarvydas, kuriam niekada nebuvo prie širdies, kad jo įpėdinis nuolatos mina kelią į Milkantus. „Ką tu ten su tais ponais darai, tik fanaberijų [27] Manierizmų, prietarų. paskui namo prisinešė, — niršdavo jis kiekvieną kartą, kai Jonelis tarsi užkratą parsinešdavo Norvaišoms būdingų tuščių įpročių — kasvakar praustis prieš miegą, druska trinti dantis, blizginti taukuose pavilgytu skudurėliu aulinius batus, paprotį auginti ilgas kudlas ir trumpinti sermėgą, kad būtų panašesnė į vokišką, — ar, neduok Dieve, parsitįsdavo maloningai Norvaišaičio paskolintą brangią knygą, į kurią įkišęs nosį leisdavo vakarą tuščiai žibindamas balaną. Knygos Tarvydų namuose buvo neginčijamas blogis, mat jų skaitymas prilygo tuščiam laiko leidimui — laiko, kurį Jonelis galėjo panaudoti vakarais smulkiems namų ūkio darbams atlikti. Tėvui pradėjus eilinę bambėjimo litaniją, Jonelis nesiginčydamas padarydavo ko prašomas ir vėl įkišdavo nosį į knygos puslapius, kur virė kur kas įdomesnis gyvenimas nei tėvų namuose, kur Aleksandras Didysis kariavo su persais ir degino pagonių šventyklas, karalius Midas vos prilietęs viską paversdavo auksu, o gražuolės karalaitės pastodavo paglosčiusios gulbę ar pro bokšto langą užlijus aukso lietui [28] Turima omenyje Plutarcho Aleksandro gyvenimas ir Ovidijaus Metamorfozės mitai apie Ledą ir Danaję. . Kartą, Joneliui nuo tėvo bambėjimo užsisklendus nė patrankomis neperšaunama abejingumo uždanga ir vis tiek skaitant apie Kastoro ir Polukso draugystę, jam tokią panašią į jųdviejų su Kazimieru, tėvas ištraukė iš rankų tomą, atsikrenkštęs spjovė į atverstus puslapius, užvožė knygą ir suriko: „Gal bent dabar paklausysi?!“ Tąkart tokios bedievystės įsiutintas Jonelis beveik užsimojo smogti tėvui, išniekinusiam Norvaišų knygą, ir už šitokį įžūlumą buvo gerai nupliektas rimbu, taip smarkiai, kad ištisą savaitę nešiojo mėlynai raudonas dešras ant nugaros ir šonų. Dabar gi, Antanui Tarvydui pilant pamazgas ant Norvaišų, dėl jų visiško išpendėjimo — „pamanyk tik, visus rakandus užsisakė iš pirklių, kas juos matys, ir dar tokiais neramiais laikais, viskas bus marodierių džiaugsmui, jei vėl kils karas“; dėl nuolatinio pasipūtimo — „anąkart, kai šiam jojant pro šalį buvo išnešta kvorta ir norėta sugerti kaip su ponu broliu, tai žaltys atsisakė, nes, pamanyk tiktai, degtinės negeriąs“; dėl nesuprantamų fanaberijų — „vakarieniauja prie stalo su didžiausia pompa, su šakutėmis ir dubenimis rankoms plauti, dar gerai, kad nesugalvoja per užpakalį valgyti“; taigi dabar, tėvui tyčiojantis iš viso to, kas dar taip neseniai Joneliui teikė didžiausią pasigėrėjimą ir buvo siekiamybė, ir jam pačiam dingojosi, kad visa tai tėra išpendėjusių šlėktų niekai, dėl kurių, pikčiausia, jis buvo laikinai pasiryžęs išsižadėti tikro tėvo ir motinos. Nebylų taikos paktą tarp tėvo ir nuvilto sūnaus sutvirtino geriausia, ką Antanas Tarvydas galėjo sugalvoti — pirma vyriška abiejų išvyka į Varnių karčemą. Ten, vakarėjančiame mieste, virš kurio tarsi rūstus grasinančio Dievo pirštas stūksojo apdegęs Katedros bokštas, kaukšėdamas nevalytais batais grindiniu link Mykolo Pūkio laikomos užeigos, Jonelis dar prisiminė Kazimierą, kuris grįžęs iš Varnių bažnytinės mokyklos, kartu su juo kaldavo tarsi burtažodžiai skambančias lotyniškas išimtis: caro, arbor… interąuos, merces, ąuies, seges, dos… bet tėvo letena, sunkiai užgulusi petį, jau stūmė pro karčemos duris. Ten neilgai trukus gėrėjų prakaito, įsigėrusių dūmų ir šunimi atsiduodančių šlapių drabužių tvaiką permušė vis girtėjančios ir Unksmėjančios blevyzgos ir nuo pakaitinto alaus po kūną plintanti linksma šiluma, priartėjusi prie širdies, po truputį pradėjo iš jos stumti tarsi akmenį užgulusį atsiminimą apie Uršulę, Norvaišas, jų knygas, veidrodžius, džiovintų levandų ir užjūrio prieskonių kvapus. Netrukus į alaus išskalautus praalkusius skrandžius abu Tarvydai su pasigardžiavimu kikendami kimšo taukuotą žirnių košę su spirgais ir pasimėgaudami pirštais rakinėjo keptą kiaulės koją. Tarsi pasiutimo kipšo apsėstas, Jonelis ėmė išdaigauti, mėtyti kaulus į pavargėlius, sėdinčius prie gretimo stalo ir ant rankovių ryšinčius vyskupo Paco [29] Turima omenyje Žemaičių vyskupo Kazimiero Paco tarp 1667 ir 1669 m. išleistas įsakas, pagal kurį Varnių smuklininkai privalėjo vyskupo administracijos išduotus specialius raiščius ryšintiems parapijos pavargėliams kartkartėmis teikti nemokamą maitinimą. neseniai išduotus raiščius, kurių turėtojams, tikriems, o ne apsimetusiems, nepritekliaus kamuojamiems varniškiams, karčemininkai pagal naują tvarką privalėjo šventadieniais dykai duoti po lėkštę viralo. „Suskiai, žinos, kaip lįsti į karčemą“, — iš apgirtusio Jonelio išdaigų juokėsi Tarvydas vyresnysis ir iš Pūkio reikalavo degtinės sau ir savo sūnui, kuris pagaliau išaugo į tikrą vyrą. Alavo puskvortėse atnešta tikrų vyrų degtinė Jonelį paveikė visai nevyriškai — iš pradžių neužsičiaupdamas kvatojęs iš tėvo juokų ir nešvankybių, ūmai įsistebeilijęs į ratilais virpantį skystį kvortoje, vėl prisiminė Uršulę, susigraudino iš meilės, neapykantos ir bejėgiškumo, ir apsižliumbė didelėmis tarsi pupos tikro pijoko ašaromis. Antanui Tarvydui net žadą užėmė, kad sūnus toks mižnius, bet vėliau, pagautas užplūdusio girto gerumo, jis ėmė tapšnoti jam per petį, kamantinėdamas ir bandydamas juokauti. Per banguojančią degtinės skraistę pažvelgęs į tėvą, kurio apdribusiuose, išburkusiuose bruožuose ir už kaklą šiauresniame veide įžvelgė savo paties apybraižas, save, kaip šio didelio, aptukusio, kiek atgrasaus, bet stipraus ir savo vyro kūną ir kraują, Jonelis pamanė, kad tėvas — bene vienintelis, kuriam galįs pasipasakoti apie jį smaugiančią gėlą. Kūkčiodamas ir springdamas, besipinančiu liežuviu painiodamasis tarp žodžių ir jų skiemenų, jis išstenėjo savo nelinksmą istoriją, pasibaigusią mirtinai įžeidžiu Uršulės juoku; istoriją, kuri, ūmai balsu įžodinta, skambėjo visiškai kvailai. Antanas Tarvydas ne iškart suprato, ką šis norįs pasakyti, o pagaliau suvokęs nė nežinojo, kas jį labiau pritrenkė — ar kad jo sūnus įsižiūrėjo į Norvaišų Uršulę, ar kad ši jį išjuokė vieną iš Tarvydų, ar kad štai dabar sūnus lieja ašaras dėl tokio nesąmoningo dalyko. „Nė viena boba nėra verta, kad dėl jos vyras bliautų“, — piktinosi jis ir pasiryžo kartą ir visiems laikams išaiškinti tai, kuo buvo pats tikras: kad visos jos — kvailos kurvos, pora metų — ir neatpažįstamai susidėvi, ir vienintelė nauda iš jų, kad moka virti barščius, praverčia ūkyje nuaudamos aulinius batus ir gali pakasyti nugarą ten, kur pats nepasieki. Priminęs jo sugėrovų vienbalsiai išpažįstamą tiesą, kad boba — geriausias žmogaus draugas po šuns ir arklio, jis pradėjo užkalbinėti Joneliui dantį, sakydamas, kad bobos rūpi tik nieko gera nesugebantiems skystaklyniams, galiausiai jiems užsiropščia ant sprando ir pamina juos po padu, jų gyvenimą paversdamos nesibaigiančio pažeminimo pragaru. Ir viskas tik dėl to, kad vyras pradeda galvot anuo galų, o juk net ir pats malonumas ne kažin koks — kelios akimirkos pasilamdymo su prakaituotu kūnu ir jausmas, tarsi garą gerai nuleistum į žuvimi švinktelėjusią šiltą skylę. „Einam, aš tau parodysiu“, — ūmai už pakarpos ištraukęs svyruojantį Jonelį iš užstalės ir kupinas šviečiamojo pasiryžimo ir pasididžiavimo, kad pagaliau ir jis, ne vien Norvaiša, gali Jonelį šio to išmokyti, tėvas jį išvilko į žvarbstantį rugsėjo vakarą.