Kristina Sabaliauskaitė - Silva rerum

Tik vienui vienas žmogus pasaulyje nė nelaukdamas dangiško ženklo ar kanonizacijos jau dabar visiškai dievino Uršulę ir buvo pasiruošęs bučiuoti žemę, kuria ši vaikščiojo ir kurią lietė jos pėdos, galbūt širdies gilumoje turėdamas karčią nuojautą, kad tai bene vienintelis su Uršule susijęs dalykas, kurį jis gali bučiuoti nebaudžiamas. Jonelis nė pats nepastebėjo, kada jam, tarsi nujunkytam kačiukui, nuo akių nukrito kažkoks giedravalkis, ir vieną gražią dieną jis ūmai praregėjęs pamatė, kokios keistos, į nieką nepanašios Uršulės akys — rudos kaip biržietiškas alus, o saulėje geltonos tarsi katino, kokie blizgantys jos plaukai, tamsūs it viržių medus, kokios putlios ir tvinksinčios jos aviečių spalvos lūpos ir kokia švelni jos oda, vienur vos vos paliesta saulės ir atrodanti tarsi krosnies nurudinta kvietinė bandelė, kitose gi vietose, tokiose kaip dilbio vidinė pusė, — pagailėta šešėlio ir balta it nenugriebta grietinėlė. Jonelis galėdavo valandų valandom stebėti, kaip nuo vėsesnio gūsio pašiurpsta Uršulės ranka ir ant jos tarsi kviečių laukas pasišiaušia auksiniai plaukeliai, ir svajoti, kaip būtų nuostabu patapti kokia mažyte blusele ar net neįžiūrimu utėliuku ir nebaudžiamam neregimam nuropoti tuo auksiniu kviečių lauku ant dilbio, ką ten ant dilbio — pakilti alkūne link jos peties, aplankyti jos kvepiantį paausį, baltu kaklu ir melsva vos persišviečiančios gyslelės upe nusileisti iškirpte žemyn, užkopti į abu krūtų kalnus ir pasiilsėti jų rausvose viršūnėse, o tada keliauti toliau, žemyn, į juodą miškais apaugusį tarpeklį, kuriame žioji svaiginanti bedugnė, kur kartą patekus jam kelio atgal nebebūtų… Čia Joneliui užgniauždavo kvapą, ausyse pradėdavo skambėti varpai ir taip suskausdavo stuburo apačią, kad dingojosi, jog jis kietu kaulu išlįs per papilvę ir kartu su jo pimpalu pradurs pludrus [26] XVII a. mados plačios, rauktos, kelius siekiančios kelnės, mūvimos su kojinėmis ar ilgaauliais batais. , kurių plačios klostės jį maloningai gelbėjo nuo viešos jaudulio gėdos. Kitąkart, užuot svaigęs būti blusele, jis svajodavo tapti didžiuliu nuožmiu milžinu, paimti Uršulę į ranką tarsi šiltą, kvepiančią bandelę su medumi, grietinėle ir avietėmis ir negailestingai, be mažiausio pasigailėjimo ją kąsti, suvalgyti ir praryti, amžinai padaryti ją savo dalimi ir užgerti protą jaukiančiu jos akių alumi.

Nors ir neįtardama, kokią negailestingą baigtį milžino nasruose jai žada Jonelio vaizduotė, Uršulė puikiausiai matydavo, kaip tasai tarsi į krantą išmesta žuvis žiopso į jos plaukus, ranką ar krūtinę. Nė pats velnias nebūtų paaiškinęs kodėl, bet ji jautė nepaaiškinamą malonumą jį erzindama ir žaisdama, jos manymu, nekaltą žaidimą — vos pajutusi, kad šaltyšiukas įsistebeilijo į kurią nors jos kūno dalį, ji tarsi netyčia atsiliepdavo į jo žvilgsnį. Šiam bespiginant akimis į jos plaukus, ji neva užsisvajojusi pradėdavo juos sukti ant piršto ar pakreipdavo galvą taip, kad jie kuo labiau spindėtų saulėje, paskui krestelėdavo galvą atmesdama garbaną, apnuogindavo kaklą ir leisdavo jam pasigrožėti raktikaulio duobute; jam užsižiopsojus į lūpas — jas papūsdavo, prikąsdavo jų kampelį, o vėliau ūmai praverdavo, palikdama beveik alpstantį Jonelį gėrėtis, kaip raudonas kraujas po plonyte drėgnos lūpos oda suplūsta į tą vietą, kur ką tik rėmėsi jos iltinis dantis. Tačiau baisiausias jos ginklas slypėjo po tankiomis juodomis blakstienomis — jomis taip pat buvo išsigudrinusi įspūdingai klapsėti ar atgręžti į šviesą taip, kad nuo jų ant skruostų kristų ilgi tarsi vėduoklės šešėliai, — mat, sumaniai be tikslo paklejojusi akimis, Uršulė ūmai ir netikėtai įbesdavo žvilgsnį tiesiai į Jonelį ir tatai jam prilygo mažų mažiausiai plaktuko smūgiui per galvą, kuriam laikui galinčiam jį palikti be žado. „Ar ne taip, Jonai?“ — iškart po to paklausdavo Uršulė, nors prieš tai nebuvo uždavusi jokio, nė mažiausio klausimo, o Jonelis triko, suprasdamas, kad kuriam laikui buvo ištrūkęs iš šio pasaulio ir dabar atrodo kaip visiškas kvailys. Kazimieras ir Uršulė juokdavosi stebėdami besimuistantį draugą, o žiauri būsima šventoji dar ir susimąstydavo, kad Jonelis kažkuo — veikiausiai sukeliamu svetimo skausmo, draudžiamo žaidimo ir pikto smagumo mišiniu — primena senąjį katiną Mauricijų, tampomą už uodegos.

Kazimieras, kaip ir anuomet niurkant katiną, čia buvo nepamainomas Uršulės sėbras, su dvyne seserim jau seniai bendraujantis nebe žodžiais, o dažnai vienodomis ir vienu metu į galvą ateinančiomis mintimis. Jis nė neprašytas prigalvodavo trijulei naujų įmantriausių išdaigų ir sudėtingų taisyklių žaidimų, kupinų gaudynių, gužynių ir ristynių, kurių tikslas iš esmės tebuvo vienas — erzinti ir iš proto varyti Jonelį neva atsitiktiniais prisilietimais, šmėsčiojančiais kūno lopinėliais ir netyčiniais niuksais ar įbrėžimais; o įsiūbavęs žaidimo šėlsmą — tarsi patyręs sąvadautojas pamažu nemačiomis atsilikdavo ir leisdavo seseriai smagintis su jos savanore, iš nesuvokto malonumo alpėjančia auka. Tačiau kartą, pačiam Kazimierui nė nežinant, vienas jo sumanytų žaidimų nuvedė į klaidžią dviprasmybių tankmę ir joje pasiklydę Uršulė ir Jonelis jau niekaip nebegalėjo rasti kelio atgal į pirmykštį nesugadintos paauglystės būvį. Prasidėjusios Kazimiero sugalvotos įmantrios gaudynės su pėdsakų mėtymu, netikėtais iššokimais iš krūmų ir paslėptų ženklų ieškojimu juos nuvedė gerokai toliau nuo dvaro, į mišką tarp Saloto ir Kliokio ežerų, kuriuo, pasikėlusi sijonų palankas ir spiegdama iš noro būti pagauta, lėkė įraudusi Uršulė, persekiojama per ištiestą ranką atsiliekančio Jonelio, tikro, kad pavys, ir įsivaizduojančio save esant katinu, žaidžiančiu su pele. Pusiaukelėje atsilikęs Kazimieras, ūmai susidomėjęs skruzdėlyne baltai nugraužtais kažkokio smulkaus gyvūnėlio kaulais, nė nepastebėjo, kaip ir sesuo, ir draugas dingo iš akių, ir juo labiau nematė, kaip Jonelis, pagaliau sukaupęs jėgas vienam paskutiniam šuoliui, pargriovė Uršulę aukštielninką ant žalių samanų geltonomis viršūnėlėmis ir prispaudęs jos užlaužtas rankas prie žemės buvo besiruošiąs visu balsu skelbti savo pergalę žaidime, bet staiga nematomas gumulas užgniaužė jam gerklę, mat atsidūręs taip arti, vos per sprindį nuo viso Uršulės medaus, alaus, aviečių ir grietinėlės, jis vėl patyrė protą jaukiančius pojūčius, ausyse tvinksinčius varpus, galūnes apleidžiantį kraują ir gero nežadantį skausmą stubure, dėl kurio visiškai pamiršo ne tik ką darąs, bet ir kas esąs, ir pasidavė vienam vieninteliam įmanomam veiksmui, kurį tą akimirką tebuvo pajėgus atlikti — įveikti jį skiriantį oro sprindį iki Uršulės lūpų ir išvalgyti visas iki vienos jų avietes, ir kiek įmanoma užtęsti kelionę iki jų, kad spėtų pasigrožėti dar niekada iš taip arti ir tokiu kampu nematytu veidu, panirti į kiekvieną jos odos porą, žvilgsniu paglamonėti blakstienas ir pasigrožėti savo paties atspindžiu jos drumstose geltonose akyse… Tačiau apsalęs Jonelis be reikalo uždelsė vos kelias akimirkas, nes Uršulė, taip pat nustebinta visiškai kitaip atrodančio ir priartėjusio išdaigų draugo veido su lig tol nepastebėtu prinokusiu spuogu ant kaktos, jo staiga įtartinos ūkanos aptrauktų akių, jo kūno kvapo, kuriame maišėsi ką tik nukirsto alksnio ir kažko aitraus dvelksmas, ir pasinaudodama tuo, kad Jonelis akivaizdžiai išmuštas ne tik iš žaidimo, bet ir apskritai iš šio pasaulio vėžių, ūmai išsivadavo iš jo gniaužtų, kakta vožė jam į raktikaulį ir žaibiškai paguldžiusi ant menčių raita užšoko ant Jonelio, pasiruošusi skelbti savo pergalę ir juokais smaugdama jam kaklą abiem rankom, iš anksto tikėdamasi jį pasiduosiant. Tik vieno ji nesitikėjo — užuot pasidavęs, Jonelis, atrodo, buvo pasiruošęs leistis dusinamas jos rankų, ir ji nė nespėjo atsitokėti, kai pajuto kažin ką kieto remiantis į šlaunį per ploną pasijonio drobelę, o Jonelio kūnas, Išsirietęs tarsi lankas, ūruąi pavirto šuoliuojančiu ristūnu ir po kelių šuolių išleido visiškai neatpažįstamo balso aimaną ir čiurkšlę kažko karšto ir lipnaus tarsi ką tik paskersto gyvulio kraujas. Uršulei prireikė kelių akimirkų susivokti, kad veikiausiai ką tik įvyko tai, apie ką jai buvo pasakojęs Kazimieras ir kas buvo jų dažnų slaptų juokų ir nešvankių pokštų turinys. Nė pati nesuprasdama kodėl ir negalėdama susivaldyti, ji staiga pradėjo balsu kvatotis — taip juokinga jai pasirodė visa, kas ką tik įvyko, toks apgailėtinas, į save nebepanašus ant samanų gulintis pridusęs Jonelis išdrikusiais plaukais ir drėgnu primušto šuns žvilgsniu, ir taip saldu suvokti, kokio nieko pakanka, kad įveiktum dvigubai už save stipresnį vaikį, kad ji leidosi į valias purtoma per mišką aidinčio ir jos garbanas drebinančio juoko. Jį nutraukė tik Jonelio rankos, staiga sugriebusios už liemens ir piktai nubloškusios ją nuo savęs. Netaręs nė žodžio, atsistojęs ir nuėjęs akivaizdžiai linkstančiomis, tarsi išnarintomis kojomis kažkur į tankmę, jis paliko Uršulę sėdinčią ant samanų su tarsi gėlės žiedas išsiskleidusiais sijonais, sutaršytais, spyglių prisivėlusiais plaukais ir gerklės pusiaukelėje įstrigusiu juoku. Po kelių minučių atklydęs brolis pirmąkart pamatė Uršulę tokią sutrikusią. Pagaliau išsivadavęs iš amžino abejingumo, Kazimieras sunerimo, ar kas nebus atsitikę, ir pridūrė užmušiąs Jonelį, tačiau sesers patikintas, kad nieko baisaus neįvyko, padėjo jai atsikelti ir iš bežadžio dvynio supratingumo daugiau nekamantinėdamas parlydėjo Uršulę namo, kuri eidama tylomis, mintyse pati savęs klausinėjo, ar iš tikrųjų kažkas ką tik nebus nutikę. Tik beveik pasiekus namus, jau prie dvaro sodo ir vaistažolių daržo, Uršulei nežinia kodėl į galvą atėjo keista mintis, kad po gaudynių su Joneliu jos širdį užgulusį blogumą galima prilyginti tik vienam jausmui — tarsi anuomet tampoma Mauricijaus uodega ūmai būtų nutrūkusi ir likusi jos rankoje.