Kristina Sabaliauskaitė - Silva rerum

Pirmiausia Jonas Motiejus pasirūpino viso rūmo langais — išimdamas bene piršto storumo, grubaus pūtimo ir seno butelio dugną primenančius senuosius ir pakeisdamas juos naujo rašto, plonais ir skaidriais kaip ašara. Pro juos įspindusi saulė apšvietė visus įtrūktus sienose, voratinklius kampuose ir iki ataudų nudilusį aksomą, kuriuo buvo aptraukti keli krėslai, ūmai pasirodę tokie graudūs ir beviltiškai pasenę, kad buvo nutarta juos atiduoti kumečiams ir namų tarnams. Tuo pat metu į Milkantus ėmė plaukti pirklių katalogai, mat pakalbinus stiklių ir audinių pirklį garsas apie išlaidauti pasiryžusį Norvaišą pasiekė ir baldininkus, ir pasmanterininkus [16] Galionų, juostų ir galanterijos pirklius. , ir puodžius, ir tapisierius [17] Gobelenų ir kilimų pirklius. , ir liustrius [18] 13 Veidrodžių ir lempų pirklius. , tad nebuvo nė savaitės, kad namų nepasiektų kokia knyga odiniais viršeliais, prie kurios puslapių būtų prisiūtų įvairiausių audinių atraižų, aplankas su tinkuotojo išpaišytais štukaterijų [19] Tinko apdailų. , karnizų ir gzimsų [20] Puošnių architektūrinių karnizų tipas projektais, albumas su šimto Gdansko spintų piešiniais ar net iš Karališkųjų Prūsų atkeliavusi knyga, kurią reikėjo grąžinti šiukštu ne vėliau kaip po savaitės ir kurioje buvo neįtikėtino brangumo mėlynai paspalvintų dar brangesnių kiniškų vazų pavyzdžių graviūrų ir pluoštas piešinių, vaizduojančių kur kas pigesnes, bet ne tokias gražias olandiškas. Elžbieta Norvaišienė smaginosi glostydama glotnias damasto ir kitaikos [21] Vidutinės kokybės šilko audinys, naudotas ir drabužiams, ir interjero apdailai. skiautes, šiaušdama prieš plauką venecijietišką aksomą ar šiurpdama pirštui pabraukus per standų sidabrinėmis skaisgijomis ataustą brokatą; žingsniavo po kambarius matuodama vietą naujiems baldams ir pasiėmusi rankon uolektimis sudalytą kartelę pasistiebusi matavo, ar naujosios konsolės aukštis nesikirs su įstabaus, dar tik paveikslėlyje matyto, tačiau jau užsisakyto itališko veidrodžio rėmais. Kartais, negalėdama naktį užmigti, apsigaubusi pečius kailiu pamuštu kambariniu rūbu ir pasiėmusi žvakę, nutapsėdavo žemyn į menę ir mintyse pradėdavo stumdyti bei rikiuoti dar neatkeliavusius baldus, mintyse kabinti ant sienų dar nepagamintus veidrodžius ir nenutapytus paveikslus ir mintyse kurti naujus namus, kurie, jos šventu įsitikinimu, turėjo nuo šiol įstabiai ir laimingai pakeisti visos šeimos likimą.

Tuo tarpu Jonas Motiejus tyloje ir ramybėje, kurią matavo tik vienas paskui kitą beveik nepastebimai slenkantys metų laikai, kūrė savo mažąją svajonių Arkadiją. Daržoves išgyvendinęs iš sodo į ežių pakraštį, liepė iškirsti paežerėje esantį miškelį taip, kad nuo dvaro rūmo atsivertų niekieno netrikdomas vaizdas į Salotą. Nepatikliai galvą kraipantiems baudžiauninkams atseikėjęs po gorčių kviečių ir atsidėkodamas iškepęs nemažą veršį darbų užbaigtu — vėms, jis įgyvendino savo viziją: į laiptus panašiomis pakopomis liepė nukasti nelygų link ežero besileidžiantį kalnelį, jo šlaitus apsodino atvežtais kleveliais ir arklio kaštonais, kiekvieną pakopą aprėmino kirptomis žalitvorėmis ir padalijo į keturias dalis keturių metų laikų, keturių elementų ir keturių temperamentų garbei, o už jų įrengė brangiai kainavusi tikro marmuro saulės laikrodį su paauksintu rodyklės galu. Atsivertęs herbariumus jis ilgai suko galvą ir popieriuje plunksna braižė projektus, kaip susodinti augalus, kad jo arkadiškas sodas ne tik visuomet būtų gyvas — ar tai būtų sangviniškasis pavasaris su vėjo kedenamu hiacintų kvapu, ar choleriškoji vasara, liepsnojanti raudonomis nasturtomis, ar melancholiškasis ruduo su žemėn svyrančiais granato vaisiais, ar flegmatiškoji žiema su sustingusiais varvekliais ir atsiveriančiu ežero vandenų vaizdu, — bet ir kad tas sodas teiktų peno išsilavinusiam protui, gebančiam vertinti subtilesnius gyvenimo dalykus ir matyti po kasdienių daiktų paviršiumi glūdinčią dieviškąją pasaulio prasmę. Paleidęs vaizduotės vadžias, jis leidosi jos nevaržomai nešamas ir netgi pradėjo svajoti apie dar niekur nematytas beprotiško grožio augalų rūšis — juodas tulpes, sprindžio aukščio medžius, trimito dydžio nasturtas, žmogaus ūgio hiacintus, mėlynus varpelius, tokius didelius, kad po jais būtų galima slėptis nuo lietaus, nesibadančias rožes ir rankomis neapglėbiamus obuolius, o vėliau netgi pradėjo įsivaizduoti, kas būtų, jei pavyktų išauginti augalus, turinčius pasakiškų, beveik embleminių savybių, — pušį, ant kurios vietoj kankorėžių derėtų raudoni obuoliai, ar rožę, kuri nužydėjusi sukrautų granato vaisių. Prisiminęs Radvilų kunstkameros undinę, per kazokų antpuolį išmestą į rūmų kiemą, kurią įtarė esant apsukraus meistro susiūtą iš žuvies uodegos ir dar nežinia kokio padaro, jis sumanė šį keistenybių kūrimo būdą pritaikyti augalams ir tarsi apsėstas susižavėjo skiepijimu. Apsiginklavęs aštriu sodininko peiliu ir skustuvu, jis valandų valandas leido sode skiepydamas visus įmanomus augalus vieną į kitą ir skverbdamas įkypai nusmailintas vieno augmens šakeles ar ūglius po kito augalo žieve, o vėliau tvarstydamas šią dirbtinę jungtį tarsi gyjančią žaizdą pakulomis ir audinio atraižomis; apmaudžiai genėdamas nudžiūvusius ir neprigijusius savo bandymus ir mėgindamas iš naujo, o tomis dienomis, kai neskiepydavo, Jonas Motiejus, padėjęs peilį į šalį, galėdavo valandų valandomis stebėti amžiną augimo stebuklą — besikalančius daigus, sprogstančius pumpurus, atsiriečiančius lapelius, besiskleidžiančius žiedus ir besimezgančius vaisius — ir gelbėti juos nuo visokeriopų kirmėlių, amarų, muselių, erkučių, lervų ir kitokių kenkėjų, mat šiems veistis buvo stebėtinai palankūs šio nedėkingo krašto orai, tokie atšiaurūs ir negailestingi lepiems Jono Motiejaus augalams. Užėjus žiemai vakarus jis leisdavo prie savo knygų ir graviūrų, vėl ruošdamasis artėjančiam pavasariui ir stengdamasis pasivyti Elžbietą, kuri, į darbą įkinkiusi ne tik namų tarnus, bet ir kaimiečius, siautėjo po dvarą apsiginklavusi apmušalų rietimais, rėmais, užsakytomis vazomis, stumdydama kiekvieną baldą po tuziną kartų, kol visiems namams buvo suteikta prašmatni, bet saikinga tobulybė su arabeskomis spaustais odiniais apmušalais, altembasu [22] Venecijietiško reljefinio aksomo rūšis (it. alto basso ). muštais ąžuoliniais baldais, žalvario sietynais su ąžuolo lapų pavidalo krištolo karuliais ir dideliais veidrodžiais, dėl kurių senos pirmo aukšto menės dabar atrodė dvigubai didesnės. Nebuvo nė vieno pakojo, nė vienos kiliminės kutuotos staltiesės, nė vienos pagalvėlės, nė vienos vazos su svyrančiomis sodo ir lauko gėlėmis, kurių vieta nebūtų kruopščiai apgalvota bent dvidešimt kartų; nė vienos Gdansko spintos, nė vieno prancūziško armuaro [23] Armoire (pranc.) — prancūziškos spintos tipas. , nė vienos konsolės, kurių, keikdamiesi pro griežiamus dantis, bent tuziną kartų nebūtų perstumdę tarnai, o sienas, be protėvių portretų, papuošė ir keliolika paveikslų, kruopščiai parinktų pagal prasmę ir paskirtį, tad, be flandriškos Švenčiausiosios Panelės, apsuptos gėlių vainiko, kuri nukeliavo į koplyčią, atsirado ir iš prūsų pirklių įsigytų medžioklės paveikslų, ir paveikslas su gėlėmis, vaisiais ir vabalais, tarp kurių buvo pavaizduoti gyvenimo tuštybės ženklai — išmėtytos kortos ir lošimo kauleliai, ir netgi ganėtinai nepadorus paveikslas iš pagoniškos romėnų istorijos, kuriame visas paišinas Marsas laikė suėmęs už spenelio rubuilę Venerą ir kuris, atsidūręs priešais Norvaišų alkovą, vakarais pakurstydavo ne tik valiūkišką bendrą poros kikenimą, bet kartais — ir geismą pamažėliais senstančio Jono Motiejaus slėpsnose. O paskui vėl išaušdavo rytas ir vėl Elžbieta paskęsdavo rūpesčiuose dėl namų, patalų, sidabro, baldų, podėlių, atsargų, tarnų ligų ir užpiltinių, sūrių, uogienių ir skilandžių, ir vėl Jonas Motiejus, praleidęs kelias valandas prie savo knygų ir sąskaitų ar pavizitavęs aplinkinius kaimus, keliaudavo į sodą džiaugtis prasikalusiais ūgliais ir nepaliaujamai stebėtis, kodėl neprigyja koks nors eilinis beprotiškai kergiamas skiepas.