Kristina Sabaliauskaitė: Silva rerum

Todėl savo sukeltam stebuklui Uršulė nedvejodama priskyrė motinos išbridimą iš beviltiško liūdesio liūno, nors iš tiesų šis nuopelnas priklausė ne kam kitam, o Jonui Motiejui ir grynam atsitiktinumui. Vos dviem savaitėms praslinkus po mažosios Onos Magdalenos laidotuvių kaimyninėje Viržuvėnų bažnytėlėje, Jonas Motiejus jodamas iš tenykščio vikaro, su kuriuo buvo suderėjęs naują altariją [14] Kuriam nors iš bažnyčios altorių tikinčiojo užsakomos mišios, kurios turi būti laikomos tam tikrais laiko tarpais priklausomai nuo tam tikslui paaukotų lėšų kiekio. mažiukei atminti, Tarvydų kaimelio pakelėje pastebėjo prie vienos iš vargingų trobų besibūriuojančius mužikus. Nulipęs nuo arklio aptiko, kad vis didėjantis žioplių būrys, apspitęs trobos langus, pasirodo, smaginosi stebėdamas, kaip trobos šeimininkei maišosi protas. Nei vyras, nei susirinkę kaimynai negebėjo įveikti vargšės moters, kuri, paaiškėjo, kaip tik tądien buvo palaidojusi vos kelias savaites teišgyvenusį savo kūdikį. Tarsi šėtono apsėsta moteriškė blaškėsi po trobą, įsibėgėjusi trankė galvą į rąstų sieną, draskė drabužius ir rėkė dvesiančio gyvulio balsu, kuriame nebebuvo nieko žmogiška, ir net kelios poros rankų negalėjo suturėti besiblaškančio kūno, iš kurio visiškai pasitraukė sąmonė, užleisdama vietą beatodairiškai, skausmo nejaučiančiai ir tik bepročiams būdingai jėgai. Kaimiečiai, išvydę Joną Motiejų, akimirką pertraukė savo bergždžias pastangas suvaldyti motiną ir pagarbiai šnabždėdamiesi nusitraukė nuo galvų kepures, o vėliau vienu balsu žioptelėjo, kai tasai, ramiai priėjęs prie vis dar inkščiančios moteriškės, atsivedėjęs rėžė jai du antausius, po vieną į kiekvieną žandą, mat buvo skaitęs savo knygose, kad būtent taip reikia tramdyti įsisiautėjusius nevispročius. Nežinia, ar netikėtumas, ar nutvilkantis antausis, ar neginčijama medicinos mokslo tiesa lėmė, kad moteriškė išties bent jau kuriam laikui nurimo. Jonas Motiejus liepė ją už parankių išvesti į lauką ir perlieti kibiru, o geriausia — keletu kibirų šalto vandens, vėliau sugrąžinus trobon paguldyti, apklostyti ir pagirdyti kokiu karštu viralu. Paliepęs smalsuoliams nešdintis, vyrui pasakė netrukus grįšiąs, mikliai įšoko į balną ir pentinais paragino arklį mikliau įveikti tas kelias mylias, skiriančias jį nuo Milkantų. Vos grįžęs į namus, liepė pabalnoti antrą arklį, o patsai nuskubėjo į antikamerą, kurios plačioje palangėje žinojo rasiąs Elžbietą, kaip ir kasdien pastarąją savaitę sėdinčią su siuviniu rankoje, tačiau iš tiesų dygsniuojančią ne audinį, o savo iškankintą sielą nesibaigiančiomis sąžinės priekaištų adatomis. Išvydęs į vieną tašką įsmeigtą žmonos žvilgsnį, liepė jai rengtis, susirinkti visus savo vaistinius antpilus, nes josią į Tarvydus, kur reikią jos pagalbos, mat buvo tikras, kad tik pareigos jausmas gali priversti Elžbietą pakilti iš sielvarto krėslo.

Kai abu Norvaišos, paskubom į skepetas surišę kelis butelaičius Elžbietos variniame alembike [15] Alembicus (lot.) — specialus distiliavimo indas, plačiai naudotas XVII–XVIII a. dvaruose farmacijos tikslais. išdistiliuotų vaistažolių antpilų, po kelių valandų vėl sugrįžo prie nelaimingosios trobos Tarvyduose, smalsuoliai ne tik nebuvo išsiskirstę, bet ir dar labiau bruzdėjo, žegnodamiesi ir minėdami Šėtoną bei Dievo bausmę, o prie slenksčio sutiko Jonelio tėvą, patį kaimo šaltyšių Antaną Tarvydą, žmogų, šiaip jau ne itin jautrų mužikų vargams. Įžengus į trobą jų laukė baisus vaizdas ir tatai buvo ne išprotėjusi motina, kuri dabar virvėmis surišta gulėjo kampe ant gulto: kol.vyras ir kaimynai bergždžiai bandė ją slaugyti, be priežiūros paliktas keturmetis tos pačios motinos vaikelis bemaklinėdamas aplinkui sugebėjo užsiversti ant kobinio virš ugnies kabėjusį katilą verdančio vandens, klaikiai nusiplikyti ir dar įgriūti į patį ugniakurą ir beveik mirtinai nusideginti. Elžbieta Norvaišienė, pamačiusi nuplikytą, klaikiomis pūslėmis nuėjusį ir veikiausiai nebeatsigausiantį kūnelį, nevalingai įsikniaubė Jonui Motiejui į petį. Tasai, paglostęs žmonai pečius, tepasakė: „Matai, kas būna.“ Paskui paėmęs už parankės tvirtai ją tarsi laivą nuvairavo į kampą, kur tebeinkštė vargšė motina, ir toje liūdnoje akistatoje pridūrė: „Mes neturim tokios prabangos.“

Nežinia, ar toji vyro netyčiomis surengta pamoka, ar savosios nelaimės atspindys, kurį išvydo vargšės surištos moters akyse, ar suvokimas, į kokias beprotybės plynes gali tarsi pasibaidęs arklys nunešti netramdomas sielvartas, ar jos kraujyje tekantis įgimtas pareigos jausmas lėmė, kad visą kelią iki Milkantų tylėjusi Elžbieta Norvaišienė nuo arklio nulipo pagaliau iš tiesų palaidojusi savo kūdikį ir pati tvirtai apsisprendusi dar kiek pagyventi gyvųjų pasaulyje. Tądien pirmą kartą po paskutinio jųdviejų kūdikio mirties ji pagaliau apkabino ir priglaudė dvynukus, išalkusi, noriai pavakarieniavo ir paprašė antros taurės vyno po vakarienės. Kitą rytą atsibudusi nešina raktais apėjo namus, kurie palikti tarnams šeimininkauti šen bei ten buvo bepradedą trauktis netvarkos greimu, ir užkūrė vajų — liepė vėdinti patalus, dulkinti kilimus, šveisti sidabrą, gremžti grindis, — tarsi siekdama išnaikinti net menkiausią namus paženklinusios mirties pėdsaką ir ieškodama paguodos ilgas dienas trunkančiuose darbuose.

Jonas Motiejus, iš savo patirties tvirtai žinodamas, kad ne kas kita, o dykinėjimas yra pati trąšiausia dirva savigailos piktžolėms tarpti, ir matydamas, kokią atgaivą Elžbietai teikia jos pastangos, jei neįveikti žiaurų chaoso dėsnių valdomą pasaulį, tai bent sutvarkyti nedidelį to pasaulio lopinėlį Milkantuose, priėmė nelengvą sprendimą ir seniai jam ramybės neduodantiems Zabieloms pardavė vieną iš valdų pakraščio palivarkų. Šiokių tokių sąžinės priekaištų kamuojamas, mat dar tėvo buvo įkalta, kad žemę galima tik pirkti, bet ne parduoti, pats sau tylomis teisinosi tai darąs dėl sunkaus pokario meto, tačiau iš tiesų darė tai dėl žmonos užsimiršimo. Ir dėl savęs paties, nes širdies gilumoje pats geidė pasijusti šiokiu tokiu kūrėju ir sutvarkyti seną dvarą pagal savo supratimą ir sukauptas mokslo žinias, pradėti viską iš naujo ir paversti jį mažyte klestinčia Arkadija, kur karaliautų sveikas protas, graži tvarka ir paprasti gyvenimo džiaugsmai, regis, visiškai pastaruoju metu išnykę iš karo ir suirutės išdraskyto pasaulio. Po galais, tyliai sau mintijo, juk gyventi galima ir nuošaliame dvare vidury miškų, ir tegu visi pasikaria su savo intrigomis, politika, rietenomis ir karais. Dalį už žemę gautų pinigų apdairiai padėjęs už geras palūkanas pas Varnių vyskupą, idant priaugtų lėšų tam metui, kai Kazimierą gal reikės leisti į rimtesnius mokslus, didžiąją dalį nusprendė skirti Milkantų dvarui atnaujinti. Ir dar save teisino darąs tai dėl vaikų — juk nebe už kalnų, o tik už gerų kelerių metų ateis laikas, kai Kazimieras turės parsivesti naują šeimininkę, o pas Uršulę pradės lankytis piršliai, tad suprantama, kad dvaras turi atrodyti deramai. Nutaręs, jog prieš šimtmetį statytas patsai rūmas storomis mūro sienomis ir drūtais kampiniais bokščiukais, kad jau ir išėjęs iš mados, vis dar pakenčiamas, Jonas Motiejus užsiėmė sodu, o Elžbietai leido į valias atsidžiaugti šeimininkaujant namų viduje. Įdiegtam saiko jausmui galynėj antis su nevaržoma ir mylinčio vyro skatinama galimybe leisti pinigus, ji vis noriau ėmėsi keisti dvaro rūmą. „Daryk ką nori, tik kad paskui neatrodytų kaip prakutusio plebėjo svajonė“, — toks buvo vienintelis Jono Motiejaus pageidavimas, išsakytas su šiokia tokia šypsena ir veikiau sau pačiam į žilstelėjusį ūsą.