Kristina Sabaliauskaitė - Silva rerum

Taip bežaisdamas kūrėją ir beplanuodamas savąją Arkadiją, Jonas Motiejus nė nepastebėjo, tik vieną gražią dieną pakėlęs galvą nuo savo užrašų ir popierių ūmai išvydo kaip reikiant ūgtelėjusius klevelius, į vientisą sieną suaugusią kitados kuokštais susodintą žalitvorę ir trimis terasomis link ežero besileidžiantį iš dvylikos ketvirtainių dalių sudarytą sodą, kuriame be perstojo viskas žydėjo — vos nuvytus krokams, skleidėsi snieguolės, šioms nužydėjus — žibuoklės, tada hiacintai, o po jų — narcizai ir olandiškos tulpės, vėliau — rožės, nasturtos, lelijos, levandos, jurginai; ir netgi stiebėsi iš Amerikų atvežta didžialapė Nicotiana tabacum ir lepus, žiemą šiaudų kūliais apraišiojamas granatmedis. Truputį palenktas nuo ežero pučiančio vėjo stiebėsi jo didysis ir bene vienintelis sukurtas stebuklas — pušaitė, į kurią buvo įskiepyta beržo šaka ir kurios vainike pynėsi spygliai ir širdies formos lapeliai. Tiesa, kitų jo bandymų nevainikavo tokia sėkmė ir jam nepavyko sukurti rožės, kraunančios granato vaisių, ar varpinės dydžio mėlynųjų varpelių, užtai jis galėjo didžiuotis obelimi, kuri savo lajoje brandino net keturių veislių obuolius. Besigėrėdamas savo sodu, jis ūmai pastebėjo kai ką, kas privertė susimąstyti, kad pro jo akis vis dėlto praslydo bene pats didžiausias augimo stebuklas.

Ten, sodo kampe prie gyvatvorės, jis pastebėjo žaidžiančius savo vaikus ir Jonelį ir staiga suvokė, kad mato nebe vaikus, o išstypusius jaunus žmones, tiesiog nepastebimai pačioje jo panosėje virtusius beveik suaugėliais. Ir nors jie kaip kokie mažvaikiai tebežaidė aklą vištą, tačiau Jonas Motiejus ir iš savo lango tolybės galėjo aiškių aiškiausiai matyti, kad Kazimiero ir Uršulės rykštelėmis kirkinamam juos gaudančiam Joneliui net ir skepetaite užrištomis akimis kuo puikiausiai pavyksta vis tarsi netyčiomis grybštelti Uršulei už prasikalusių — ką ten prasikalusių, net ir didžiausius Jono Motiejaus išvestus obuolius jau praaugusių — krūtų. Uršulė savo ruožtu šiam aklam gaidžiukui taikėsi ne tik skaudžiai šmaukštelti rykštele, bet ir už marškinių užkišti kitoje rankoje laikomą slapčia išsirautą dilgynę, o Kazimieras smaginosi pasalūniškai vanodamas ir draugą, ir seserį, užuot slėpdamasis nuo aklos vištos, nes akivaizdžiai nė nesistengė laimėti.

Tasai bruožas — niekaip ir niekada Kazimierui neįsižiebiantis noras laimėti — ne juokais kėlė nerimą Jonui Motiejui, kuris, būdamas protingas ir įžvalgus žmogus, jau senokai buvo pastebėjęs, kad jo vienintelis įpėdinis į daugumą kasdienio gyvenimo dalykų ir vyksmų dažnai žiūri su tam tikra vos juntama panieka ir pašaipa, visuomet tarsi iš šalies, į prieš jį besiskleidžiančias aplinkybes žvelgdamas kaip į kokį olandų paveikslą, vaizduojantį smuklėje lėbaujančius juokingus valstiečius, bet visuomet tarsi pabrėždamas esąs už to paveikslo ribų, tarsi anapus rėmo, bet jokiu būdu ne tame, kas vyksta. Apdovanotas guviu protu, iš pusės žodžio suvokiančiu net painiausius moksliškus aiškinimus iš Jono Motiejaus knygų, ir vikrumu, dėl kurio ir arklio balnas, ir kardas rankoje jam tebuvo vieni neprakaituojantys juokai, Kazimieras iš tiesų niekada nerodė noro atsiduoti kuriam vienam užsiėmimui, tarsi niekur nematytų jokio tikslo ir viskas jam atrodytų vienodai kvaila ir beprasmiška. Jonas Motiejus kartais pats savęs klausdavo, ar šis Kazimiero bruožas — nepataisomo tingumo ar neeilinės rezignacijos požymis, ir spėliodavo, kur pakastas šuo, kad taip, regis, Dievo apdovanotas ir kalnus gyvenime nuversti galintis sūnus savo dienas skina tokia atbula ranka. Tačiau mąslusis Jonas Motiejus klydo dėl vieno dalyko — iš tiesų čia buvo pakastas ne šuo, o katinas, ir tas pats — ne pakastas, o atkastas, mat būtent tądien, kai prieš šešerius metus Kazimieras atkasė Mauricijų, kartu su katino dvėsena atkapstė ir savąjį beviltišką suvokimą, kad žmogus — tai tik kada nors taip pat supusiantis gyvulys, ir būtent tada abejonės dėl savojo gyvenimo kasdienės prasmės jį apniko visiems laikams, tarsi iš katino kadaverio [24] Lavono ( vulg. lot.). išsiveržusios kirmėlaitės, nuolatos graužiančios jo sielą it augalo lapą, mat jokiuose savo veiksmuose jis nebematė jokio tikslo ir net aršiausi žaidimai ar pratimai nepriversdavo jo užsimiršti.

Ir tėvui nejučia kirbėjo nerimas, kad jo atžala visiškai negebės gyventi įžūlių ir suktų žmonių pasaulyje, kuriame, kaip jis pats puikiai žinojo, ne tik reikia numatyti penkis žingsnius į priekį, bet ir nuolatos saugoti nugarą nuo pasalūniško dūrio. Jonui Motiejui dingojosi, jog atėjo metas sūnų tarsi kačiuką įmesti į gyvenimo vandenį, kad tasai pagaliau atsibustų iš pašaipaus visažinio vaikiško snūdo ir kapanodamasis pradėtų gyventi nebe pagal virvelę susodintoje, levandomis dvelkiančioje atokioje Milkantų Arkadijoje, o tikrame pasaulyje su visa jo klasta, bjaurumu ir netikėtumais. Pasaulyje, prie kurio, atrodo, buvo puikiai prisitaikęs Jonelis, jau kuris laikas kamuojamas nerimo, tarsi rimbo genamas amžino paties neįsisąmoninto pavydo jausmo ir savo įsivaizduojamo menkumo suvokimo, pagimdyto nuolatinio noro pasivyti ir pralenkti draugą, kuriam likimas nepašykštėjo tik vieno pranašumo — gimti kitame luome. Dargi išvaizdesnis už Norvaišaitį, nes vešlių garbanų ir mėlynų akių, tarsi koks Apolonas, ir ne mažiau sumanus, nes draugo gabumą pavydavo savo uolumu ir pastangomis, Jonelis Tarvydas užsidegęs mėgdžiojo viską, ko tik imdavosi jo bičiulis, ir Jonas Motiejus, atokiame širdies kampelyje jaučiantis beveik tėvišką meilę šaltyšiaus vaikiui, niekada neprieštaravo, kad tasai kartu su jo sūnum mokytųsi rašto ir skaičiavimo ar pasibalnojęs gerą arklį iš jo arklidžių muštruotųsi drauge. Kartais pagalvodavo, kad sulipdžius abu jaunuolius išeitų bene tobulas bajoraitis, išmintingas ir veržlus, atsainus, bet siekiantis sėkmės.

Kur kas mažiau mįslių Jonui Motiejui teikė Uršulė, mat būdama mergaitė, dargi labai griežtai išauklėta, užaugo dailutė, nuolanki, lipšni ir meili, tikras džiaugsmas senstančiam tėvui, niekada nedraskanti akių ir nesakanti žodžio „ne“, už ką atsidėkodamas tasai niekada nebuvo su ja pernelyg griežtas ir elgėsi tarsi su lepiu augalėliu, kuriuo dėl trumpo žydėjimo reikia skubėti džiaugtis, ir todėl nevengė jos paikinti, lepinti, laistyti pagyrų vandenėliu ir tręšti brangiais niekučiais. Elžbieta, būdama nekvaila moteriškė ir dargi priklausydama tai pačiai moterų padermei, o todėl puikiai perprasdama visas jų gudrybes, kiek įtariau žvelgė į bręstančią dukterį, mat gyvenimo išminties buvo išmokyta niekada nepasitikėti lipšniais žmonėmis, kurių neįmanoma išmušti iš pusiausvyros, o jei tas žmogus — septynioliktus metus pradėjusi angeliška, niekada nesiožiuojanti ir nė menkiausių įnorių neparodanti panelė, tai ja reikia nepasitikėti dvigubai. Iš tiesų net visokių siaubų gyvenime prisižiūrėjusi Elžbieta būtų krūptelėjusi, jei koks stebuklingas raktas jai būtų leidęs atsirakinti dukros sielą ir pažvelgti jos vidun, mat Uršulė buvo tarsi flamandų ebenisto [25] Ebenistas (pranc. ebenistė) — XVII a. baldininkas, gaminantis prabangius baldus, ypač tam tikro tipo spinteles, gausiai dekoruotas skirtingo medžio, brangiųjų metalų ir kt. medžiagų inkrustacijomis. spintelė, kurios paviršius — iš šilto raudonmedžio, inkrustuotas švelniai žibančiu sidabru ir rausvu perlamutru, lygus kaip veidrodis, o viduje — stalčių, stalčiukų ir slaptų užkaborių labirintas. Po glotniu ir spindinčiu paviršiumi Uršulės sielos stalčiuose ropinėjo neišduodamo pykčio tarakonai, puikybės blakės, driekėsi susikaupusios paaugliškos pagiežos pelėsiai ir ramybės nedavė betikslio žiaurumo kinivarpos, mintančios išlepusios vaikystės kvailumu, o po visu tuo dar slūgsojo ir dvigubas dugnas, kuriame paslėpta glūdėjo didžioji Uršulės paslaptis. Tik pasiryžimas vieną gražią dieną neišvengiamai tapti šventąja ir tokiu būdu išsikovoti amžinąjį gyvenimą ne tik savo sielai, bet galbūt ir kūnui tarsi švininis dangtis laikė prislėgęs ir neleido išsiveržti Uršulės viduje siaučiančiam septynerius metus slopinamam įtūžiui, tylomis nurytoms nuoskaudoms, netėkštiems antausiams ir neišverktoms ašaroms. Pati sau įsikalbėjusi esanti nepaprasta ir ypatinga, ją supantį pasaulį galinti paveikti vien savo valios, minčių ir norų galia ir gebanti daryti tikrus stebuklus, ji, nutaisiusi angelišką ir nekaltą veidelį, iš tiesų nedarė nieko kita, kaip tik bergždžiomis stūmė laiką, kantriai laukdama ženklo iš aukštybių, neabejotinai turinčio įrodyti jos šventumą. Atsiklaupusi koplytėlės klaupte melstis ir sunėrusi rankeles, Uršulė nė pati nepajusdavo, kaip mintyse atitrūkdavo nuo maldos žodžių ir vaizduotės leisdavosi nešama į netolimą ateitį, kurioje save regėjo aprengtą įstabiausio aukso brokato suknia, su rožių vainiku ant išleistų garbanų, apkarstytą brangenybėmis, perlais ir koralais, kuriuos sunešė dėkingi ją garbinantys maldininkai, alpstantys nuo jos dangiško grožio ir mielaširdingumo, o tėvai, Kazimieras ir visi namų tarnai tyrai ja didžiavosi ir dėkojo Viešpačiui, jiems bent trumpam dovanojusiam tikrą šventąją, karčiai atgailavo už visus jai pasakytus piktus žodžius ir ne iš blogos valios padarytas skriaudas… Ir nuo šio šventybės triumfo bei visuotinio garbinimo Uršulei taip salo širdis ir jaukėsi galvelė, kad ji nė nesusimąstydavo, o kas gi būtų toliau. Atsitiktinai ar ne, ji pastebėjo, kad geriausiai sekasi svajoti nevalgius, o ryškiausios vizijos gimsta tuščiame ir gurgiančiame skrandyje, tad ėmė uoliai pasninkauti arba per pusryčius namiškiams nematant į skepetą skreite slėpdavo maistą, o vėliau ištykinusi iš namų išmesdavo kur į pakrūmę. Bet ką gi jai reiškė bedieviškai į krūmus išmesta kasdienė duona ar kitos Viešpaties suteiktos ir palaimintos stalo gėrybės, kai jos tikslas buvo tapti tikra šventąja, misiančia dangiškąja ambrozija ir angelų giesmėmis? Vienintelis tikras stebuklas buvo tik tai, kad tokio jos elgesio nepastebėjo senstantis, akylumą beprarandantis ir vis dažniau savo svajonių sode gyvenantis tėvas ir namų ūkio rūpesčiuose užsimiršimą radusi motina, tačiau maisto pilnas skreitas nepraslydo pro dvynio akis, kuris, nepaisant visos broliškos meilės, jau kuris laikas manė, kad seseriai trūksta kelių šulų, todėl jokios jos keistenybės nebegalėjo jo nustebinti ir pakeisti jo gilaus įsitikinimo, kad pasaulyje aplink jį — vieni kvailiai.