Kristina Sabaliauskaitė: Silva rerum

Tą karštą 1659 Viešpaties metų liepą Kazimieras ir Uršulė Norvaišos pirmą kartą pamatė mirtį. Nors mirtis juos supo jau kelias savaites, dešimtuosius metus skaičiuojantys dvynukai pirmąkart pažvelgė jai tiesiai į pilką judantį veidą ir, galima sakyti, tasai kelias akimirkas trukęs pasimatymas nulėmė tolesnius jų abiejų likimus.

Viskas prasidėjo keliomis savaitėmis anksčiau, kai padvėsė jų numylėtas katinas Mauricijus, rainas ir atsišėręs padaras, lydėjęs juos nuo lopšio ir kantriai, įtraukęs nagus, tarsi filosofas stoikas kentęs visas jų išdaigas. Taip pat ir mėgstamiausią — vienam jį beniurkant, kitas skaudžiai timptelėdavo už uodegos. Užkluptas iš netyčių, Mauricijus paklusdavo prigimčiai ir, pamiršęs visą mažvaikiams rodomą katinišką atlaidumą, nuožmiai raitydamasis apdraskydavo jį laikantįjį glėbyje. Dažniausiai kliūdavo Kazimierui, mat Uršulė turėjo įstabų gebėjimą nutaisiusi angelišką veidą iš pasalų truktelėti katinui už uodegos; kitais gi kartais jie smagindamiesi Mauricijui pririšdavo prie uodegos kokių barškalų ar kietai susupdavo vargšą kniaukiantį įnamį it kūdikėlį į palą. Paskutinį kartą jie patys prisižaidę, nes suvystė Mauricijų ir niekam nematant kuo atsargiausiai apkeitė su lopšyje gulinčia naujagime sesute. Žindyvė, aptikusi suvystytą katiną, ėmė klykti nesavu balsu, dvynukai raitėsi ir kvykė iš juoko, o vėliau nesavais balsais spiegė periami, mat šia pavojinga išdaiga išklibino net nepajudinamą savo tėvo, Jono Motiejaus Norvaišos, kantrybę.

Tačiau vieną rytą Mauricijus šaukiamas neatsiliepė įprastiniu murktelėjimu ir tursendamas stačia uodega neišniro iš netikėtos pakampės. Dvynukai, gerą pusdienį ieškoję Mauricijaus po visą dvaro rūmą, galiausiai rainąjį draugą aptiko už virtuvės trobesio, kur juos pasivadino išsigandęs šaltyšiaus Jonelis. Sutūpusi trijulė įdėmiai apžiūrėjo ir pabaksnojo mirties šalčio surakintą pastirusį Mauricijų, ūmai visą kietą ir nebeatpažįstamą, vos pražiotu snukiu, kuriame pamėkliškai bolavo aštrūs dantys. Dvynukai ne pirmą kartą matė dvėselieną, o ką jau kalbėti apie Jonelį, garsėjantį paukščių kilpų ir visokiausių spąstų smulkiems padarėliams rentimu, tačiau viena yra matyti nudvėsusį kurmėką ar į langą prisitvojusį svirbelį, o visai kas kita — jaukųjį Mauricijų, susirangydavusį ant kaldros jiems šildyti kojų, o dabar atrodantį tarsi šaltas, kietas ir nedraugiškas daiktas, atkeliavęs iš negyvųjų daiktų pasaulio. Iš visiškai svetimo, bjaurių kvapų ir šaltų vaškinių paviršių pasaulio, kuriam priklausė ir siaubą keliantis sudžiūvęs nežinomo Jeruzalės kankinio pirštas suskilusiu geltonu nagu, saugomas dailiame paauksintame ir įstiklintame namų koplytėlės relikvijoriuje. Nors brangiai įgytą relikviją gaubė šventybė ir pagarba, Uršulei ir Kazimierui vos pamačius tą pageltonijusį ir supleišėjusį nagą gerklėje atsirasdavo aukštyn žemyn slankiojantis pasišlykštėjimo gumulas, taip ir besitaikantis išsiveržti lauk kartu su pusryčių koše. Dabar gi ūmai negyvųjų šlykštalų pasauliui priklausė ir Mauricijus. Nė vienam iš vaikiūkščių trijulės nebesinorėjo Mauricijaus paimti ant rankų, tad teko ieškoti kokio tinkamo skuduro katino dvėsenai susupti. Galiausiai, susukę į rastą maišo draiskaną, pasikeisdami nunešė keistai sunkų ir kietą padarą į namą ir patraukė tiesiai link knygų kambario, kuriame žinojo šiuo dienos metu rasią Joną Motiejų Norvaišą.

Namų tarnaitė, šluostinėdama antikameros [1] Nedidelio prieangio prie kambario. kampus, išvydusi atitemptą padvėsusį katiną, žinoma, ėmė bartis ir vyti vaikus lauk, tačiau ją pertarė bruzdesį išgirdusio tėvo balsas. „Eikšekit, durniukai“, — meiliai pakvietė jis suglumusią trijulę ir laikinai įsmeigė plunksną į rašalinę, stovinčią ant sąskaitų knygomis ir laiškų stirtomis nukrauto stalo. Klausydamas vienas kitą pertraukiančių vaikų pasakojimo apie liūdną katino baigtį ir jo radimo aplinkybes ir glostydamas savo nedidelę pabalusią barzdą, per kurios vidurį tarsi barsuko dryžis ėjo tamsių plaukų kuokštas, Jonas Motiejus Norvaiša didžia dalimi leido pro ausis vaikų plepesį ir žvelgė į savo gyvenimo saulėlydžio paguodą — rudaakius išdaigininkus dvynukus apvaliais žandais, sveikus ir stamantrius tarsi dviejų prisirpusių vyšnaičių kekė. Savo amžiumi jie tiko jam ne į vaikus, o į anūkus, ir Jonas Motiejus dažnai pagalvodavo, kad tik vėlyva tėvystė jį išmokė išties seniokiškos kantrybės nesibaigiantiems dvynukų klausimams,

O jo paties suskaičiuotos ir senkančios dienos jam leido rasti laiko vaikiškų atradimų džiaugsmui ir nusivylimui.

„Betgi kodėl dabar jis toks kietas?“ — neatlyžo mažoji Uršulė, kurios kyko įrėmintame veiduke buvo matyti, kaip grumiasi baimė ir smalsumas. Jonas Motiejus Norvaiša paaiškino, kad Mauricijų yra surakinęs mirties šaltis, kuris moksliškai ir lotyniškai vadinamas rigor mortis. Ne, tasai mirties šaltis surakina be rakto, Mauricijus yra sustiręs todėl, kad jo kūno gyslomis nustojo tekėti kraujas, kurį ratu varinėja širdis; širdyje yra tam tikri klapanai, kurie užsidarydami ir atsidarydami stumia kraujo srovę viena kryptimi. Tai didi mokslo paslaptis, kurios pėdsakų buvo aptikę dar Rytų išminčiai ir kurią esant įtarė toks ispanas Mykolas iš Serveto [2] Miguelis Serveto (1511–1553), ispanų teologas ir medikas, ginčijęs Švč. Trejybės egzistavimą, 1553 m. išleistame teologijos veikale Christianismi Restitutio aprašo plaučių kraujotakos ir deguonies pasisavinimo procesus. Sudegintas kaip eretikas 1553 m. Ženevoje. , bet jo būta tokio netikusio eretiko, kad baigė savo dienas ant laužo, ir teko laukti dar bene šimtą metų, kol anglų karaliaus gydytojas Viljamas Harvėjus [3] Williamas Harvey (1578–1657) — anglų mokslininkas, 1628 m. veikale Exercitatio Ana-tomica de Motu Cordis et Sanguinis in Animalibus paaiškino ir tyrimais įrodė kraujotakos principą. , ištyręs visus gyvus padarus, parašė didelį traktatą ir įrodė, kaip yra iš tikrųjų. Jonas Motiejus Norvaiša dar pats pamenąs, kaip, jaunas nukeliavęs į Italiją, pačioj Paduvoj girdėjęs mokslo vyrus ginčijantis, ar žmogaus širdis iš tiesų gali tarsi kalvio dumplės stumti ir versti judėti kraują ratu ir ar tatai ir yra žmogaus judesio, šilumos ir gyvybės paslaptis. „Tai gal galima kaip nors padaryti, kad Mauricijaus kraujas vėl tekėtų?“ — Joną Motiejų pertarė Jonelis. Dvynukų tėvui teko paaiškinti, kad nusakyti gyvybės dėsnį yra viena, o jį imti ir pakeisti — visai kas kita: „Netgi pats Harvėjus nieko negalėjo padaryti, kai anglų karaliui Jokūbui atėjo metas mirti“. Be to, Mauricijaus katiniška dūšelė jau išskridusi iš kūno ir niekas jos nesugrąžins. Uršulė susidomėjo, ar gyvastis priklauso nuo širdies plakimo, ar nuo to, kad kūne glūdi dūšelė, o Kazimierui parūpo, ar Mauricijaus dūšelė išlėkė į rojų. Tėvas išsisuko nuo atsakymo į Uršulės klausimą, kuris ir jam pačiam dažnusyk neduodavo ramybės, bet patvirtino, kad turint galvoje, kaip katinas kantriai tvėrė visąlaik negailestingai niurkomas, tai jo būta tikro kankinio, tikrai užsitarnavusio rojų. Tada Joneliui kilo klausimas, ar Mauricijus keliaus į tą patį rojų, apie kurį pasakoja klebonas ir kur patenka visi geri žmonės, ar katinai galbūt turi kokį savo atskirą rojų su judančiais saulės zuikučiais, ką tik gimusiais plikais peliukais ir neapsiplunksnavusiais paukštukais, grietine, skilandžiais ir kietai virtais vištų kiaušiniais, o Kazimieras susidomėjo, galbūt Mauricijų būtų galima prapjauti, nes gi vis tiek jau yra negyvas, ir pažiūrėti, kaip ten viskas sutvarkyta jo viduj, kaip atrodo tosios jo gyslos ir širdis ir kur yra tie kledaruojantys klapanai.