Kristina Sabaliauskaitė: Silva rerum

Jonas Motiejus Norvaiša, kurstomas mokslinio žingeidumo, ne ką silpnesnio už jokių ribų nepripažįstantį dešimtmečio smalsumą, ir pats mielai būtų išskrodęs katiną, bet laiku susizgribo pamatęs siaubo kupinas Uršulės akis ir nuo draugo akibrokšto ištįsusį Tarvydų Jonelio veidą. Tad galiausiai buvo nutarta katino palaikams parodyti deramą pagarbą ir jį palaidoti vaistažolių daržo pakraštyje prie didelio aviečių krūmo. Nors dvynukų motina atlaidžiai Mauricijaus įkapėms skyrė seną nudryžusio apmušalų aksomo atraižą, į pačias katino laidotuves iš visų suaugusių namiškių tebuvo pakviestas Jonas Motiejus ir jam dar buvo pavesta pasakyti pakasynų prakalbą. Išdėjęs trumpą, bet įspūdingą ir pagal visas retorikos taisykles surėdytą obituariją [4] Laidotuvių kalbą. , kurioje pašlovino Mauricijaus peliavimą, ištikimybę ir gerą būdą, Jonas Motiejus, vėliau stebėdamas vaikus, stovinčius prie nedidelės duobelės, aplink sukaltą medinę dėžutę užstumiamu dangteliu, kurioje ilsėjosi į aksomą įsuptas pastiręs Mauricijus, vienas po kito rėžiančius gedulingas prakalbas, užkapstančius duobelę ir kaišančius ją suskintomis laukų gėlelėmis, leidosi užplūstamas ne visai krikščioniškų minčių, kad galbūt rojus tėra gražus išmislas, skirtas paslėpti bjauriai tiesai, kad kūnas tėra mėsos, kaulų ir skystimo aparatas, sudylantis ir susidėvintis tarsi išklibę malūno dantračiai ar nebepataisomai subyrantis nuo kokios negandos ar ligos tarsi iš rankų ant marmuro grindų išmestas brangus laikrodis. Tad šiam mėsos ir kaulų aparatui, suvokusiam savo ribotumą ir netvarumą, verkiant reikia paguodos ir tikėjimo nemariąja siela, rojumi ir prisikėlimu, idant turėtų nors menkiausią priežastį kasryt atsibusti ir daryti gausybę nereikšmingų ir iš esmės nieko nekeičiančių dalykų, tokių kaip valgymas, mylėjimasis, gimdymas, sėja ir pjūtis, kariavimas ir politikavimas, medžių kirtimas ir aksomo audimas, mokslo traktatų rašymas, miestų statymas, laivų rentimas ir plaukimas jais į tolimus kraštus… Verkiant reikia tikėjimo, kad visas šis bruzdėjimas iš tiesų turi kažkokią prasmę, kuri stebuklingai ims ir paaiškės, kai išmuš jj užbaigianti mirties valanda, o viso bruzdesio prasmingumui pagrįsti gudrieji prigalvojo visokių ritualų ir papročių, neva turinčių įtikinti, kad mėsos ir kaulų aparato išklerimas — anaiptol ne pabaiga, o tik visa ko pradžia… Tikra bajka[5] Pasaka (lenk.). , skirta vien tam, kad žmogus užsimirštų užsižaidęs, kaip kad dabar tie katiną laidojantys vaikai, ir taip smarkiai nesisielotų dėl savosios būties beprasmybės.

Ištvėręs Mauricijaus pompa funebris[6] Laidotuvių iškilmės (lot.) — sudėtingi iškilmingi ritualai, lydintys XVII a. bajoriškas laidotuves. ir grįžęs į rūmą prie savo knygų, Jonas Motiejus atsikimšo spintoje laikomo ispaniško vyno butelį, prisipylė nedidelę taurę ir, žįsdamas vyne pamirkytą kietą imbierinį sausainį, iš stalčiaus išsitraukė nedidelę seną Norvaišų silvą [7] Silva rerum (lot.) — „daiktų miškas“, XVI–XVIII a. bajorų šeimose populiari iš kartos į kartą perduodama „šeimos knyga“, į kurią, be tokių reikšmingų gyvenimo įvykių kaip gimimo, vestuvių ir mirties datos, būdavo įrašomos ir įvairiausios sentencijos, eilėraščiai-patarlės, iškilmių metais sakyti tostai, sveikinimo kalbos ir panegirikos. aukso įspaudais padailintais odiniais viršeliais ir, pats nelabai suprasdamas kodėl, pajuto pareigą po data Die 7 Julij 1659 Anno įrašyti vieną vienintelį į galvą atėjusį sakinį: Scientia dat refero, fides dat vires perfero lemma[8] Mokslas teikia atsakymus, o tikėjimas — stiprybės juos pakelti (vulg. lot.). .

Nelaimei, vos po dviejų savaičių Jonui Motiejui teko ne tik dar kartą atsiversti šeimos silvą, bet ir patirti patį tikriausią tikėjimo išbandymą. „Ona Magdalena iš Norvaišų, dukra Jono Motiejaus Norvaišos iš Milkantų ir Elžbietos iš Siedleščinskių“, dėl silpnumo savo in privatum namie pakrikštyta, obiit die 22 Julij 1659 Anno, Aetatis suae mens 2 die 6, — įrašė jis laužyta lotynų kalba ir apačioje lenkiškai pridūrė:

Iš tiesų Jonas Motiejus įraše sumelavo dukart. Pirmąkart — savavališkai lengva ranka pakeisdamas dukros vardą jo širdį suvirpinusiame Kochanovskio trene, antrąkart — nepakeisdamas poeto žodžių apie sunkų tėvus ištikusį liūdesį. Tai, ką tėvų namuose paliko ūmai užgesusi naujagimė, veikiau priminė ne liūdesį, o siautulingą, bedieviško pykčio pritvinkusią beprotybę. Ryte ūmai nei iš šio, nei iš to ėmusi karščiuoti, mažiukė pradėjo blėsti tiesiog valandom. Atrodė, it nematoma Moiros ranka būtų traukte traukusi jos gyvybės siūlą, tarsi eilutė po eilutės ardydama vos pradėtą mezginį ir siurbdama iš veidelio gyvasties spalvą. Kai popiet kūdikį ėmė purtyti traukuliai, buvo nuspręsta skubiai krikštyti be kapeliono ir Jonas Motiejus, atsinešęs iš koplytėlės šventinto vandens, pats savo ranka užliejo mirštančiai dukrai ant galvos, pakrikštydamas Ona savo motinos ir Magdalena liepos dvidešimt antros dienos šventosios globėjos garbei. Springdamas gerklėje sustojusiu ašarų gumulu, dar spėjo kvailai pagalvoti, kad galbūt tai bausmė už puikybę, paskatinusią mažne tris mėnesius laikyti mažiukę be vardo, idant krikštynas surengtų per pačią Žolinę, pačiame Vilniuje ir su didele pompa, dargi krikštatėviu pasikviečiant patį jo šviesybę kunigaikštį Radvilą. Dabar gi krikštynos vyko tarp raudančių namiškių, o krikšto tėvu tapo jis pats, paskubomis kaip mokėdamas suteikęs pirmą ir paskutinį sakramentą.

Kai trumpas, nes vos kelias valandas trukęs, Onos Magdalenos gyvenimas krikščionių bendruomenėje baigėsi ir ji iškeliavo pas savo Kūrėją, taip smarkiai pašykštėjusį jai žemiškojo laiko, namiškiams baisesnis už mirtį pasirodė Elžbietos siautėjimas. Nuo sielvarto iš proto einanti motina kumščiu grūmojo aukštybėms ir laidė prakeiksmus pačiam Viešpačiui; paskui ūmai palaužta nepakeliamo skausmo pradėdavo paklaikusi linguoti. Tarpais nurimdavo, tačiau šioji ramybė buvo baisesnė už keiksmus ir siautėjimą, mat kėlė įtarimą, kad kartu su kūdikiu motina gali netekti ir sveiko proto.

Elžbietai Norvaišienei tai tapo nebe pirmu, bet paskutiniu prarastu kūdikiu. Jei atsitiktinumas ir lemtis būtų buvę pakantesni Norvaišoms, dvynukai būtų turėję galbūt brolį ar seserį, bet nuo arklio nukritusi Elžbieta jį prarado taip anksti, tokioje užuomazgoje, kad net nesuvokė savo ypatingos padėties. Vėliau, jau dvynukams gimus, jie turėjo susilaukti dar ir brolio, tačiau jam nebuvo lemta išvysti pasaulio dėl prakeiktų maskolių. Jonas Motiejus padarė viską, kad apsaugotų žmoną nuo siaučiančio jų gaivalo, bet jam nepavyko vieno — apsaugoti jos akių, kad neišvystų rusų žiaurybių. Kai prieš ketverius metus Norvaišos, paskubomis apsitaisę skurdžiais rūbais ir iš nuomojamos posesijos susigriebę menką mantą, bėgo iš kazokų siaubiamo degančio Vilniaus, Jonas Motiejus įstabiai sugebėjo aplenkti miesto gatves, kuriose siautėjo girtos priešo ordos. Kuinu kinkytu vežimu keliaujantys bėgliai išvengė labiausiai liepsnojančių kvartalų ir kraujo upeliais srūvančių gatvių, tik per stebuklą nepastebėti praslydo pro niokojamus Radvilų rūmus, aplink kuriuos šlitinėjo girtos beprotybės apsėsti kazokai. Jų vadams ištuštinus rūmų vyno rūsio likučius, ištroškę eiliniai nepaniekino spirito iš didžiulių kunstkameros stiklainių, kuriuose kitados šviesusis kunigaikštis Jonušas Radvila laikė surinktas nejaukias gamtos keistenybes: dvigalvį veršiuką, embrioną su uodega, sudžiūvusią Vakarų Indijos karaliuko galvą su styrančiomis plunksnomis, salamandras ir Siamo dvynius bei įtikinamai atrodančią undinę, veikiausiai apsukraus užjūrio apgaviko pagamintą susiuvus skustą beždžionės torsą su upėtakio uodega. Kazokų neatgrasė šios spirite plūduriuojančios gamtos išdaigos — retenybės pamėkliškai voliojosi rūmų kieme tarp stiklo šukių, aptirpusių popieriaus gėlėmis puoštų ispaniškų vaškinių šventųjų reljefų ir aliejinių paveikslų skutų, trypiamos kazokų kojų, žliugsinčių tarp kraujo ir šlapimo balų.