Kristina Sabaliauskaitė - Silva rerum

Siaurais skersgatviais iš miesto sprunkanti šeima neišvengė tik vieno — kelio ugnies siaubiama gatve, pro Šventojo Mykolo Arkangelo bažnyčią vedančio link Bernardinų vartų, pro kuriuos buvo nutarta palikti miestą. Jie neišvydo šlykščiai išniekinto bažnyčios altoriaus, kuriame palengva plėnijo padegtas Švenčiausiosios Panelės paveikslas, ir iš rūsio karstų išvilktų kunigaikščių Sapiegų palaikų, kuriems, nesugebėję nuo suragėjusių pirštų nutraukti brangakmeniais nusagstytų žiedų, paprasčiausiai nukapojo plaštakas, tačiau pamatė kai ką šviežesnio. Kazokai, išprievartavę vienuolyne kelias likusias paneles klarises, ne tik joms perskrodė pilvus, bet ir kardais prismeigė stačius išniekintų vienuolių kūnus prie šventoriaus medžių. Elžbieta, vos išvydusi kraujo purslais nutaškytą vienuolyno sieną, laiku spėjo įkniaubti šešiamečių dvynukų galvas sau į skreitą, idant jie neišvystų visų šių baisybių, tačiau pati nesuskubo nusukti žvilgsnio. Ten, virš vienuolyno tvoros, paties Zolotorenkos [10] Ivanas Zolotorenka — kazokų atamanas, pagarsėjęs žiaurumu per 1655 m. Vilniaus antpuolį. įsakymu pamautą ant baslio ji pamatė savo antros eilės tetą, garbiąją klarisių abatę Dorotą iš Siedleščinskių — išniekintą, perplėštu abitu, išsuktomis kojomis, nupjauta nosimi ir nukapotais rankų pirštais. Akimirkos užteko, kad vaizdas amžiams liktų Elžbietos galvoje.

Naktį, lankstu aplenkusi liepsnojančius ir taip pat kazokų niokojamus Trakus, šeima nakvynės sustojo nusiaubtoje pakelės smuklėje „Pas Samuelį“, kurios degtinės atsargas maskoliai jau buvo išgėrę, o raudonais vėžiais išpaišytoje iškaboje minimą smuklininką kardais sukapoję į gabalus, tad tuščioje smuklėje nebelikus nieko gertino ar žudytino, buvo galima nesibaiminti, kad kazokai greitu laiku grįš. Pasislėpusi už ėdžių tuščioje arklidėje, Jonui Motiejui ir jo tarnui Martynui pakaitomis budint, keliaujanti šeima mėgino išplėšti kelias miego ir užmaršties valandas. Paryčiais Elžbieta susapnavo vėl esanti maža mergaitė, tetos Dorotos Siedleščinskos tikrinama, ar gerai išmoko skaityti užduotą katekizmo skyrelį. Sapnas buvo tikresnis už pačią tikrovę — Elžbieta jautė net glotnų odinį katekizmo viršelį delnuose ir vos juntamą švaros aromatą, dvelkiantį nuo krakmolyto tetos Dorotos šydo; net buvo girdėti, kaip švelniai į stalo kraštą dzingsi ant motinėlės krūtinės kabantis kryžius, už lango ošia didžiulė liepa ir čirškia žvirbliai, besipešantys dėl vietos ant apvalaus mūro bumbulo bažnyčios šventoriuje. Tačiau sapne teta Dorota nebuvo patenkinta Elžiutės skaitymu ir liepė, atvertus puslapį atgal, pradėti iš naujo. Elžbietai niekaip nesisekė sugrabalioti knygos puslapių, kurie pasirodė nuo kažko sulipę. Ūmai pamatė, kad knyga sulipusi nuo kraujo, o kraujas varva nuo abatės rankos, teisingiau — strampo nukapotais pirštais, kurį ši meiliai uždėjo ant dukterėčios rankutės, ir, kaip būna tik sapne, Elžbieta, kad ir suvokdama, jog geriau to nedaryti, neatsispyrė pagundai pakelti akių į tetos veidą ir iš arti jį išvydo tokį, kokį matė tądien — nupjauta nosimi ir nuplėšta viršutine lūpa, apnuoginančia dantenas. Elžbieta Norvaišienė atsibudo klykdama ir paplūdusi kraujais, nes sapno sukrėstas jos kūnas atsikratė vyriškosios lyties kūdikio, kurį penktą mėnesį nešiojo įsčiose.

Tasai nutikimas lėmė, kad vėlesniais metais prireikė daugybės už sielos ramybę užpirktų mišių, nesuskaičiuojamų puodelių kasvakar geriamo apynių ir žolelių nuoviro, daugybės Jono Motiejaus naktinių apkabinimų ir tūkstančių glosnių per plaukus, kol Elžbieta pagaliau nustojo sapnuoti krauju plūstantį klarisių vienuolyną ir jo nelaimingąją motinėlę; prireikė daugybės ramių pabudimo rytmečių pamažu nusistovinčioje gyvenimo kasdienybėje, kol patirto siaubo drumzlės pagaliau ėmė gulti ant atminties dugno, kol šventadienio pietų kepsnys pagaliau nebeatsidavė svylančių lavonų smarsu ir kol visi lipnūs buityje pasitaikantys skystimai pagaliau nustojo priminti sapne krešančio kraujo lipnumą. Netgi mirtinai išgąsdintos Elžbietos įsčios, pradžioje mažne metus besipriešinusios kasmėnesiniam gamtos šauksmui, pagaliau po truputį ėmė gyti ir galiausiai, dar po dviejų patirtų ankstyvų persileidimų, Norvaišų giminę pratęsė paskutiniu lemtu ir be galo lauktu kūdikiu, Ona Magdalena, dabar gulinčia aptaisyta flandriškais nėriniais ir krikštynoms skirtu rūbeliu mažučiame karstelyje ant altoriaus šeimos koplyčioje, su raižyta sidabro plokštele kojūgalyje, graudžiai pasakojančia jos trumpo gyvenimo istoriją, sutilpusią į tris eilutes.

Koplyčioje dienų dienomis sėdinti, juodu šydu apsigaubusi ir nuo ašarų šlapią skepetą rankose gniaužianti Elžbieta iš tikrųjų gedėjo ne tik to mažučio, jau ketvirto laidojamo kūdikėlio, bet ir savo negrįžtamai išeinančios motinystės; savo tikėjimo, kad Dievas yra teisingas, gailestingas, visa matantis ir sąžiningai seikėjantis kiekvienam pagal nuopelnus. Elžbieta negalėjo patikėti, kad vargšės, pamaldžios ir gyvenime nė musės nenuskriaudusios Dorotos išniekinimas, kančios ir siaubinga mirtis galėtų būti dieviškojo plano dalis. O kitos panelės klarisės, jaunos ir senos? Ar jos taip pat turėjo mirti nukankintos? O ar jas užmušę bedieviai kazokai veikė su Dievo žinia ir pagal jo planą ir tebuvo įnagiai jo rankose? Ar po mirties jie už tai sulauks atpildo ir bus nubausti pragare? Tačiau kaip ir už ką Viešpats gali juos bausti, jei pats pasirinko juos savo aklais įnagiais tik jam vienam suprantamam planui įgyvendinti? Už ką ją persekioja vienos negandos, ją, kuri gyvenime sąmoningai ir pikta valia nėra pažeidusi nė vieno iš Dešimties įsakymų, o už kiekvieną negerą galvon užklydusią mintį nuolatos nuoširdžiai atgailavusi? Ir kodėl turėjo staigiai mirti iš pažiūros sveikas ir taip lauktas vaikelis, dar nespėjęs net mintyse nusidėti, priešingai — visai šeimai teikęs tik tyrą, patirtus baisumus pagaliau verčiantį užmiršti džiaugsmą? Ir išvarginta galvoje dūzgiančių minčių spiečiaus Elžbieta vėl apsipildavo ašaromis, nes tik iš akių srūvantys ir jėgas atimantys upeliai laikinai išvargindavo, o kartu ir išvaikydavo abejonių spiečių.

Jonas Motiejus tuo tarpu persiplėšdamas tvarkė mažosios laidotuvių, kapelio ir mišių reikalus, vis užsukdamas į koplyčią užmesti akies į gedinčią ir iš gilyn traukiančio sielvarto liūno bandančią išsikapstyti žmoną. Tarpais sūpuodavo ją apkabinęs tarsi vaiką, tarpais — švelniai, bet rimtai bardavo už tai, kad pasiduoda nevilčiai; tarpais — abu kartu grūmodavo aukštybėms, tarpais — priešingai, ragindavo ją neprarasti tikėjimo ir tikindavo, kad nieko bloga nenutiks, kol jie visi drauge, ir vis primindavo jai apie dvynukus, kuriems ji reikalinga.

Dvynukai į koplyčią buvo atvesti vos ketvirčiui valandos. Pakylėti ant rankų paskubom atsisveikino su mirusia sesute, kuri ūmai jiems pasirodė panaši į mažą vaškinę lėlytę, tik dabar keisto, nepažįstamo ir susenusio veido, ir tai kažkodėl į jų galveles atvijo mintį apie Mauricijų, lygiai taip pat po mirties išrodžiusį neatpažįstamą ir bloga lemiantį. Prisiglaudę prie vigilijoje [11] Budynėse prie mirusiojo. sėdinčios Elžbietos abu netikėtai ir garsiai apsižliumbė, bet ne tiek gailėdami sesutės, kiek išsigandę pajuodusios ir sielvarto iškankintos motinos, kurios veide neklysdami atpažino mirties gaivalą, po truputį laimintį prieš prigimtinį norą gyventi. Galiausiai buvo nuspręsta jų nebevesti į koplyčią ir atiduoti namų tarnaitės priežiūrai, idant netrukdytų ruoštis laidotuvėms.