Kristina Sabaliauskaitė: Silva rerum

Toji nesugalvojo nieko geresnio, kaip tik nuolatos kvailiausius klausimus užduodantiems dvynukams užkimšti burnas maistu, ir pasisodinusi virtuvėje, visaip užkalbinėdama jiems dantis, mažne gvoltu [12] Nuo gwahem (lenk.) — per prievartą. primaitino pačios privirtais balandėliais; tada nutarė vaikiūkščius anksčiau užmigdyti, idant galėtų netrukdoma užsiimti dėl laidotuvių užgriuvusiais darbais. Prišerti ir patys tarsi balandėliai išsipūtę dvynukai praleido sunkią ir ilgą naktį kamuojami nevirškinimo sukeltų baisių sapnų, kuriuose jie patys arba, dar baisiau, abu jų tėvai buvo mirę, o paskui dingojosi, kad palovyje slepiasi mirusi sesutė, tik ir besitaikanti savo mažomis paukštiškomis rankutėmis, piktomis tarsi pražioti negyvo Mauricijaus dantys, juos už kojų nutempti į amžiną tamsą. Rytą Kazimieras ir Uršulė abu pabudo paskendę lipniame siaubo prakaite ir Jonui Motiejui teko ilgai dvynukus glostyti ir raminti bei tikinti, kad daugiau, bent jau artimiausiu metu, tikrai niekas nežada mirti. Vaikai iš tėvo išsiderėjo leidimą tąryt nevalgyti pusryčių ir vietoj to eiti pažaisti į didįjį dvaro kiemą. Išprausti ir aprengti geresniais drabužiais, dvynukai kurį laiką maklinėjo lauke, stebėdami dėl liūdnų pasiruošimų zujančius namiškius ir naudodamiesi tuo ypatingu atlaidumu, kuris būna rodomas mažiems vaikams per laidotuves. Niekas jų neaprėkė už nuolatinį painiojimąsi po kojomis ir neišbarė už peiliuko svaidymą į kieme augančių medžių kamienus, už ką įprastomis aplinkybėmis būtų gavę pylos. Ilgainiui, nebeturėdami įprastinių dienos užsiėmimų, tokių kaip privaloma malda, rašto pamokos ir nesudėtingi darbai, kuriuos, kad nedykinėtų be reikalo, tėvų paliepimu padėdavo atlikti namų tarnams, dvynukai išbaigė savo žaidimų atsargas. Nuobodžiaudami ir nepatenkinti be paaiškinamos priežasties, jie nuklydo prie arklidės, ir ten rado ant pasilypėti skirtų pakopų tupintį Jonelį, kuris iš tokio pat neturėjimo ką veikti spjaudė ant žemės ir jau buvo spėjęs išspjaudyti gana taisyklingą puslankį. Užsiropštę ir įsitaisę šalia, jie padėjo jam spjaudyti — juk žinia, kad nieko nėra labiau užkrečiančio už blogą pavyzdį, o ypač šiuo užsiėmimu mėgavosi Uršulė, nes jai, kaip mergaitei, labiausiai nederėjo to daryti.

Kažkuriuo metu, veikiausiai kaupdami seiles tarp dviejų spjūvių, jie pradėjo kalbėtis apie mirtį ir apie tai, kokia turėtų būti savijauta ką tik mirus. Kazimieras tvirtino praeitą naktį bandęs gulėti ir visiškai nejudėti, nekreipti dėmesio į sklindančius garsus, nejausti po nugara tysančio lovos čiužinio, nekvėpuoti ir visiškai nieko negalvoti, o tik mėginti įsivaizduoti visiškai juodą ir beribę tamsą, kuri turbūt turi tvyroti po mirusiųjų akių vokais. Bet galiausiai pasidavęs, nes pasidarę tikrai baisu, be to, buvę neįmanoma vienu metu ir apsimesti negyvam, ir įsivaizduoti, nes vien jau galvojimas yra veiksmas pats savaime. Uršulė užginčijo, kad kapelionas sakė, jog mirusieji iš tiesų užmiega ir atsibunda Paskutinio teismo dieną, kai turi stoti prieš Dievą, tai gal ir būdami negyvi jie gali sapnuoti. „Be to, atsimink, kaip senelis grįžęs iš Seimo sakė, kad velionis karalius turbūt grabe apsivertė“, — ginčų nepripažįstančiu tonu ji pagrindė savo mintį, kad mirusieji ne tik miega ir sapnuoja, bet dargi ir vartosi per miegus. Nė vienas iš vaikų vėliau neprisiminė, kam kilo mintis iškasti Mauricijų ir pažiūrėti, ar kartais savo grabelyje jis nebus apsivertęs ant kito šono. Jie tik puikiai paminė, kad katiną paguldė letenėlėmis į kairę, tad jei jį aptiktų pasisukusį į kitą pusę, tatai ir būtų tikras vartymosi grabe, o kartu ir neginčijamo pomirtinio gyvenimo įrodymas. Atkapstę vaistažolių daržo kampe supiltą kauburėlį, kurį dabar žymėjo išdžiūvusios ir išdrikusios jų prieš kelias savaites susmaigstytos gėlės, šešiais nekantriais delnais nubraukė žemes, aplipusias dėželės dangtį, ir, atsargiai jį atstūmę, išvydo aksomą, kuris dabar išrodė šlapias tarsi sumirkęs grindų skuduras. Tai Kazimieras, paėmęs dviem pirštais už audinio krašto, galiausiai atvertė katino įkapes.

Nors letenos tebebuvo pasuktos kairėn, tačiau katinas kvėpavo. Jo šonai kilnojosi ir liulėjo, o kailis buvo šlapias, tarsi būtų sulytas ar smarkiai išprakaitavęs. Ūmai, vaikams nė nespėjus atsitokėti nuo šio netikėto atradimo, išsipūtęs Mauricijaus šonas plyšo, tarsi kažkas jį būtų čirkštelėjęs skustuvu, ir iš jo pasipylė srautas putojančių gleivių, baltų knibždančių dykūnų [13] Smulkučių kirmėlaičių. , pilkų besiraitančių lervų, geltonų riebių kirmėlių ir rausvų besimazgančių sliekų, atrodė, tuoj pradėsiančių virsti per katino karstelio kraštus ir tarsi patvinusi upė užpilsiančių išraustą žemę, lysvės kraštą ir vaikų batus. Kelias akimirkas sustingę iš netikėtumo ir pasišlykštėjimo, vaikai šį ūmai išsiveržusį mirties ir nykimo fontaną kiekvienas priėmė savaip. Kazimieras liko stovėti lyg įbestas, Uršulė net nespėjusi pasilenkti išvėmė vakarykščius balandėlius, o Jonelis tarsi šėtono apsėstas kojomis puolė kapstyti žemes, bandydamas visą šlykštybę vėl užkasti, palaidoti ir nugrūsti atgal į žemes, kapus ar pragarop, ten, kur jai ir buvo vieta. Atsitokėjęs Kazimieras pajuto, kad ką tik matytas vaizdas yra pateisinama proga vyriškai nusikeikti, ir garsiai pasakė „šūdas“. Tiesa, tyliai pamąstė, kad dar kai tėvas pasakojo apie kraujo tekėjimą ir klapanus, jis taip ir įtarė, jog nėra jokio katinų rojaus ir numirus viskas supūva velniop ir yra suėdama kirmėlių. Jonelis nutarė vyriškumu neatsilikti nuo Norvaišaičio, o gal net jį pralenkti, todėl dar garsiau pasakė „ot kurva katinas“, o pats tylomis pajuto pasididžiavimą, kad vienintelis iš trijulės nesutriko, puolė veikti ir tuoj pat užkapstė tą šlykščią pragaro išperą. Uršulė nežinojo daugiau jokių keiksmažodžių ir buvo baisingai susigėdusi, kad apsivėmė. Ji nusprendė, kad norint ištrinti šią gėdą iš atminties ir išvengti liūdnos dalios po mirties virsti supuvusia, lervų ir kirmėlių ėdama dvėsena, jai telieka vienintelis kelias. Uršulė iš Milkantų Norvaišų nusprendė tapti šventąja.

Uršulės pirmąjį žingsnį šventumo link pastebėjo tik jos brolis dvynys, tačiau tasai didvyriškas judesys sulaukė tik nepatiklaus Kazimiero prie smilkinio pasukioto piršto. Rytojaus dieną, namų koplytėlėje laikant laidotuvių mišias už Oną Magdaleną ir jau užsriegus jos mažytį karstelį, Uršulė pakilo iš suolo, priėjo prie altoriaus, persižegnojo ir apsidairiusi bei pasistiebusi iškilmingai, kaip jai pačiai atrodė, pabučiavo relikvijoriaus stikliuką, už kurio glūdėjo baisusis įskeltanagis nežinomo kankinio pirštas. Deja, jos pasiaukojantis tikėjimo aktas kažkaip stebuklingai praslydo pro akis gedulo prislėgtiems namiškiams, ir tik Kazimieras, seseriai grįžus į maldos suolą, pusbalsiu pasiteiravo, ar tik toji nebus pablūdusi. Tačiau Uršulė jau buvo nusprendusi kentėti tiek, kiek tik reikės kelyje į šventumą, tad į brolio patyčias nekreipė dėmesio.

Atvirkščiai, po šlykščiojo piršto pabučiavimo sekusiomis dienomis, savaitėmis ir mėnesiais Uršulė visiškai įsitikino, kad jos pasiaukojimas ir įveikta baimė pamaldžiai bučiuojant baisiąją relikviją įvykdė stebuklą, mat Norvaišų šeimos gyvenimas po mažylės laidotuvių, priešingai nei galėjo lemti toks liūdnas įvykis ir buvo galima tikėtis sveiku protu, ėmė stebėtinai laimingai stotis į vietas, tarsi kažkieno stebuklinga ranka būtų ėmusi pamažu traukti virš namų pakibusią slogios nevilties ir nusivylimo skraistę.