Kristina Sabaliauskaitė - Silva rerum

Neilgai trukus Jonelis įsitikino, kad viskas iš tiesų yra taip, kaip pasakojo tėvas, — pro girtą ūką jis prisiminė šiltas, nuo prakaito lipnias dvigubas rinkes ant liemens, į šonus nuslydusias krūtis su talerio dydžio išskydusiais speniais, ožkos pienu ir žuvimi atsiduodantį glėbį, kuris jį kilnojo, vartė ir supo į visas puses, buvo klampus tarsi pelkė ar smegduobė, atstumiantis, bet ir įtraukiantis vienu metu, kol galų gale šitoje šiltoje lipnybėje jis išsiliejo, tačiau tai nėmaž nepriminė skausmingo ir saldaus, mirtį iš laimės primenančio malonumo, kurį patyrė juokais Uršulės smaugiamas, o tik, kaip tėvas ir sakė, garo nuleidimą, tarsi kas būtų atkimšęs pilnos statinės volę. Jis pabudo tik tėvui pradėjus belsti į duris ir šūkaujant, ar viskas gerai, nes lauke baigiąs sušalti. Paskubomis maudamasis savo pludrus ir bandydamas pataikyti į aulinius, taukinės žvakės šviesoje jis turėjo progą pagaliau apžiūrėti pirmąją savo gyvenime moterį — buvusią Varnių gražuolę, buvusią nežinomo kunigo suvedžiotą ir paliktą, buvusią apkaltintą benkarto nužudymu, buvusią olandų pirklio išlaikytinę, buvusią paženklintą įdagu petyje vagilę, buvusią švedų markitantę; buvusią Eleną Butkutę, o dabar — Pastervio Elenutę, garsiausią, nes bene vienintelę apylinkės šliundrą, aptarnaujančią meilės ištroškusius vietinius ir pakeleivius savo vienkiemyje prie Stervo ežero, o laisvu nuo šio užsiėmimo laiku prekiaujančią nuodėmės vaisius naikinančiais antpilais. Platus ir apskritas tarsi mėnulis, taisyklingas, bet išpurtęs moters veidas, kurio lūpų kampučiai sviro žemyn net jai šypsantis, kambaryje tvyranti troškumą, kurioje jis paliko ir savo kūno karščio pėdsaką, skeliantis besipagiriojančios galvos skausmas, didžiulis nusivylimas ir nuojauta, tarsi visas būsimas gyvenimas bus lydimas šio slogaus kvapo — štai ir viskas, ką atsiminė Jonelis apie savo tapimą vyru. Išgrūdęs jį laukti laukan, Tarvydas vyresnysis pasinaudojo su Pastervio Elenute sulygta nuolaida: tėvas už pusę kainos, nes sūnui — pirmas kartas, nė nežinodamas, kad, priešingai nei kitos senstančios, bet plačiaširdės meilės pardavėjos, savo saulėlydyje besiviliančios nepatyrusių bernelių dėka atgaivinti rusenančias buvusių aistrų žarijas, šioji, iš dievobaimingos ūkininkų šeimos kilusi, kitados graži kaip angelas, angelu bažnyčios chore giedojusi Elena Butkutė, iš tiesų keršijo kiekvienam į jos glėbį pakliuvusiam nekaltam jaunikliui. Pirmojo karto nykuma ir slogutis jos pašvinkusiame glėbyje, purvo ir smarvės pėdsakas ant visų būsimų paklodžių, kad ir kokios baltos jos būtų, — štai koks buvo jos kerštas visai vyrų giminei, visiems tiems gaiviems bernužėliams, iš kurių anksčiau ar vėliau išaugs dar vieni saldžialiežuviai, kaip tie ją suvedžioję, o vėliau iš sakyklos fariziejiškai smerkę kunigėliai, jaunystę nuskynę ir į gatvę ją išvarę pirkliai, ją mušę ir apvaginę sugulovai, gaujomis prievartavę švedai, kriokiantys ir gnaibantys prasmirdę kaimiečiai ir tokie kaip šaltyšius Tarvydas, įsivaizduojantys, kad sutaupė kelis supuvusius skatikus savo sūnaus sąskaita. „Ponas, visas malonumas — mano pusėj“, — šypsojosi Pastervio Elenutė Antanui Tarvydui ir iš tiesų joks pasaulio auksas jai nebūtų atstojęs malonumo atimti nekaltybę geltonplaukiam mėlynakiam angeliškam gražuoliui Joneliui, tarsi prancūziška liga visam gyvenimui apkrėsti jį pasišlykštėjimu kūniška meile ir tas kelias akimirkas pačiai pasijusti taip, kaip jautėsi jos nelemtą gyvenimą sugriovę suvedžiotojai, tvirkintojai, skriaudėjai ir niekintojai.

Žvarbiame brėkšme laukdamas, kol tėvas triukšmingai naudojosi savo nuolaida, Jonelis keletą kartų vimtelėjo prie rąstų trobos kampo, tačiau galvą skeliantis pirmųjų pagirių skausmas nepraėjo nė tada, kai gerai įdienojus abu vargais negalais parsirado į Tarvydus. Ten, namuose, kaip visada tokiais atvejais nuo nerimo ištįsusiu veidu jų abiejų laukė motina, į kurią Jonelis pasijuto žiūrįs visai kitomis akimis, o veikiau — apskritai vargiai begalintis žiūrėti, nes į jo pagiringą galvą dabar lindo šlykščiausios, Dievo bausmės vertos mintys apie tai, ar po motinos sijonais slūgsantis ir į dėmėtą kikliką įspraustas kūnas iš prigimties nėra toks pat liulantis ir lipnus nuodėmingo nešvarumo šaltinis kaip tasai, kurį jis ką tik patyrė girtumo miglose prie Stervo. Pirmą kartą savo gyvenime jis atrado tėvo irzlumo ištakas ir tarėsi suprantąs, kodėl tasai kaip ir kas kartą niršta, spardosi, reikalauja jam nuauti batus, nes juk skeliamo galvos skausmo, troškulio ir pagiringos savišlykštos kamuojamas žmogus nė negali elgtis kitaip. „Svarbiausia — paskui neprisidirbk, o jei prisidirbsi — ginkis, kad ne tavo“, — ausyse jam skambėjo tėvo žodžiai, kuriais kelyje namo, kažkur prie Užrotkalnio, bet dar neprijojus miško, Antanas Tarvydas pajuto pareigą pasidalyti su sūnum. Sūnus nė neįtarė, kad šį tėvo priesaką paskatino iš uždulkėjusio sąžinės užkampio išsprūdęs senas atsiminimas apie išprotėjusią jo kaimo valstietę, kurios vardo jau nė nepaminė, Juozapotą ar Agotą, turėjusią neatsargumo pagrasinti, kad paskelbs apie jo pavainikį, apie įsiūčio įkarštyje prie lopšio pasičiuptą pagalvę ir po tiek metų iš po tos pagalvės jam tebeaidintį tylų kaip laužiamas sumedėjusio žolyno kotas trakštelėjimą. Joneliui tėvo priesakas sukėlė klausimą, ar ir jis pats kitados pradėtas kaip „prisidirbimas“ tokiame pat lipniame pasimaigyme ir ar kiekvienas prasidėjimas vyriškai padermei tarsi nusikaltimas, kurio žūtbūt reikia išsiginti. Dar pagalvojo, ar Jono Motiejaus dvyniai, Kazimieras ir saldžioji Uršulė, taip pat šiam buvo „prisidirbimas“, ir atėjęs suvokimas, kad ne, kad pas Norvaišas viskas vyksta kitaip, geriau, gražiau ir oriau, ir kad jis — padaras iš kito pasaulio, kuriam niekada nelemta peržengti nematomą juos skiriantį slenkstį, tarsi sunkus akmuo po kaklu vėl Jonelį nutempė į troškintais kopūstais nešantį tarvydyno liūną. Stebėdamas, kaip tėvas įremia naują, bet jau iškleiptą ir nevalytą aulinį motinai į pilvą, kad šioji jį nutrauktų, ir kaip kaskart aploja ją dėl atsivijusio auto, jis suprato, jog ateis diena, kai vietoj tėvo stovės jis pats, o vietoj motinos — ne Uršulė, o kokia nors nemylima atsitiktinė moteriškė, abiem rankom apglėbusi šlapimo purslais nutaškytą jo bato aulą, nes jis, Jonas Tarvydas, iš esmės tėra nieko negalinti pakeisti grandis savo beviltiško luomo kartų grandinėje. Ir kartėlis, kurį tarsi sunkų šaltą akmenį ant krūtinės pastaraisiais mėnesiais nešiojosi Jonelis, ūmai ėmė deginti virsdamas pačia tikriausia neapykanta jo vakarykščiams draugams dvyniams.

Jonelio išnykimas iš Milkantų varė tikrą neviltį dvyniams, kurie staiga pasijuto nepaprastai vieniši, mat iš esmės savo mintimis abu veikiau priminė vieną būtybę su dviem kūnais nei du atskirus žmones. Išdidžioji Uršulė veikiau būtų nusikandusi liežuvį, nei prisipažinusi, kaip jai trūksta kasdienio draugo, kurio vyriškumą suprato taip kvailai ir atsitiktinai įžeidusi, o Kazimierui niekas netrukdė keletą kartų įveikti atstumą, skiriantį Milkantus ir Tarvydų sodybą. Keliskart rado Jonelį triūsiantį ir todėl nešnekų, o paskutinį kartą aptiko šeimą sėdančią prie pietų stalo ir Tarvydo vyresniojo buvo pakviestas prisėsti kartu, „jei tik ponui ne per prasta kompanija“, tad po šių žodžių nebebuvo galima atsisakyti nei gabalo pilkos virtos kiaulienos, nei dubens troškintų kopūstų su kruopomis, nei puskvortės degtinės, kurios Antanas Tarvydas primygtinai ragino nepaniekinti. Gerbdamas draugo šeimos svetingumą, Kazimieras prisivertė suvalgyti keletą riebių prėskos ir beskonės mėsos gabalėlių ir nuryti keletą šaukštų spirguotos kopūstienės, kurią nustumti stemple žemyn padėjo tik gurkšnis degtinės. Tačiau glitesnė už maistą buvo Antano Tarvydo tirada, kurią tasai jautė pareigą skelti užstalėje viešint apylinkės pono sūnui. Tarp tarvydiškos išminties žemių tvarkymo, kumečių kvailumo, Seimo politikos ir karų klausimais buvo naiviai klastingai prismaigstyta primygtinių klausimų Kazimierui, kamantinėjančių apie vieną ar kitą jo tėvo ketinimą, tačiau atsainusis Kazimieras nuo vaikystės nebuvo pratęs atsakinėti į jam nepatinkančius klausimus, tad tik gudriai šypsodamasis galėjo Antanui Tarvydui pasiūlyti paties tėvo ir pasiklausti. „Aišku, kurgi ponaitis pasipasakos, mes gi jam per prasti“, — siuto Tarvydas vyresnysis ir, nusukęs kalbą kitur, ėmė įsikarščiavęs kumščiu trankyti stalą taip, kad net drebėjo virtos kiaulienos lašinys lėkštėje. Su Joneliu tąkart irgi dorai nepavyko pasikalbėti, mat pakilus nuo stalo šis buvo nekalbus, o sprendžiant iš paraudusių akių — ir gerokai įmetęs degtinės. Trūkčiojantys tylos ir stringančių žodžių intarpai, net pasikeitę draugo judesiai ir tarp jų nusidriekusi gniaužianti tuštuma Kazimierą galutinai įtikino, kad jųdviejų draugystė baigėsi.