Kristina Sabaliauskaitė - Silva rerum

Iškart po Grabnyčių ir Dievo Motinos apsivalymo šventės Milkantuose pradėta ruoštis Jono Motiejaus sumanytam karnavalui su medžiokle, pasivažinėjimais rogėmis ir šokiais; karnavalui, kuris iš tiesų tapo ne kuo kitu, o tik didžiuliu brangiai kainavusiu nusivylimu — ir visa tai neskaitant dviejų statinių alaus, statinaitės vyno, kepto veršio, pustuzinio paršelių, tuzino žąsų, pustuzinio kaplūnų [40] Keptų kastruotų gaidžių, tradiciškai valgytų per Kalėdas. , dviejų tuzinų vištų, tuzino kurapkų, kapos kiaušinių, statinaitės lajaus, keturių puodynių medaus, nemažos dalies daržovių žiemos atsargų, taupytų užsieninių šaknelių, imbierų, pipirų, muskato riešutų, džiovintų vaisių ir iš jų pagamintų galybės kepsnių, užpiltinių, paštetų, troškinių, pyragų, pyragėlių, spurgų, prie kurių mažne penkias dienas triūsė ne tik namų tarnai, bet ir į pagalbą pasikviesti lažininkai. Skanumynais nukrauti stalai, paskendę šaknelių, žolelių ir gvazdikėlių kvapuose, karnavalo nepavertė puota, per kurią jaunimas turėjo prisišėlti ir susidraugauti, o senimas — išspręsti užsigulėjusias kaimynų nesantaikas. Vos susirinkus kviestiesiems svečiams, pirmąją medžioklės dieną Uršulė sugebėjo taip kvailai pasiklysti Ankantų miške, kad vėliau, jau surasta šūkalojančių ant kojų sukeltų namiškių, net gėdijosi prisipažinti, kokia tikroji jos paklydimo priežastis. Išsipuošusi, su naująja ferezija, šauniai pakreipta kailio kepure, ji kurį laiką jojo nuobodžiaudama ir klausydamasi nesibaigiančių jaunojo Dominyko Parčevskio pagyrų, į kurias vargiai pati begalėjo įterpti žodį, kol jos akį patraukė ant šakos besisupanti juodoji meleta. Tyliai truktelėjusi pavadį, nusprendė išsukti iš tako ir paukštį pasekti, o kartu įsitikinti, ar nuo savo paties svarbos svaigstantis jaunasis pagyrūnas pastebės jos dingimą, ar ir toliau kvaiš nuo savo paties įsivaizduojamos didybės. Raudonkuodžiam paukščiui purpčiojant nuo šakos ant šakos nė pati nepastebėjo, kaip jo paklaidinta ūmai atsidūrė apsnigtoje ir keistai tylioje tankmėje, kurioje jau nė nesigirdėjo varovų šūksnių. Iš pradžių, kaip liepė sveikas protas, pabandė grįžti savo kumelės pėdomis, tačiau netrukus suprato tiesiog apsukusi ratą ir atsidūrusi toje pačioje vietoje, prie pusiau nuvirtusios pušies, ant kurios šakos tarsi besišaipydama suposi ir kleketavo juodoji meleta. Ūmai pajuto, kad ne juokais gelia šaltis ir netgi per ferezijos voverių kailiukus skverbiasi tiesiai link širdies, surakina ją retai juntama ir dėl to dar grėsmingesne baime. „Velnias, velnias, velnias, po velnių!“ — tylomis nusikeikė mintyse ir dar labiau išsigando susizgribusi besišaukianti ne Dievo pagalbos, o velnio, tarsi jau būtų pradėjusi pildytis Bonifaco Durnelio pranašystė. Sunkiai nulaikydama besimuistančią kumelę, kuri staiga pradėjo baugiai prunkšti ir stotis piestu, išsigando dar labiau, apnikta įspūdžio, kad kažkas ją nepaliaujamai stebi. Dairydamasi į šonus ir pro pradėjusias kristi snaiges bandydama įžiūrėti, ar kas nežvelgia pro vis labiau temstančias medžių properšas, ūmai kilstelėjo galvą aukštyn ir pro apniukusių debesų tarpą išvydo porą didelių, keistai vaiskių, pilkų kaip ledas į ją įsistebeilijusių akių, Peklaus, velnio ar kokio kito mono akių, bet kad ne Dievo aukštybėse, tai tikrai, ir pajuto, kaip jai pradeda suktis galva — dar akimirka ir ji netekusi jėgų išslys iš balno. Tai supratusi ir pamiršusi bet kokią gėdą pradėjo klykti iš visų jėgų ir tik tą jos riksmą išgirdę, jau kelias valandas temstančiame miške jos ieškantys medžioklę nutraukę Norvaišos ir jų kaimynai pagaliau sugebėjo rasti nustėrusią ir sušalusią Uršulę.

Sugadintos medžioklės neatpirko nė kitos dienos karnavalas, prasidėjęs linksmais persirengėlių pokštais didžiojoje menėje, kur tarp pasieniais išstumdytų stalų šokti rinkosi jaunimo poros. Jonas Motiejus, apsirišęs galvą šilko juosta, dar viena susijuosęs ilgą seną karmazininį [41] Audinys, dažytas vertinamais sodrios raudonos spalvos organiniais dažais. , savo tėvo žiponą ir rankon paėmęs riestą lazdą, nutarė tąvakar pabūti Judėjos išminčiumi Melchioru, Elžbieta galvą apsisuko languota vilnone skara ir apsivilkusi iš laimingos kumetės už dvidešimt timpų nusipirktu apdaru su žaliai ir raudonai dryžuotu kalamėjos [42] Kalamėja (lenk. kalamajka) — vilnonis nebrangus audinys iš iškarštos avių vilnos. sijonu karnavalo vakarui tapo valstiete; Uršulė gi, atsigavusi nuo išgąsčio, mieliausiai būtų prisitinkinusi išsvajotą vienuolės abitą, bet paskutinę akimirką leido sveikam protui nugalėti ir apsimetė klajojančia čigone — su senu tėvo turkišku, pinigėliais nusagstytu diržu, kuris apie jos laibą liemenį apsisuko dukart ir prie kurio prikabino keletą odinių kapšų, surauktu margu gėlėtu kitaikos sijonu ir iš motinos skrynios ištrauktu bene penkių dešimtmečių senumo altembaso kikliku; apsimuturiavusi galvą šydu, nusijuodinusi antakius ir nusiraudoninusi lūpas burokėlių sultimis, atrodė visai panaši į gerai prisivogusią čigonaitę ir dabar smaginosi siūlydamasi pavaražyti senajam Leonui Palubinskiui, kuris tiesiog salo ir raudo nuo jaunosios valiūkės pokštų ir muistėsi kraujui pradėjus mušti ne tik į smilkinius, bet ir į kitas, seniai apmirusias kūno vietas. Ne taip gerai karnavalas prasidėjo Kazimierui, mat tasai nutarė visiems nušluostyti nosį persirengdamas mauru: pasikišo plaukus po juodo ėriuko kailio kepure, su taukais sumaišytais suodžiais išsitepė ne tik veidą, bet ir krūtinę, rankas ir tai padarė net įtikinamiau, nei to reikalavo persirengėlių karnavalas. Pažvelgęs į veidrodį ir išvydęs tikrą, tarsi iš tėvo knygose esančių raižinių nužengusį juodų juodžiausią maurą, nė pats savęs nepažino ir tuo liko taip patenkintas, kad net nusuko signetą ant piršto herbu į delno pusę ir nutarė visą vakarą neišsiduoti, kas esąs, ir visiems atsakinėti tik „maurų“ kalba. Įėjęs į didįjį kambarį dar labiau nudžiugo, mat dauguma svečių, persirengusių karaliais, žydais, pirkliais, kromelninkais, kareiviais — kas kuo, tik ne provincijos bajorais ir bajorėliais, — tiesiog išsižiojo, savo tarpe pamatę tokį juodą akibrokštą, apie kurį buvo tik girdėję iš pasakojimų, matę knygose ar, kai kurie, geriausiu atveju regėję didiko dvare, bet niekada — savo tarpe ir taip ranka pasiekiamai arti. Norvaišos, aišku, įdėmiau pasižiūrėję pažino suodinus, riebiai blizgančius bruožus, bet iš tolimesnių kaimynų kuždesio ir galvų kraipymo Kazimieras suprato savo tikslą visus priblokšti pasiekęs ir į primygtinius prašymus atskleisti, kas esąs, tik sprogino akis ir, viduje gniauždamas juoką, gomuriniu balsu burbėjo „aburaburabaur“, kas, jo giliu įsitikinimu, turėjo skambėti kaip maurų kalba.

Kazimiero nelaimei, du iš jaunųjų svečių — Tenenių įpėdinis Mikalojus Bilevičius ir Varnių vaznio sūnus Samuelis Barauskas — nutarė šio reikalo taip sau nepalikti. Patykoję, kada Kazimieras išeis į lauką, jie nepastebėti išslinko iš paskos ir, šiam nespėjus nueiti nė dvidešimties žingsnių, užbėgę už akių pastojo kelią reikalaudami prisipažinti. „Ajabur alakabur“, — vis dar springdamas juoku kratė galvą Kazimieras ir nė neketino atskleisti, kas esąs. „Kas čia toks nori būt murzinas, nori būt murzynas? [43] Negras (lenk.). “ — neatlyžo įkyruoliai, o Kazimieras tik purtė galvą ir dabar jau balsu juokėsi, smagindamasis, kad jo pokštas taip erzina dičkius, ir tuo pat metu mintyse stebėdamasis, kiek nedaug tereikia — juodos kepurės, trupučio suodžių ir trupučio lajaus, — kad taptų visiškai kitoniškas, ir kiek nedaug tereikia — tik tapti kitoniškam, — kad šiuodu stuobriai ūmai jo paties namuose pradėtų prie jo kabinėtis. Tuo tarpu Bilevičiukas su Barauskiuku, kurstomi akiplėšiško Kazimiero juoko, vis labiau niršo. „Ei, tu, juodašikni, mes nejuokaujam, — siuto tieji. — Mes tau parodysim, kaip apsimetinėti juodžiu, mums tik įdomu, kurie čia namai tokį šūdvabalį išaugino, ar gal nori, kad pridaužytume iki tikro pajuodavimo?“ Kazimieras, užuot jiems nusileidęs, tiesiog atsuko nugarą ir pradėjo žingsniuoti į rūmą tyliai svarstydamas, kas nutiktų, jei ūmai į Milkantus atvyktų tikrų tikriausias mauras iš Afrikos, ir kad tokie bukapročiai kaip Mikalojus ir Samuelis, matyt, jį išvydę galutinai išdurnėtų, ir todėl nematė, o ir negalėjo matyti, kaip tuodu, ūmai nesitarę ir be žodžių, bet apimti kažkokio nepaaiškinamo, protą temdančio ir jaukiančio, tarsi vandenyje sklindantis rašalas juodo dūko, kad kažkas jiems papriešgyniavo, pasilenkę paėmė po mažne kumščio didumo akmenį, kokių eilė žymėjo tako pakraštį, ir neskubėdami, gerai prisitaikę ir atsivėdėję sviedė tiesiai Kazimierui į galvą patiesdami jį vietoje, pasliką, praskelta krauju plūstančia galva, ant kaipmat raudonai nusidažiusio sniego.